B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Nelaukti svečiai)

     Praėjus maždaug dešimčiai dienų nuo sąjungininkų atvykimo, pasijutau turįs karščio ir, patariamas gydytojo, atsiguliau į lovą. Kun. Sagasta, seselė vyresnioji ir sekretorė papasakojo, kas dedasi stovykloje, ir pridėjo, kad porą dienų gali ir be manęs apsieiti. Aš turiu būtinai pasilsėti.

     Taip ir padariau. Išleidęs bendradarbius, apsiverčiau ant kito šono ir pradėjau snausti.

     Snaudžiau ar miegojau gal tik kokį pusvalandį ir lyg sapne išgirdau triukšmą. Kai pakėliau galvą, supratau, kad nesapnuoju. Bet kas čia galėtų būti? Juk stovykloj, rodos, buvo viskas tvarkoj.

     Pašokęs nuo lovos, užsimečiau apsiaustą ir artinaus prie lango. Tuo tarpu kažkas pasibeldė į duris. Nelaukęs net atsakymo, į kambarį atbėgo policijos viršila ir pranešė, kad prieš keletą minučių į stovyklą atvažiavusi Marija. Kai žmonės ją pamatė, tuojau pradėjo spiestis aplink automobilį, šaukti ir jai grasyti. Jis liepęs žmonėms nusiraminti, bet niekas jo nepaisąs. Kai kurie karštuoliai dedasi, lyg norėtų Mariją sudraskyti. Būtų gera, jei aš nueičiau ir nuraminčiau žmones.

     — Ne, — atsakiau viršilai, — neisiu. Turiu karščio ir vos galiu pavilkti kojas. Pasiimk keletą policininkų ir neleisk Marijos fiziniai užgauti. Bet kolioti tegul ją kolioja, kas ir kaip išmano. Tegul žmonės bent kartą išsidūksta. Tik niekad neprasitark, kad aš negaluoju.

     Viršila šyptelėjo ir išėjo.

     Jis, matyt, gerai pildė mano instrukciją, nes žmonės dūko, kaip pasiutę. Kad nebūtų jokios abejonės, jog dūkimas neišeina iš ribų, priėjau prie lango pasižiūrėti. Balkonas dengė automobilį ir Mariją, bet matėsi du prancūzai kareiviai, kurie spoksojo į minią ir tarsi nežinojo, ką daryti. Atrodė, kad Marijai negrėsė joks pavojus.

     Man bežiūrint į minią, vėl kažkas pasibeldė į duris. Šį kartą buvo komendantūros sargas.

     Vokiečių laikais prie komendantūros nuolatos budėdavo policininkai. Kai atėjo sąjungininkai, policininkus atleidau ir pastačiau kokių 18 metų bernioką. Jis buvo labai paslaugus, taktingas ir kartu didelis komikas. Visi jį labai mėgo ir gerbė. Dabar jis buvo gerokai sumišęs ir man pranešė, kad "Fräulein" Marija nori pasikalbėti su manim.

     —    Gerai, — tariau jam, — pakviesk ją čionai.

     Marija atėjo išsipuošusi ir išsitepusi, lyg nebūtų jokio karo. Mane pasveikino su einamom pareigom ir dėjosi buvusi didelė draugė ar gerbėja. Dabar ji atvažiavusi pasiimti savo baldų, bet žmonės neleidžia jai įeiti net į komendantūrą.

     —    Baldų? — nustebęs paklausiau Mariją. — Kokių baldų?

     Marija pradėjo aiškinti, kad, atvažiuodama į stovyklą, iš Romos atsivežė baldus. Dabar ji turinti gerą progą juos pasiimti.

     —    Kiek aš pastebėjau, — tariau jai ramiu balsu, — visuose kambariuose baldai yra vieno stiliaus. Kadangi prie jų pritvirtinti numeriai, spėju, kad jie priklauso kokiai nors italų įstaigai. Jei turite italų valdžios ar sąjungininkų leidimą, galite juos išsivežti. Be leidimo baldų neišleisiu. Jei mėginsite išsivežti baldus prancūzų kareivių pagalba, negaliu garantuoti nei jūsų, nei jų saugumo.

