Spausdinti

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

THE FOUR DAYS OF NAPLES

     1943 m. rugsėjo 8 d. generolas Badoglio pasidavė generolui Eisenhower, tačiau ne visoje Italijoje paliaubos atnešė lauktą ramybę ir tvarką. Vokiečių kariuomenė Neapolyje ir apylinkėse nė nemanė tuoj kapituliuoti. Priešingai, naciai dar labiau pagriežtino režimą, vyrus veždami darbams, šaudydami užstatus ir pan. Šeimos perskiriamos, ir likę badaują neapoliečiai gyvena nuolatinėje baimėje. Iš Italijos šiaurės grįžtąs karys dar spėja apkabinti žmoną ir sūnų, kol vėl visa paneriama karo baisume. Pavieniai žiaurumai ir vieši sušaudymai vis didina bendrąją įtampą, kuri plyšta bendru neapoliečių sukilimu prieš vokiečius. Tos keturios istorinės sukilimo dienos tęsėsi nuo 1943 m. rugsėjo 28 iki spalių 1 d. Iki šiol plačiau neišnaudotas filmuose Šis paskutiniojo karo epizodas pavaizduojamas vaizdžiai ir imponuojančiai.

     Neapolio gyventojai — vyrai ir moterys įsivelia į bendrą sukilimą, kovos verda dėl atskirų gatvių ir namų. Net ir vaikai, primityviai apsiginklavę, dalyvauja bendrame įkaitime. Bendro vargo ir nelaisvės prispausti neapoliečiai uoliai kovoja su vokiečiais, nustumdami juos į Vomero futbolo stadioną. Net pataisos namų berniukai tampa bendros kovos herojais. Vokiečiai, jausdami artėjančią sąjungininkų kariuomenę, susitaria su neapoliečiais ir pasitraukia.

     Šį puikų filmą surežisavo Nanni Loy, kurio pirmieji du filmai nesulaukė nei publikos, nei kritikos įvertinimo. Šiuo filmu jis tikrai stipriai pasirodė ir prisijungia prie italų pokario neorealizmo srovės, suteikusios tokius italų filmų šedevrus kaip “Roma — atviras miestas”, “Paisan”, “Dviračio vagys”, ”Po Romos saule” ir pan. Šiame filme daugiausia vaidina iš kasdieninio gyvenimo paimti asmenys, nors pasimaišo ir profesionalų artistų, pvz. Regina Bianchi, Lea Massari, Jean Sorel ir kt. Tačiau jų vardai nepateikiami filmo pradžios užrašuose, tuo lyg norint pabrėžti, kad šio filmo pagrindiniai veikėjai — visi neapoliečiai.

     Filmas suįdomins visus šeimos narius, tačiau mažiesiems kovų vaizdai bus per žiaurūs ir gal net bauginantys.

MAN FROM THE DINER’S CLUB

     Nuo stambiausių reikmenų iki smulkiausių prekių, visa tai galint pirkti skolon, besinaudojant kredito kortelėmis, nemaža amerikiečių tikrai susimaišo tų kortelių gausybėje, bet vis dėlto azartiškai paskęsta bendroje galvosenoje: “Gyvenk dabar, mokėk vėliau!” Viena tokių paskolos kortelių įstaiga, žinoma visame civilizuotame pasaulyje kaip “Diner’s Club”, suteikė foną naujai Danny Kaye komedijai.

