Spausdinti

VANDA FRANKIENĖ

(“L. L.” konkurse II premiją laimėjusi novelė)

Dorybė — tai dvasios perlas, puošiąs žmogų ir skleidžiąs aplinkiniams gėrio ir grožio spindulius.

ASA ir JULĖ nuo pat mažų metelių buvo neišskiriamos draugės. Susipažino, kai laikėsi mamytės rankos ir iš baimės ašarojo, pirmą dieną patekusios į vaikų darželį, — abi mažos, vos penkerių metų pupos. Vėliau apsiprato ir susidraugavo. Kartu baigė vaikų darželį, pradžios mokyklą, ir štai dabar paskutinės išeina po baigimo iškilmių iš "Marijos" gimnazijos, laikydamos rankose baigimo atestatus. Rasa sulaiko beskubančią draugę ir dar kartą žvelgia į didingus gimnazijos rūmus, kuriuose taip jaukiai praleido ketverius mokslo metus. Ir nesuprantamas graudumas apima ją. Staiga Julė užbėga atgal laiptukais, truktelia sunkias mokyklos duris ir linksmai sušunka:

     — Paskutinį kartą... daugiau nebevarstysiu tų durų! Uždarau jas ir už jų palieku tuos sunkius ketverius mokslo metus...

     Rasos veidu nuslenka susimąstymo šešėlis, ir ji žvilgtelia atsisveikindama į besileidžiančios saulės rausvai nušviestus antrojo aukšto langus. Jų klasė — ten kampe, o iš lango seselės Teresės akys su meile žvelgia į dvi mergaites — savo mokines. Rasa mostelia ranka ir nusišypso savo geriausiai mokytojai, kuri tiek begalinės kantrybės ir meilės parodė, bemokydama jas.

     Kas ji, toji nuostabi seselė? Tai graži, jauna, išsižadėjusi gyvenimo iš meilės Dievui. O gyvenimas juk toks gražus ir žavus. Ak, niekados nepajėgčiau to padaryti! Ne — ne!... Ne lūpos, bet pati jaunutė spurdanti Rasos širdelė išsako šiuos žodžius. Ir ji girdi savo dvasios ausimis švelnų seselės balsą:

     —    Rinkit saulės spindulius gyvenime, venkit purvo, ir rasit laimę.

     Staiga nekantrus Julės balsas nutraukia jos mintis:

     —    Gana stovinėti. Ar nenusibodo tie rūmai ir viskas juose per ketverius mokslo metus. Einam!

     Rasai nenusibodo; jai liūdna skirtis su šia vieta. Neaiški ateities baimė apima ją. Ji dar vis norėtų pabuvoti šioje jaukioje gyvenimo užuovėjoje, bet, draugės skatinama, nueina kartu.

     —    Ak, pagaliau laisvė ir tikrasis gyvenimas atsiveria prieš mus, — laiminga ir linksma sako Julė, kai jos, perėjusios skersai gatvę, įeina į parką. Medžiai skęsta besileidžiančios saulės šešėliuose. Visas oras persunktas dusinančios birželio tvankumos, o tvenkiny — nuostabūs spalvų atspindžiai: medžių žaluma, dangaus rausvumas ir pakraščio žuvautojų siluetai. Antai atplaukia antis su mažiukais, o aplinkui — besiilsinčių žmonių pašnekesiai. Ore ūžia lėktuvas. Abi mergaitės susėda prie krūmų ant žolės. Julės neveikia tas paslaptingas gamtos grožis; ji laiminga, be galo laiminga, ir tik savo džiaugsme tegyvena šiandien.

     —    Klausyk, Rasa, tu tokia susimąsčiusi... ir ko? Pažiūrėk į mane — aš esu laiminga! Ak, kaip gera... Dabar visas gyvenimas prieš mane!...

     Rasa žiūri į draugę. Kokia graži toji Julė: žalsvos didelės akys, švelnūs veido bruožai, tamsūs garbanoti plaukai, kažkoks pasitikėjimas savimi ir išdidumas.

     —    Nežiūrėk taip rimtai į mane ir nesibaimink dėl manęs. Mano gyvenimo tikslas aiškus ir labai lengvai pasiekiamas. Mokslui nesu gabi, labai rimtų dalykų nemėgstu. Stoju į universitetą. Mano tėveliai tuo patenkinti. Bet mano tikslas — ne mokslas, o ateities, gero gyvenimo siekimas! Susirasiu inžinierių ar daktarą, ištekėsiu ir gyvensiu. Aš noriu gauti išmokslintą vyrą ir turtingai gyventi. Gražūs namai, puikūs baldai, linksmas gyvenimas. To už metų pasieksiu, ir bus baigti mokslo vargai! Suksiuos tarp elito.