     Marija pilnai suprato mano žodžių prasmę, mandagiai atsisveikino ir išėjo. Netrukus jos automobilis išriedėjo iš stovyklos. Žmonės ją išlydėjo tik keiksmais ir grasinimais. Atlikusi savo "pareigą" vokiečiams, geriau sakant Pauliui, ji, matyt, norėjo atlikti tą pačią pareigą ir prancūzams.

     Po pietų į stovyklą atvyko tas pats amerikietis pulkininkas, kuris prieš kelias dienas atsiuntė maisto. Sužinojęs, kad esu savo kambaryje, jis atėjo manęs aplankyti. Buvo, rodos, jau 5 valanda, ir jis labai nustebo, kad taip ilgai užtęsiau "siestą" (poilsį).

     —    Ne, pone pulkininke, — sakiau jam, — ne siesta, bet karštis. Turiu šiek tiek karščio, ir gydytojas liepė gulėti lovoje. Bet tie vaistai man nelabai patinka. Gal žinot geresnių?

     Pulkininkas truputį sumišo, pradėjo lyg atsiprašinėti ir pareiškė užuojautą. Paskui, žvejodamas kišenėse, ištraukė visokių skanumynų. Stebėjaus, kiek visokių gerų dalykų yra amerikiečių kišenėse. Padėkojęs paklausiau, kuo galiu patarnauti.

     Pulkininkas norėjo pasižiūrėti, kaip yra dalinamas pienas.

     —    Aha, — tariau sau, — jis jau pažįsta italus ir jais nepasitiki.

     — Gerai, — tariau jam per vertėją, — tiek kelio galėsiu nueiti.

     Nepaisydamas pulkininko protesto, užsivilkau drabužius, pasiėmiau sargo lazdą ir išėjau pasižiūrėti virtuvės. Prie virtuvės buvo susirinkę daug moterų, ir aš joms pristačiau stovyklos geradarį. Pabėgėliai pradėjo jam ploti ir šaukti "eviva America". Išlydėdamas iš stovyklos, dar kartą paklausiau, kada iš tiesų perims stovyklos vadovybę.

     —    Well, — tarė amerikietis, — už 2 ar 3 savaičių.

     Krentant karščiui, pradėjau planuoti kelionę į Romą. Visų pirma reikėjo užtikrinti pabėgėliams maisto 2—3 savaitėms. Jei Vatikanas nieko nebegalėtų duoti, galėčiau išmainyti 300 centnerių kviečių į miltus, makaronus ir alyvą. Antra, reikėjo papildyti išsekusią kasą. Vokiečių paliktus pinigus jau baigiau išleisti, o dar neatsiskaičiau nei su malūnu, nei su kitais smulkiais pardavėjais. Trečia, reikėjo pirmosios Komunijos vaikus paruošti Sutvirtinimo sakramentui. Dabar vaikai yra gerai nusiteikę, o jei išsiskirstys namo, kažin kada jie galės priimti Sutvirtinimo sakramentą. Ketvirta, reikėjo aptarti ir pabėgėlių repatriacijos klausimą. Išvažiavus pirmiems pabėgėliams, mane apipuolė tūkstančiai žmonių, prašydami, kad juos išsiųsčiau namo. Bet ar galima juos siųsti, jei kai kurie miestai visiškai sugriauti ir jei juose siaučia drugys?

     Kai karštis nukrito, pakalbinau amerikietį leitenantą, ar jis nenorėtų važiuoti į Romą. Išdėsčiau jam savo reikalus ir paprašiau, kad pavežtų. Išvažiavę rytą, vakare vėl galėtumėm būti namie.

Amerikietis mielai sutiko, ir kitą dieną leidomės į Amžinąjį Miestą.