     Diner’s Klubo vieno skyriaus viršininkas Ernie Klenk ypač negali pakęsti elektroninių mašinų ūžesio, bet laikinai užsispyręs šioje pozicijoje dėl aukštesnio atlyginimo. Mat, taupo netrukus įvyksiančioms, nors vis atidedamoms, vedyboms. Kelis kartus neapdairiai užtvirtinęs prašymą dėl paskolos kortelės gavimo nepatikimiems asmenims, o kartą net ir šuniui, Ernie savo viršininkų išpeikiamas, kol pagaliau, suteikęs tokią kortelę žinomam gangsteriui, laukia gresiančio išmetimo iš įstaigos. Stengdamasis surasti ir atgauti gangsteriui išduotą kortelę, įsivelia į ilgą tragikomiškų situacijų pynę. Ernie priima gangsterio pasiūlymą užimti instruktoriaus vietą gimnastikos klube, visai nenujausdamas jam gresiančio mirties pavojaus. Charlie Chaplin stiliumi, nors žioplas, nesugebąs ir nepalankių aplinkybių išnaudojamas, Ernie galutinai ne tik išsigelbsti, bet dar laimi dovanojančią sužadėtinę ir paaukštinimą tarnyboje, o gangsteris patenka policijos žinion.

     Valdininko Ernie Klenk asmeny Danny Kaye pasirodo oriai, pajėgdamas sukelti komiškas situacijas ir be Jerry Lewis naudojamų grimasų ar žvengimo. Martha Hyer pastebima kaipo jo susirūpinusi sužadėtinė, o Telly Savalas — gangsteris.

     Filme netrūksta tikrai nusisekusių komiškų scenų, pvz. elektroninės kartotekos išardymas ar Danny masažavimas vieno iš savo viršininkų gimnastikos klube. Tik režisierius Frank Tashlin, matyt, jomis ir pats patenkintas, ar nebus tai pertempęs, lyg ir per ilgai.

     Nors filmas be didesnių užsimojimų, bet jo 107 minutės prabėgs nuotaikingai visiems šeimos nariams.

THE LOVERS OF TERUEL

     Baletas ir drama gana darniai jungiasi šiame prancūzų pereitų metų gamybos filme, kurs savo įvykių eiga, besivystančia tarp realybės ir fantazijos, kiek panašus į amerikietiškąjį “West Side Story”.

     Miesto aikštėje čigonų grupė vakarais išpildo baletą “The True Adventures of the Lovers of Teruel”. Pasiremiant sena ispaniška legenda, siužete pavaizduojama Izabelė, kurios turtingas tėvas neleidžia jai ištekėti už nevertu laikomo Don Diego. Susitarus, Don Diego gauna trejus metus ir vieną dieną laiko praturtėti ir išvyksta laimės ieškoti. Sutartam laikui praslinkus, mylimasis nesirodo, ir Izabelė, paklusdama tėvui, išteka už Teruel grafo. Ateinančią dieną po vestuvių grįž ta su uždirbtais lobiais Don Diego ir, išgirdęs apie Izabelės vedybas, nusižudo. Izabelė paseka jo pavyzdžiu.

     Įdomiu supuolimu trupės pagrindinė šokėja Isa (Ludmila Tcherina) taip pat verčiama ištekėti už nemylimo Manuel, tuo tarpu kai jos mylimasis Diego prieš trejus metus paslaptingai dingo. Jam grįžus, baleto metu Manuel jį nužudo. Isa paseka savo vaidinamos Izabelės likimą.

     Neįprastu stiliumi įterpiant vaidinimą į vaidinimą, šis spalvotas filmas pateikia ypač gausių techniškai puikių fotografijų. Tai gražus, bet kartu ir liūdnas kūrinys, apsčiai besinaudojąs fantazijos polėkiais bei išlavintais baleto šokėjais. Ypač daug nuopelnų tenka filmuotojui Claude Renoir, kurs turėjo pasižymėti tikrai akrobatiškais gabumais, perteikdamas kai kurias taip sudėtingas scenas.

     Pagal savo paties paruoštą tekstą režisavo Raymond Rouleau.

     Šis filmas dėl savo neįprastinumo pajėgs sudominti tik subrendusius, ir tai tik labiau rafinuoto skonio žiūrovus.

