DR. JUOZAS PRUNSKIS
eužmirštamos atminties prof. Kazys Pakštas paskutiniu metu kalbėjo: "Mano šūkis — Lietuvos laikrodį pasukti 1oo metų pirmyn — neišsipildė, laikrodis buvo sugadintas. Tačiau dabar mes parvežkime einantį laikrodį — atitinkamai paruoštą, viską stebintį protą”. Stebinčiu protu žvelgdami į dabarties reiškinius, galime džiaugtis nepaprasta pritaikomųjų, tiksliųjų mokslų pažanga, kas mus visus džiugina, tačiau kartu ir liūdna. Liūdina faktas, kad moraliniu atžvilgiu tarptautinės teisės reikaluose žmonija pažangos nedaro. Grynai materialinė pažanga be moralinės gali grėsti žmonijai didelėmis katastrofomis. Apie tai nereikia spėlioti, nes jau turime faktų, krauju rašytų perspėjimų.
Čia turima mintyje neseniai Amerikoje paplitusi knyga, vardu "Children of the A-Bomb”. Tai yra atominės bombos sprogimą Hirošimoje pergyvenusių moksleivių ir studentų laiškų vertimas iš japonų kalbos. Tokių laiškų apie 2000 buvo surinkta iš 10 to miesto pradžios mokyklų, 8 progimnazijų, 1o gimnazijų ir 4 kolegijų bei universitetų. Tuos laiškus 1951 m. surinko Hirosimos universiteto rektorius dr. Arata Osada, miręs 1962 m. ir iki mirties, jį ištikusios dėl radiacijos, darbavęsis, skleisdamas taikos idėjas ir rūpindamasis našlaičiais likusių ir sužeistų Hirošimos vaikų išlaikymu.
Labiausiai Japonijoje skaitoma knyga
Dr. Osada, iš gautųjų laiškų atrinkęs pačius būdingiausius, išleido juos atskira knyga, kurios iki pernai jau buvo išėję 18 laidų. Ji tapo labiausiai perkama Japonijoje knyga. Į anglų kalbą šią knygą išvertė amerikietė Jean Clark, ištekėjusi už japono zoologo dr. K. Dan, ir Ruth Sieben Morgen, tarnavusi bibliotekininke amerikiečių aviacijos bazėse Japonijoje.
Tie jaunų japoniukų laiškai yra sukrečiantys. Štai, Keiko Sasaki, mergaitė, 1945 m. rugpiūčio 6 d., kai ant Hirošimos krito atominė bomba, buvusi tik 6 m. amžiaus, pasakoja, kaip po to baisaus sprogimo jos močiutė, gyvenusi su ja kaime, nuvyko į Hiro-šimą ieškoti mergaitės motinos. Grįždama parsinešė tik motinos auksinį dantį ir alkūnės kaulą. Nelaimingoji visa buvo atominės bombos sudeginta.
Miestas — kaip išdegusi dykuma
Yoshimi Mukuda, buvusi tik pirmame skyriuje, kai sprogo atominė bomba, pasakoja, jog visas miestas atrodė kaip išdegusi dykuma. Ji matė sudegusį tramvajų, kurs stovėjo lyg skeletas, o keleiviai buvo paversti į pelenus. Toshihiko Kondo, taip pat tą nelaimingą dieną buvęs pirmo skyriaus mokinys, rašo, kad jo broliukas dėl to sprogimo išėjo iš proto. Uždegęs žvakę ir žiūrėdamas į savo brolio veidą, jis pamatė jį visą sutinusį, padengtą pūslėmis. Jis atrado tik savo motinos suanglėjusį lavoną, o tėvas motinos pelenus parsinešė dėžutėje namo amžinam šeimos atminimui.
— Kai aš tai pamačiau, — rašo berniukas, — jaučiausi, lyg būčiau įkritęs į patį jūros dugną. Tą pačią naktį ir brolis išleido paskutinį atodūsį.
— Tada aš buvau pirmame skyriuje, — pasakoja japoniuke Yuriko Kohno.
— Vos tik mes buvome suėję j klasę ir susėdę, laukdami mokytojo, kai staiga langai pasidarė šviesiai raudoni. Su baisiu tratėjimu išdužo stiklai. Aš buvau supurtyta. Pažvelgiau į savo rankas — jomis tekėjo kraujas, nors aš nieko nejaučiau.