     Popiežiaus komisijoje radau pilną stovyklos reikalų supratimą ir per porą valandų gavau visko, ko norėjau. Pietums užėjau į Grigaliaus universitetą. Čia turėjau daug vargo, norėdamas paneigti visokias apie mane susidariusias legendas. Pagal tas legendas, mano kambarys buvo virtęs ginklų sandėliu, o aš pats laksčiau po stovyklą, užsidėjęs maždaug pusę tuzino šautuvų ant pečių ir prisikabinęs puskapį granatų. Kai pasakiau, kad šautuvą turėjau rankoje tik porą kartų, profesoriai gerokai nusivylė. Vienas pasisiūlė mane pavaduoti. Jam gražiai padėkojau ir pasakiau, kad jo pasiūlymą priimsiu už poros savaičių. Tuo tarpu stovykla ne profesoriams, nes joje nėra jokio kito dėsnio, kaip kova už būvį.

     Važiuojant namo, sugedo mūsų jeep'as. Palikę vieną kareivį taisyti mašinos, mudu su leitenantu leidomės pėsčiomis. Mūsų laimei, netrukus pamatėme didelį amerikiečių sunkvežimį, kurį pasisekė sustabdyti. Jame sėdėjo flegmatiškas negras. Jis pakvietė leitenantą į sunkvežimio kabiną, o mane pasodino ant kažkokių dėžių.

     Kai įsižiūrėjau gerai, dėžėse pastebėjau šovinius... Dar niekad nebuvau važiavęs ant amunicijos dėžių ir niekad nenorėčiau tos kelionės pakartoti. Tačiau kelionė pasibaigė laimingai. Negras, privažiavęs kryžkelę, sustabdė sunkvežimį ir liepė išlipti.

     Nuo kryžkelės iki stovyklos buvo dar 4 kilometrai. Bet ir čia mums nusišypsojo laimė. Vos paėję keletą varsnų, radom marokiečių kareivių stovyklą. Kai leitenantas paprašė vieną karininką mus pavežti, jis mielai sutiko. Vežė ne pats, bet eilinis kareivis. Kareivis, matyt, mažai turėjo laiko, nes skubėjo, kiek tik galėjo. Skubėti bombų išraustu keliu yra nemažas menas, bet jis tą meną suprato ir atvežė mus į stovyklą, nesulaužęs nė vieno kaulo. Tik kai išlipom ir jam padėkojom, leitenantas man tarė, kad daugiau į Romą nebevažiuosiąs.

     Antrą ar trečią dieną vėl sulaukiau svečio. Tai buvo kažkokio laipsnio amerikietis karininkas. Jis norėjo sužinoti, ar aš nesu matęs netoliese krentančio lėktuvo. Kadangi jis kalbėjo tik angliškai, pradžioje sunku buvo suprasti, ko iš tiesų nori. Tačiau, kai klausimą pakartojo įvairiais žodžiais ir pridėjo keletą gestų, man pasidarė aišku.

     Taip, mačiau krentantį lėktuvą. Tai buvo antroje gegužės pusėje, apie 6 valandą po pietų. Didelis ir tamsus lėktuvas, greičiausiai bombonešis, skrido iš šiaurės į pietus ir lėtai leidosi žemyn. Kadangi toje vietoje nebuvo jokio didesnio kelio ar kokio nors kito karo objekto, nustebau, ko jis ieško. Paskui pamačiau, kad lėktuvas kažką išmetė. Tas mažas daiktas, matyt, buvo gana lengvas, nes pradžioje lėkė paskui lėktuvą. Po kelių ar keliolikos sekundžių jis pradėjo kristi žemyn ir galų gale dingo už kalnelio. Ir lėktuvas vis leidosi žemyn. Kai lėktuvas dingo už kalno, supratau, kad jis buvo pašautas. Iš tiesų, praėjus gal pusei minutės, pamačiau didelį juodų dūmų stulpą. Tuo tarpu prie stovyklos vartų prisiartino 4 ar 5 ginkluoti vokiečių kareiviai. Neiškentęs paklausiau grandinio, kur jie eina. Jis man atsakė, kad matė amerikietį kareivį, iššokusį iš lėktuvo. Dabar eina jo ieškoti.

