VAIKŲ LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO KLAUSIMU

     Atskirais atvejais buvo tekę skaityti apie vaikų draugystes, tačiau ten būdavo aprašomos draugystės pavieniais amžiaus laikotarpiais. Tad buvo tikrai malonu skaityti p. Maldeikio straipsnį, kuriame buvo išnagrinėti visi draugystės tarpsniai. Pasigedau daugiau konkrečių patarimų lietuvybės išlaikymo klausimu.

     Kiek supratau, visi vaikai yra daugiau ar mažiau konformistai. Prisimenant, kaip mes patys Lietuvoje juokdavomės iš vienos mažumos grupės vaikų, negalima dabar kaltinti vaikų už norą prisitaikyti prie draugų. Juk vaikai yra tokie negailestingi vieni kitiems, jei tik pamato keistų skirtumų! Labai nenorėčiau, kad ir mano pačios vaikai pajustų tą negailestingumą.

     Norėčiau p. Maldeikį paklausti poros patarimų. Prieš keletą metų perskaičiau vieno amerikiečio, vaikų psichologo, straipsnį, kuriame jis duoda patarimus amerikiečiams tėvams, norintiems savo vaikus išmokyti svetimos kalbos. Kad abi kalbos nesimaišytų, jis pataria iki 5 m. amžiaus su vaiku kalbėtis tik svetima kalba, t. y. skirtinga nuo tos, kurią jis vartos mokykloje. Angliškai jis pataria pamokyti tik prieš pat vaikui einant į mokyklą. Tas psichologas sako, kad taip išmokta kalba liks gryna ir pasiliks ilgai vaiko pasąmonėje, net jeigu nebus vėliau naudojama.

     Manau, kad lietuviams tėvams ši teorija būtų priimtina, iki 5 m. amžiaus vaikus mokant tik lietuviškai, o tik vėliau, prieš pradedant mokyklą, pamokant angliškai. Nežinau, ar mano galvojimas teisingas.

     Iki šiol mes beveik visai neturime spalvotų knygučių, kur būtų rašoma vos bepradedantiems skaityti vaikams apie gyvuliukus, augalus ir kt. Amerikiečiai tokių knygelių turi labai daug ir labai įvairių. Jei greitu laiku panašių lietuviškų knygelių neatsiras, žadu savo vaikams ant amerikietiško teksto užklijuoti lietuviškąjį, pačios parašytą. Paveikslėliai liks tie patys, o vaikai galės lietuviškai apie juos pasiskaityti. Mano nuomone, tokių knygelių trūkumas yra didžiausias stabdis vaikų lietuvybei. Jeigu jiems turėsime patrauklių knygučių, tai raginti nereikės, kad jas skaitytų. įdomu, ar nebūtų galima gauti keletos tokių knygučių “copyright” teises vertimams į lietuvių kalbą, pasinaudojant jų iliustracijomis?

     Taip pat p. Maldeikiui būčiau labai dėkinga, jeigu jis sudarytų iki šiol Amerikoje vaikams išleistų lietuviškų knygelių sąrašą, suskirstydamas jas į skirtingas vaikų amžiaus grupes.

Reikšdama gilią pagarbą,

Gintarė Ivaškienė

     Redakcijos pastabos. Kalbėjomės šiais klausimais su p. Maldeikiu. Jis sutinka, kad lietuviai savo vaikus iki kokių 5 m. amžiaus mokytų tik lietuviškai. Angliškai jie puikiai išmoks ir mokykloje. Ar patartina vaiką iki 5 m. amžiaus mokyti tik svetimos kalbos, čia jau kitas klausimas. Daugumas psichologų mano, kad pirmoji vaiko kalba turi būti jo gimtoji kalba. Ji skirtingai suformuoja vaiko asmenybę. Mokyti vaiką kelių kalbų kartu taip pat, atrodo, nepatartina, nes gausis kalbų sąmyšis. Svetimos kalbos tik tada galima pradėti mokyti, kai jau savosios pakankamai gerai pramoks.

     Tikrai gaila, kad mes per mažai rūpinamės mažiems vaikams tinkamų knygelių paruošimu ir išleidimu. Gal atsiras koks nors mecenatas ir tūkstantine paskatins tokių knygelių rašymą. Labai gera, kad atsiranda mecenatų romanams ir poezijai, bet šiam tikslui skiriamos premijos būtų dar naudingesnės.

