Spausdinti

DUKTĖ ALEKSANDRA

IANDIEN šv. Jono naktis, bet čia niekas to nepastebi, nejaučia. Tame didmiesčio triukšme šioji naktis nieku nesiskiria nuo kitų. Miestas, kaip ir visada, skendi begalinių šviesų jūroje, ir žmonės nė valandėlei nesustabdo savo įprastų darbų. Tačiau man ši naktis visada brangi ir atmintina. Ji man primena anąsias dienas, anų šv. Jono naktų romantiką aname toli likusiame krašte. Dabar šv. Jono naktis man yra brangi dėl to, kad Jonas yra mano tėvelio vardas.

     Aš pati nesuprantu, kas man šiandien yra: ašaros nesulaikomai veržiasi iš akių, ir visa savo būtybe taip jaučiu savo tėvelį, kaip niekados gyvenime. Gal ten, tėviškėje, kas nors negera jam atsitinka, jei dar jis gyvas. Gal jie jį tremia, kankina, niekina? Palieku savo kambarį ir einu į tuščią palėpę rašyti. Čia rašau savo tėveliui, nors turiu maža vilties, kad kada nors jisai skaitytų šiuos laiško puslapius.

     Kaip gyvai prisimenu tave, tėveli, šv. Jono nakties išvakarėse. Tu sustabdydavai visus ūkio darbus, šeimyna išsimaudydavo pirtyje, išsivanodavo kvepiančiomis beržo vantomis ir ruošdavosi šios nakties romantikai. Šv. Jonas būdavo lyg mūsų kaimo šventė. Tą vakarą, nors saulė jau nueidavo ir prieblandos šešėliai imdavo kuždėti palangėse, žmonės nedegdavo žiburių, bet išeidavo visi iš trobų pagyventi šios nakties grožiu. Degutu išteptos stebulės pakildavo aukštai ant stiebų ir degdavo šokinėjančių kibirkščių liepsna. Liūliuojančios ir širdį aukštyn keliančios dainos plaukdavo ramiais laukais. Vienas kaimas pradėdavo dainą, kitas ją pagaudavo ir, rodos, nelikdavo nė vieno tuo metu seno ar jauno, kurs nejungtų savo balso į tą dainų virtinę. Vėliau prasidėdavo degančių statinių ridinėjimas, paparčio žiedo ieškojimas, ir būdavo juoko pilnos pievos ir kiemai, o širdy jausdavai meilę visa tam, kas sava ir brangu. Paskui viskas užgesdavo, lyg gęstą meteorai nukrisdavo degančių stebulių likučiai, šv. Jono vabalėliai suglausdavo sparnus, nutildavo dainos. Tik dar kurį laiką likdavo jausmus išsaką žodžiai po kvepiančiomis ievomis, tik ilgai dar rymodavo darželio vartuose parymusios merginos... Ir aš tą naktį nemigdavau, įspūdžių būdavo pilna širdis, ir vis dar laukdavau man paties didžiausio šv. Jono nakties įvykio — kada prie mūsų namų prieangio pasigirs tylūs žingsniai ir šnabždesiai. Mat, tą vakarą merginos išskindavo gražiausias savo darželių gėles, nupindavo iš jų ilgiausius vainikus ir ateidavo jais papuošti mūsų namų durų. Jos sveikindavo tave, tėveli, vardinių proga.

     Ir kaipgi visas kaimas tavęs nemylės, juk tu būdavai jų pagalba, patarimas, užuojauta, pamokymas. Pritrūko kam grūdų pavasario sėjai — tu atvėrei savo klėtį, nulūžo noragas ar sugedo arklas — skolinai savąjį, susirgusiam skubėjai daktaro, iškeliaujančiam anapus — kunigo. Užkliūdavo kam nors netikėtas svečias — žinodavo pas tave gausiąs ąsotį ar visą statinaitę putojančio alaus. Ir mūsų pirties šilima bei garu naudojosi visas kaimas, nes kitos nebuvo. Tu padėdavai ir ginčus išspręsti, ir rubežius nustatyti, tu ir griežtą žodį mokėdavai reikale pasakyti. Tad šis šv. Jono nakties sveikinimas tau būdavo lyg kaimo padėka, o ateinančią dieną tu atsidėkodavai jiems. Tu sukviesdavai visus ir vaišindavai, o kluonuose prasidėdavo šv. Jono dienos gegužinė. Verkdavo armonika, sukosi poros, kaito veidai, o jaunos širdys daug ką viena kitai sakė... Ir tu, tėve, drauge su visais džiaugdavaisi, nes buvai visa to priežastis.