     —    O, — šūktelėjau grandiniui, — tai tas mažas dalykėlis buvo kareivis? Bet kad jo parašiutas neatsidarė. Jis tikriausiai užsimušė. O jei neužsimušė, tai tiek turėjo baimės, kad drąsiai galite jį palikti ramybėje.

     —    Įsakymas yra įsakymas, — tarė man grandinis ir išžygiavo iš stovyklos.

     Vakare tą grandinį vėl sutikau ir sužinojau, kad nieko nerado.

     Tą lėktuvo istoriją papasakojau amerikiečiui daugiau rankom negu žodžiais, bet pamačiau, kad jis mane suprato. Matydamas, kad tas nuotykis jam labai rūpi, pakartojau dar kelias smulkmenas. Jis klausėsi gal kokį pusvalandį ir domėjosi labiau iššokusiu kareiviu negu lėktuvu. Kai abu pavargom, jis man tarė: "Tėve, tai buvo mano brolis".

     Rodos, dar ir šiandien tebejaučiu tą skausmą, kilusį mano širdyje. Paėmęs karininko dešinę abiem rankom, reiškiau jam užuojautą, kaip išmaniau. Paskui išsiėmiau rožančių ir pasakiau, kad melsiuos už jo brolį. Jis mane suprato, gerokai susijaudino ir padėkojo. Dar kartą žvilgtelėjęs į nelaimės vietą, sėdo į automobilį ir išvažiavo.

     Kitą dieną į stovyklą atvyko popiežiaus komisijos pareigūnai: pirmininkas, vicepirmininkas ir, rodos, prelatas Carrol Abbing. Jie atsivežė kažkokį aukštą, senyvą ir šlubą vyrą, kurį titulavo ekscelencija. Supažindindami mane su tuo svečiu, pasakė jo pavardę ir pareigas: J. E. onorevole Zaniboni. Aukštasis Pabėgėlių Komisaras.

     Komisaras man iš karto patiko. Jis buvo draugiškas, kuklus ir ryžtingas. Pasakęs porą komplimentų, pradėjo juokauti. Būdamas geroj nuotaikoj, ir aš pridėjau savo.

     —    Prelate, — tariau pirmininkui, — jūs man atvežėte ekscelenciją ir porą prelatų, o kur yra makaronų maišai?

     Komisarui, rodos, to ir tereikėjo. Jis mane apkabino, paspaudė ir juokdamasis tarė:

     —    Tikrai, tėve, šiais laikais geriau turėti makaronų maišą negu ekscelencijq. Matau, kad jūs nepražūsit ir be ekscelencijos.

     — Ne, — protestavau komisarui, — aš to nesakiau. Aš tik paklausiau, kur yra makaronai. Koks gali būti gyvenimas be makaronų, ypač be "pasta asciutta"?

     Pajuokavę leidomės per stovyklą. Atsipalaidavęs nuo komisaro, paklausiau tėvą Faller, kas iš tiesų esąs tas ekscelencija. T. Faller man papasakojo trumpai tokią istoriją: komisaras esąs nemažas socialistų partijos šulas, savo laiku Bolonijos mieste mėginęs padaryti atentatą prieš Mussolinį, bet nepataikęs. Gavęs, žinoma, daug metų kalėjimo, paskui buvęs išleistas ir skurdęs, kol atėję sąjungininkai. Dabar Italijos valdžia pavedusi jam rūpintis pabėgėliais. Šiaip esąs puikus žmogus.

     Komisaras ir komisijos pareigūnai domėjosi viskuo, ir aš stengiaus vesti juos ten, kur buvo daugiausia skurdo.

     Sutikęs nemažą būrį žmonių, sustojau ir pristačiau svečius pabėgėliams. "Palaukit", tariau sau, "kitą kartą jūs nedrįsite atvažiuoti be nieko".

     Kai žmonės sužinojo, kas yra tie svečiai, užpuolė juos su šimtais klausimų. Aš tyčia pabėgėlius raginau išdėstyti savo prašymus, kad ir svečiai pamatytų, kokios yra jų ir mano problemos.