     Rasos veidu slenka liūdesio šešėlis, ir ji su baime sušunka:

     —    Jule! užmiršai svarbiausią: kad tas inžinierius ar daktaras būtų asmenybė. Jis privalo pirmiausia turėti dvasios turtų; turi žiūrėti, kad tarp judviejų būtų sutarimas ir meilė.

     Šiuos žodžius tariant, visu ryškumu prieš akis atsistojo josios motinos gyvenimas.

     —    Ak, žinoma, — juokiasi Julė, — tu esi toji idealiste, kuri ir varge ras laimę. Tu skraidai ore, o aš stoviu ant žemės, ir pamatysime, katra būsime laimingesnė. Tave jau dabar visi pažįstami berniukai vadina neįdomia mergaite, nes esi per rimta. Tu tokia keista: vis rūpinies kitais. Kam tau reikėjo eiti pas mokyklos vedėją ir užstoti Danutę — prašyti, kad jos nenubaustų. Danutė tave apšneka, o tu jai padedi. Užuot pažaisti teniso, tu pakvaišusiais darbais užsiimi — kaimynų vaikus prižiūri. Advokato duktė "baby sitter" pasidarė!.. Tikrai keista ir juokinga.

     —    Liaukis taip šnekėti, Jule, aš jaučiuosi be galo laiminga, kai galiu padėti kitiems. Tai man įgimta. Supranti?! Artimo meilė ves mane per visą gyvenimą. Aš nenoriu būti egoistė ir nepripažįstu gyvenimo vien sau. Kai baigsiu aukštuosius mokslus, mano sugebėjimų ir galimybių laukas padėti kitiems dar labiau prasiplės. Tai mano studijų tikslo šviesioji žvaigždelė!

     —    Dėl skirtingų mudviejų gyvenimo tikslų ir studijų, kaip priemonių tiems tikslams siekti, nesiginčysiu. Ateitis parodys, katros žvaigždelė teisingesnį gyvenimo kelią rodė. O šiuo metu man knieti sužinoti tavo keistoji paslaptis. Kažkur išnyksti vakarais, ypač per paskutiniuosius šiuos mokslo metus: niekados negalima buvo rasti tavęs namuose. Ir kada gi tu mokeisi? O vis dėlto geriausiais pažymiais baigei gimnaziją. Tu pasiutusiai gabi ir paslaptinga. Visi šnekėjo, kalbėjo apie tą tavo paslaptį. Spėliojo, kad gal įsimylėjai ir turi pasimatymus. Atverk tą paslaptį man, Rasa: juk mudvi kaip seserys artimos.

     —    Rytoj, Jule, ne šiandien. Ryt mano tėveliai ruošia gimnazijos baigimo proga vaišes. Ateik rytoj trečią valandą, ir sužinosi mano paslaptį. Aš suradau kelią į laimę, Jule.

     Tai pasakiusi, ji šypsosi, ir jos kuklus veidelis spindi dvasiniu grožiu ir kilnaus žmogaus didybe.

     —    Viena žinok, kad aš vakarais dirbau pas turtuolius ir tam tikram tikslui susitaupiau šešis šimtus dolerių. Man tų pinigų reikėjo daugiau kaip maisto, kaip visų kitų dalykų!.. Supratai?!

     Julę šis Rasos pasisakymas nelauktai nustebina.

     —    Dirbai?! Juk tavo tėveliai pasiturį. Tau nieko netrūksta. Tu keistuolė... O ką gi pirksi už tuos pinigus?

     —    Ryt sužinosi. Štai 69-tos gatvės kampas. Iki rytojaus! Neužmiršk — trečią valandą...

     Kai jos pasuko kiekviena savo namų link, Rasa dar užėjo į bažnyčią ir uždegė dvi žvakutes prie Dievo Motinos kojų: vieną už Julę, maldaudama, kad ji, ieškodama turtų ir prabangos, neįpultų į kančią ir vargą, antrą už tėvą, kad atgytų jo širdis šeimai. Jo nuolatos nėra namuose; jo gyvenimo turinį sudaro: darbas, draugai ir smuklė, ir tik paskutinė vieta tenka šeimai. Rasa karštai meldėsi, kol pajuto sieloje tylią paguodą ir ramybę.