Prieš akis iškilo ugnies jūra
— Kai pamačiau, kad mūsų namas dega, tapau lyg pablūdęs, — pasakoja berniukas Shizuo Sumi. — Prieš mano akis iškilo lyg ugnies jūra ir, net kelioms valandoms praslinkus, liepsnos nelinko užgesti.
Mergaitė Setsuko Yamamoto prisimena, kaip ji išgirdo baisų sprogimą, kaip pasidarė baisiai tamsu, ir ji negalėjo matyti net savo motinos veido, nors ji buvo čia pat. Namas griuvo, didelis sienojus prislėgė motinos dešinę ranką ir nugarą. Savo laisvąja kaire ranka motina padėjo mergaitei išsilaisvinti, bet mergaitė jokiu būdu negalėjo pajudinti motiną slegiančių sienojų. Iš visur girdėjosi pagalbos šauksmai. Ir mergytė suriko, kiek tik galinti, šaukdama pagalbos. Tačiau iš niekur pagalbos nebuvo. Motina ragino mergaitę gelbėtis, nes gaisro liepsnos jau artėjo.
— Aš buvau apsisprendusi nebėgti be motinos, — pasakoja mergytė. — Liepsnos nuolat plėtėsi. Jau degė mano drabužėliai. Nebegalėjau ilgiau išlaikyti ir rėkdama "mama, mama”, bėgau į mus supusių liepsnų vidurį. Aplinkui visur buvo tik ugnies jūra, ir nebuvo kur išbėgti. Nebesusivokdama, kas daryti, šokau į vandens kubilą prie mūsų namų. (Tokius vandens indus japonų vyriausybė buvo įsakiusi laikyti prie visų namų, kad būtų galima sėkmingiau gintis nuo padegamųjų bombų). Iš visur krito kibirkštys. Užsidengiau galvą metaline skarda, kad apsisaugočiau nuo liepsnų. Vanduo buvo karštas kaip pirtyje. Bebūnant vandenyje, man viskas pasidarė kaip sapnas, ir aš netekau sąmonės. Nežinau, kiek valandų praslinko, iki atgavau sąmonę, bet, atrodo, kad buvo jau rytas. Aplinkui tai šen, tai ten dar vis kilo dūmai. Girdėjosi degančių daiktų tratėjimas. Šalia savęs vandenyje atradau moterį. Ji atrodė mieganti, bet jau buvo negyva. Gatvės, kurios anksčiau buvo pilnos gyvybės, dabar visur, kur tik galėjai akimis aprėpti, buvo virtusios dykuma.
Motinai gaisre žuvus, tą mergaitę pasiėmė auklėti močiutė. Palaipsniui nukrito visi nelaimingosios mergaitės plaukai, o rankos žaizda darėsi kaskart blogesnė.
Yukiko Yoshida, kuri atominės bombos kritimo metu buvo trečiame skyriuje, aprašo, kaip griūdamas namas jos motinai išlaužė keturis šonkaulius, bet ji vis tiek lakstė į registracijos įstaigą, ėjo pasiimti maisto kortelių, kad tik galėtų aprūpinti šeimą. Ji buvo gavusi radioaktyvių medžiagų, prieš mirtį kūną išbėrė pilkomis dėmėmis ir ji apkurto.
Berniukas Yasushi Haraki buvo antrame skyriuje, kai atominė bomba sudegino Hirošimą. Jo viduriuose buvo atsivėrusi žaizda, jis nebegalėjo paeiti ir buvo nepaprastai laimingas, kai atsitiktinai pro šalį eidama motina jį surado. Ir jos kūne buvo daug žaizdų, todėl abu pasuko į ligoninę. Pakeliui matė daug gulinčių lavonų. Juodu pagiję grįžo namo, bet ten terado pelenų krūvą. Visi artimieji buvo žuvę. Griuvėsiai, ugnis, mirtis...
Shunnen Arishige, nors buvo tik trečiame skyriuje, kai krito atominė bomba, štai ką atsimena:
— Buvau bebėgąs pro duris, kai namai pradėjo kristi gabalais. Tada aš nualpau. Kai atsigavau, pasijutau griuvėsių prislėgtas. Iš pradžių maniau, kad nebeturėsiu jėgos išsivaduoti. Bet pagaliau pavyko išsikrapštyti. Mane šaukė motina. Dangus buvo lyg prieblandoje. Aplinkui buvo tik griuvėsiai. Ant vielų kabėjo popieriaus ir drabužių gabalai. Kai kuriose vietose buvo nukirstos vielos ir klaikiai kabaldavo. Žmonės bėgo į vakarus. Tarp jų buvo daugelis nusvilusiais plaukais, apdegusiais drabužiais, apdegę ir sužaloti. Kai kurie jau nebeturėjo jėgų net pajudėti, tai sėdėjo pakelėse beviltiškais veidais. Aplinkui buvo primėtyta ir palikta sviedinių, automobilių ir kitokių daiktų. Niekas nesustojo jų pasiimti...