     Komisijos nariai buvo jau su tuo apsipratę ir gana lengvai nuo pabėgėlių atsipalaidavo. Jie ėjo palengva į vartų pusę, o aš palaukiau komisaro. Kai jis galų gale išsivadavo, paklausiau, kaip atrodo stovyklos gyvenimas.

     —    O, tėve, — tarė komisaras, — kokia nelaimė ir koks vargas.

     —    Ir jūs esate visa to priežastis, — tariau jam, žiūrėdamas į žemę.

     —    Kaip tai aš? — nustebo komisaras. — Jūs, matau, mėgstate juokauti, bet čia tai aš nieko nesuprantu.

     —    Jei būtumėte buvęs geresnis šaulys Bolonijoje, — tariau lyg priekaištaudamas, — tuokart mes būtumėm nepažinę nei karo, nei stovyklos gyvenimo.

     —    O, dabar suprantu. Taip, taip, buvau prastas šaulys.

     Komisaras paėmė mane už parankės, lyg norėdamas palengvinti savo naštą, ir užsisvajojęs žengė lėtu žingsniu.

     —    Matau, kad mudviem sekasi susikalbėti, — tariau jam įsidrąsinęs, — man būtų įdomu sužinoti, kodėl nepataikėt į Mussolinj? Ar esat blogas šaulys?

     —    Ne, tėve, — atsakė komisaras.— Šaulys buvau gal ir neblogas, bet buvau labai susinervinęs.

     Komisaro akyse žybtelėjo ugnis, ir man atrodė, lyg jis dar kartą būtų pergyvenęs aną momentą. Nenorėdamas jo varginti, kalbą nukreipiau į stovyklą. Paklausiau, ar jis man gali kuo nors padėti.

     — Ne, — atsakė komisaras. — Aš neturiu absoliučiai nieko: nei raštinės, nei kėdės, nei jokios maisto atsargos. Vienintelis, kuris gali padėti, yra popiežius. Mūsų valdžia ničnieko neturi ir negali pajudėti be sąjungininkų sutikimo. Bet aš matau, kad jūs čia neprapulsite.

     Taip kalbėdami, pasiekėm kitus svečius. T. Faller man padavė sąrašą miestų ir miestelių, į kuriuos negalima siųsti pabėgėlių. Tenai nėra ne tik namų, bet ir vandens. Sąjungininkai deda visas pastangas, kad tuose miestuose nekiltų koks maras. Drugys juose jau įsigalėjęs.

     Nevaišinau svečių, nes nieko neturėjau. Bet ir be vaišių nuotaika buvo gera. Komisijos pirmininkas prižadėjo atsiųsti pabėgėliams maisto, o prel. Carrol Abbing vaistų. Už poros savaičių atvažiuosiąs ir vyskupas suteikti vaikučiams Sutvirtinimo sakramentą.

     Prieš išvažiuodami, svečiai norėjo apžiūrėti mano "ginklų sandėlį". Bet jis jau buvo tuščias. Šautuvą ir granatas buvau atidavęs italų policijai, o mauzerį vienam amerikiečiui, kuris norėjo turėti kokį nors vokišką karo suvenyrą. Viename sandėlyje dar turėjau apie 300 šautuvų ir 15 kulkosvaidžių, bet juos žadėjau atiduoti savo įpėdiniui.

     Vėliau, rodos, tarp Kalėdų ir Trijų Karalių, turėjau progos pristatyti komisarą Zaniboni popiežiui. Nežinau, apie ką juodu kalbėjo, nes aš pasitraukiau į šalį. Kai komisaras grįžo pas mane, jo akyse spindėjo ašaros.

     Prieš porą metų atsitiktinai išgirdau, kad komisaras mirė. Jis matė Italijos atstatymą ir, būdamas parlamento nariu, tikrai prie to atstatymo prisidėjo. Jo partijos žmonės sklandžiai bendradarbiavo su krikščioniais demokratais ir rėmė jų programą. Kai girdžiu minint Mussolini vardą, vis prisimenu ir aną prastą šaulį, bet taurų socialistą, pabėgėlių komisarą Zanibonį, kuris ginklu bandė pakreipti Italijos istoriją kita kryptimi.