     Tuo metu Rasos tėvų namuose susikryžiavo kelios priešingos nuotaikos. Besiruošiant rytdienos vaišėms, atėjo Rasai iš New Yorko tokio turinio telegrama: "Keturi šimtai dolerių gauta. Šuo, vardu Princas, išsiųstas duotu adresu. Parašas: Šunų mokyklos Direktorius". Visus apėmė nustebimas, o tėvą — pyktis ir nerimas. Jis nekantriai laukė grįžtančios dukters ir ruošė jai žodinę "pirtį" už keistas išdaigas. Motina žinojo Rasos paslaptį, todėl maldavo vyrą nusiraminti ir palaukti iki rytojaus, kol toji paslaptis paaiškės.

     —    Tu rytoj didžiuosies turįs tokią kilnią dukrą, tik susimildamas šiandien jai nieko nesakyk, — prašo motina. Tuo tarpu trys mažamečiai vaikai šokinėjo džiaugdamies, išgirdę apie atsiunčiamą šunį. Tėvas jautėsi labai užgautas, kad vyriausioji duktė turi nuo jo, tokio gero tėvo, kažkokias paslaptis, tačiau susivaldė ir nieko dukrai nesakė, tik piktas ir paniuręs išnyko iš namų.

     Rasos motina buvo namų širdis. Ji be galo mylėjo vaikus. Nors labai daug kentėjo nuo kieto egoisto vyro, bet stengėsi, kad namuose būtų išlaikytas tėvo autoritetas. Mažieji trys vaikai buvo visko pertekę ir laimingi, bet Rasa šeimos plyšio skausmą išgyveno drauge su motina ir suprato, kad ištaigingas gyvenimas yra menkystė, jei nėra meilės ir žmogaus. Kaip baisu vaikui matyti nuolatos girtą tėvą ir girdėti šeimoje piktus žodžius! Kilnus ir geras žmogus — didžiausias turtas gyvenime, galvojo visados Rasa, o galvodama laukė, meldėsi ir tikėjo, jog jos tėvelis kada nors pasikeis.

     Kai rytojaus dieną, sekmadienį, Julė paskambino paskirtą valandą prie Rasos namų durų, ją pasitiko visa nušvitusi, besišypsanti draugė, kokios ji niekados iki šiol nebuvo mačiusi. Rasos tėveliai, broliukai ir sesutė pasisveikinę kvietė viešnią prie puikiai paruošto stalo. Bet vėl suskamba durų skambutis. Rasos veidas pakito — net pabalo; ji skubiai atidarė duris ir šūktelėjo:

     —    Štai mano paslaptis!

     Visi nustebę sužiuro. Pro duris įžengė didelis vilkinis šuo, o už jo — laikydamasi ant šuns kaklo užsegto dirželio, rugiagėlės mėlynumo plačiai atmerktomis akimis kokių dešimties metų akla mergaitė!

     —    Rasa, Rasa, aš laiminga! Galiu dabar vaikščioti, turiu Princą; jis mane vedžios visur. Ačiū tau! — ir graudžiai pravirkusi puolė bučiuoti Rasą nelaimingoji mergaitė.

     Princas džiaugdamasis lojo, o visi kiti šluostėsi ašaras. Tik dabar susigraudinęs tėvas viską suprato. Jis prisiminė, kai prieš metus Rasa, apkabinusi tėvą, prašė pagalbos aklai mergaitei, su kuria susipažino autobuse. Jis tada šaltai atsakė Rasai: "Dukra, nesirūpink kitais. Yra milijonai vargšų: visiems neįstengsi padėti". Rasa, nesulaukusi iš tėvo pagalbos, dirbo vakarais, taupė, kad padėtų tai nelaimingai svetimai mergaitei. O jis dar ją barė už tą darbą, įtarinėjo!..

     — Tu kilni, Rasute! — pripažino visų akivaizdoje susigraudinęs tėvas ir su pasididžiavimu išbučiavo savo dukrą. Šią jaudinančią valandą ir jis pats pajuto sieloje stiprų norą tapti geru žmogumi.

     Kai visi susėdusieji prie stalo laimingi, kaip niekad iki šiol, vaišinosi, nematoma, bet šviesi, neapsakomo gėrio ir grožio artimo meilė apsupo juos. Rasos ir aklosios mergaitės veidai ir galvutės buvo nužymėtos Viešpaties ranka ir apgaubtos palaimintom aureolėm.