Takako Okimoto, tą nelaimės dieną lankiusi antrą skyrių, taip dabar dejuoja:
— Tas kruvinasis karas išplėšė tiek daug brangių gyvybių per vieną sekundę. Net dabar aš drebu, kai apie tai pagalvoju. Esu pasilikusi visiškai viena, netekusi tėvo, motinos, brolių ir sesučių. Niekas negali užimti jų vietos. Jie visi pakirsti tos atominės bombos. Negalėjo surasti net mano vyriausiojo brolio liekanų po to, kai jis išėjo su Darbo Tarnybos grupe. Antrojo brolio visas kūnas buvo padengtas nudegimais. Jis ateinančią dieną mirė pradžios mokykloje.
Kruvinais veidais, išdegintomis akimis...
Masataka Asaeda, nelaimės dieną buvęs trečiame skyriuje, pasakoja, kaip po atominės bombos kritimo jis bėgo verkdamas namo, bet namų jau neberado. Išgirdo tik savo sesutę, šaukiančią jį vardu.
— Persigandau ją pamatęs. Ji stovėjo šviesiai raudonai nudažytu veidu savo pačios krauju. Žvelgęs į save, pamačiau, kad nuo abiejų rankų ir nuo abiejų kojų buvo nusilupusi oda. Negalėjau suprasti, kas čia dedasi. Įnikau verkti. Tuo metu motina išropojo iš po nugriuvusio stogo čerpių, vilkdama apsiaustą ir tėvo drabužį. Jais apdengė mudu su seseria, nes buvome kruvinai raudoni ir pliki. Naktį mirė mano sesuo. Žmogus, to nepergyvenęs, negalės suprasti tų baisių įvykių.
To paties amžiaus berniukas Toshihiko Tanabe rašo:
— Tą rugpiūčio šeštąją dieną, apie vidudienį, kareivis, apdengtas krauju ir purvais, pasirėmęs ant lazdos ir, atrodo, nuolat besiruošiąs kristi, įsvyravo per priekines namo duris. Tai buvo — to aš niekada neužmiršiu — mano mylimas tėvelis. Džiaugsmo pagautas, aš jį apkabinau. Bet mano laimė buvo trumpa. Po kelių dienų jis mirė. Nė nežinau, kur mirė motina, nes ji visai nesugrįžo.
Berniukas Kazuo Mori pasakoja apie matytus nelaimingųjų apdegusius veidus, raudonai juodus ir ištinusius. Mergaitė Kiyoko Tanaka matė medžio atplaišą, įsmigusią į žmogaus akį. Žaizdų deginami, daugelis šoko į vandens kubilus, kiti susmukę pakelėse maldavo vandens, kiti siurbė purviną pakelės vandenį. Daug kur gulėjo vaitodami apdegę pusgyviai žmonės. Viena motina laikė mergaitę, apdengtą žaizdomis ir išdegusiomis akimis.
Visi tie vaikai skelbia, kad nėra baisesnio dalyko už karą. Jie meldžiasi, kad tokios baisenybės nepasikartotų. Tačiau jos neišnyks, jei žmogus kultivuos tik gamtą, o ne pats save. Šiais laikais tarpusaviai atskirų žmonių santykiai yra tvarkomi teisinių nuostatų, tačiau santykiai tarp valstybių tebėra beveik džiunglių moralės stadijoje, kur dar viešpatauja savivaliavimas, prievarta, imperialistiniai grobimai. Kiekvieno pareiga — daugiau įnešti į gyvenimą žmoniškumo, stengtis, kad didžioji tautų auklėtoja, religija, kuo sėkmingiau galėtų plėsti savo įtaką. Kai šalia technikinės pažangos eis ir moralinė pažanga, kai medžiaginius laimėjimus lydės didis dvasios progresas, tik tada bus galima tikėtis, kad tautos ir valstybės iškylančioms problemoms spręsti suras geresnius būdus už karus ir atomines bombas.