STASĖ SEMĖNIENĖ

BILLY BUDD

     “Teisingumas gyvena tol, kol gyva žmogaus siela, o įstatymas — kol gyvas žmogaus protas”. Taip šiame filme sprendžia problemą, lyg Hamletas, laivo kapitonas Vere (Peter Ustinov), tikėdamas, kad pareiga stovi pirmoje vietoje, nežiūrint kokia skaudi ji bebūtų.

     Tai meistriška Herman Melville veikalo versija, suvaidinta tikrų žinovų grupės. Filmas tikrai puikus, liūdnas ir patraukiąs dėmesį savo turiniu, kurs dar ilgai tūnos atmintyje. Jame sprendžiama dilema, ar žmogus tarnyboje turi sekti savo sąžinę, ar atlikti pareigą. Tai klausimai, kankinę ne vieną nuo Pontijaus Piloto iki šių dienų.

     Teisingumas buvo užguitas ir nežinomas kariškame laive H.M.S. Avenger, kurį savo sadistiška ranka valdė žiaurusis jūrininkų prižiūrėtojas John Claggart (Robert Ryan). Jo piktos juodos akys žibėjo džiaugsmu, kai plakamasis jūrininkas sukrisdavo kirčių suaižytas.

     Billy Budd yra jaunas jūreivis, perkeltas iš prekybinio laivo į karišką tarnybą britų laive karo metu su Napoleonu, XVII šimtmečio pabaigoje Billy yra saulėtas jaunuolis, spindįs gerumu bei nekaltumu ir mikčiojąs, kai rimčiausiai nusiteikęs. Jį pamilsta visi, net ir patys blogiausieji. Jis nemato blogio net ir brutaliame Claggarte. Tačiau šio idealisto vaikino likimas yra karčiai ironiškas ir nelauktai žiaurus.

     Britų Terence Stamp, tituliniame vaidmenyje, pelnytai buvo siūlytas Oscaro premijai, o savo išvaizda — lyg į ekraną perkeltas tiesiai iš H. Melville knygos. “Laivyno gėlė”, kaip jį autorius su meile vadina, jaunas, blondinas, mėlynakis, gyvenimo blogybių nepaliestas, teisybės, gerumo ir dorybės įsikūnijimas. Nors kino pasaulyje dar tik naujokas, bet savo vaidmenį puikiai atitiko, gerai suprato ir pilnai į jį įsijautė. Šiame vaidmenyje jis gabiai atvaizdavo nesugadintą jaunuolį, įasmenindamas sąžiningumą ir jaunystės atvirumą, o jo patraukli bei žavinga šypsena buvo geriausia talkininkė. “Term of Trial” filme jis buvo tamsiaplaukis, sugedusio modernaus jaunuolio pabaisa, parodęs didelių vaidybinių sugebėjimų. O šiame vaidmenyje jis puikiai atvaizduoja visiškai priešingą tipą, tuo įrodydamas, kad jis tinka bet kokiam vaidmeniui.

     Robert Ryan, lyg gimęs sadistas, visas persiima savo vaidmeniu. Melvyn Douglas, dar taip neseniai ekrane vyravęs kaip herojus, čia atvaizdavo malonų, švelnų ir dievobaimingą senį jūrininką Dansker, su lėtu skandinavišku akcentu. Tai tikras išminties aruodas, kuriam tinka kažkur girdėtas posakis, kad “jis turėjo išvaizdą vyro, perskaičiuslo paskutinį puslapį, kol kiti spėjo atidaryti knygą”. Ustinovo vaidyba nelauktai nuvilianti, žinant, koks jis paprastai yra puikus aktorius. Tačiau šitas daugelio talentų aktorius yra ir filmo gamintojas, ir režisierius, ir rašytojas, išvedęs puikų pasakojimą į ekraną atidžiai ir garbingai.

     Ši nespalvota, plačiuoju ekranu (Cinemascope) Allied Artists išleista pirmos rūšies drama, suvaidinta vienų vyrų, yra rekomenduotina jauniems ir suaugusiems.