     Jeigu ir būtų galima išsirūpinti tų minėtų amerikietiškų knygelių “copyright” teises, tai vis tiek pasiliks didelė finansinė problema, nes tokių spalvotų knygelių išleidimas yra gana brangus. Kadangi jų tiražas negalėtų būti milijoninis, tai jų kaina būtų nemaža. Jeigu jau tokias knygeles pajėgtume išleisti, tai ir paveiksliukus galėtų nupiešti mūsų dailininkai, kurių jau vis daugiau atsiranda ir iš jaunosios kartos.

     Kol tokių knygelių dar neturime, yra tikrai puiki mintis ir girtinos pastangos pasinaudoti amerikiečių leidiniais, užlipinant lietuvišką tekstą. Bet vieną kitą knygelę vaikams, nors ir ne taip puošnią, ir mes jau turime. P. Maldeikis žadėjo kada nors pamėginti sudaryti jų sąrašą pagal vaikų amžių, kuriems jos skiriamos. Daugumą tų knygelių galima gauti “Drauge”, o jų vardai yra surašyti ’’Draugo” knygų kataloge.

DAUGIAU KOVOTI PRIES ALKOHOLIZMĄ!

     ’’Laiškus Lietuviams” visuomet skaitau su malonumu ir juose randu daug dvasios peno. Ypatingai džiaugiuosi paskutiniais numeriais, kur buvo daugiau rašoma apie šeimas. Labai patiko straipsniai “Vaiko draugai ir jų įtakos” ir ‘Moters mįslingumas”. Manau, kad juose rado pagalbos ne viena šeima nuolat kylančiais klausimais.

     Norėčiau paprašyti, kad kada nors plačiau paliestumėte alkoholizmo klausimą, nes girtuokliavimas tarp lietuvių dabar yra labai paplitęs. Užėjus pas žmogų, negalima išeiti, neištuštinus bent vieno butelio, o kartais ir daugiau. Svečiai yra tiesiog prievartaujami. Jeigu negersi, turėsi susipykti. Kito kelio nelieka: arba pasigerk, arba susipyk. Gėrimas jau taip įėjo į madą, kad joks parengimas ar pasisvečiavimas be alkoholio neapsieina. Jeigu žmogus nepareina namo keturiomis ar nenukrenta po stalu, tai skaitosi parengimas ar pasisvečiavimas nepavykęs.

     Kai kurie vyrai yra taip įpratę gerti, kad, net eidami iš darbo, užsuka į smuklę prasiblaškyti. Tie dažni ‘prasiblaškymai” veda prie liguisto alkoholizmo. Mano šeimoje berniukai jau nemaži, todėl tuoj pastebi, koks tėvelis parėjo namo. Jeigu jį įspėji, tai tuoj atkerta: “Aš tik porą bokalų”. Jis jaučiasi teisus, nes dar neparėjo keturiomis. Vargas žmonai, vargas visai šeimai, o ypač blogas pavyzdys vaikams. Bandai gražumu, bandai piktumu, bet nieko nepasieki. Kai kurie atsako, kad geria inžinierius Petras, geria advokatas Jonas, geria vežėjas Kazys, tad kodėl jam negerti? Jie ten užeina išgerti “poros bokalų”, susisėdę kritikuoja savo žmonas, kurios namie, paruošę vakarienę, laukia vyrų ir nesulaukia. Ten jie be reikalo gaišina laiką, kurį galėtų labai naudingai sunaudoti, namie pasikalbėdami su vaikais, geriau pažindami jų problemas, jiems padėdami. Bet vaikai yra priversti augti beveik be tėvo, o paskui skundžiamasi, kad jie negeri, kad negerbia tėvo autoriteto. Kai tėvas, svyruodamas vėlai grįžta namo, tai negali laukti, kad jo autoritetas vaikų akyse būtų aukštas.

     Tad mes, motinos, labai prašome visus kunigus, kad savo pamoksluose daugiau kalbėtų apie alkoholizmo žalą, nes tai yra tikras šeimų vėžys, graužiąs žmonos sveikatą ir kenkiąs lietuvių tautai. Misijų ar rekolekcijų metu reikėtų daugiau apie tokius konkrečius dalykus kalbėti, o ne skrajoti padangėse, nagrinėjant tokias abstrakčias temas, kurių daugumas klausytojų visai nesupranta ir jokios naudos iš to neturi.

Su pagarba G. K.