     Daug ir kitų vaizdų iškyla man prieš akis. Rodos, matau tave, sėdintį gale stalo su laikraščiu rankoje. Aš nedrįstu tavęs trukdyti, bet tu pats pertrauki tylą ir sakai, kad raudonasis slibinas jau artinasi, kad jis naikins sodybas, žudys žmones, vers pakelės kryžius ir bažnyčias. Aš nenoriu tikėti, juk taip negali būti, nes Čingiskano laikai jau praėję. Juk mes nekalti, niekam ko nors bloga nepadarėm, nieko nenuskriaudėm, mes tyliai arėm savo žemę, puošėm sodybas, mums rūpėjo mokslas, menas, krikščioniškoji dvasia. Bet taip įvyko, kaip tu sakei...

     Mano vaizduotė gyvai atkuria ir tuos saulėtus sekmadienius, kai visa šeima išeina bažnyčion, o tu lieki saugoti namų. Artėja dvylikta valanda. Tau toji valanda šventa — tai Sumos metas. Tu imi maldaknygę, rožančių, atsisėdi ant tavo paties padaryto suolo prie dvišakės obels kamieno ir meldies. Pakylėjimas persunkia visą tavo būtybę. Tu jauti tos valandos didingumą. Aš dažnai tau pavydžiu tos dvasios stiprybės, to gilaus tikėjimo. Man tada atrodo, kad ir sodo medžiai paliauja šlamėję, paukščiai čiulbėję, o aplinkui dūzgiančios bitės sustoja medų nešusios, ir visi kartu su tavimi meldžiasi. Tada ir aš suklumpu maldai ir jaučiu, kad Dievas laimina mūsų šeimą. Vėliau, kai aš pasijusdavau nešama vėjo, lyg mažytis lapelis, kai buvau bepradedanti užmiršti maldą ir susikaupimą, tas tavo, sėdinčio po obelim ir besimeldžiančio, paveikslas man padėdavo išlaikyti tikėjimą. Kai kurie tavo įkvėpti religiniai įpročiai dar ir šiandien mane lydi. Kai ateina didysis penktadienis, aš, kaip ir tu anuomet, surenku savo šeimą, įduodu į rankas knygą, ir visi giedam "Verkit aniuolai, verkit dvasios šventos”. Man atrodo, kad tame balsų mišinyje girdžiu ir tavo balsą, o ta pati susikaupimo nuotaika užviešpatauja mūsų kambaryje, kaip ir tada mūsų kaimo pirkioje, po žibaline lempa...

     Bunda diena, ir vėl tave matau pavasarį, vasarą ir rudenį dirbantį savo laukuose. Vos sniego vanduo nustoja bėgti pievomis, tu išeini į laukus pažiūrėti, ar dar ne laikas arti, ar dar ne laikas sėti. Ir kai tu eidavai lauku, berdamas sėklas į derlingą žemę, aplinkui kvepėdavo suverstų vagų arimas, virš tavo galvos sukdavo ratą čiulbėdamas vieversys, o saulės spindulių pluoštai žaisdavo tavo plaukuose. Jei Kūrėjas būtų man dovanojęs dailininko ranką, nupieščiau tave, tėve, kaip sėjėją bundančio ryto aplinkoj...

     Vėliau, kai dirvose palinksta gintarinės javų varpos ir nuo stiebų byra rausvėj ančių linų lapeliai, tu vėl lankai laukus, skini varpas, trini jų grūdus ir žiūri, ar ne laikas skambinti dalgiais, ar ne laikas kviesti linarautėn kaimynų merginas. Ir taip tais laukais ir dirvomis nuėjo tavo amžiaus dienos, nuskambėjo drauge su plakamais dalgiais prėklėčiuose. Ir visa tai, tėve, buvo tavo meilė gimtiesiems laukams, gimtajai sodybai. Tau buvo brangūs net prie kelio nudžiūvę topoliai ir krūmokšniai sodybos galulauky. Tu savo lauke įrengei ir kaimo kapinaites, sakei — norįs ilsėtis jose. Čia esą jausi savo žemę, prie galvos rugiai šlamės, čia ir savi vaikai, eidami pro šalį, "amžiną atilsį” sukalbės. Koks skausmas, tėve, pervertų tau širdį, jei negalėtum ilsėtis savojoje žemėje, dėl kurios kelis kartus per marias keliavai.

     Gimtojoj pastogėj tau nebuvo lengva: ir pamotelės didelis būrys vaikų, ir caras šaukė ginti svetimų kraštų, tai tu, vos porą klasių baigęs, išvažiavai į svetimą kraštą. Plieno fabrike uždirbęs kiek pinigų, grįžai ir atsivežei savo jaunystės meilę, kaimynų dukrą, dabartinę mano mamytę. Ir vėl abu triūsėt, dirbot, skubėjot, kad galėtumėte savojoj šaly nusipirkti sklypą žemės ir ramiai auginti šeimą. Ir dabar, kai tavo senatvė turėjo teisės po sunkių darbų pailsėti, raudonoji banga užplūdo mūsų kraštą, kad jį sunaikintų, kad išblaškytų tėvus ir vaikus. Tėve, aš dabar dažnai baisius sapnus sapnuoju: matau tave klumpantį arimuose ir prie kelio, varomą iš savo namų...

     Šiandien vėl grįžta mano pėdos atgal į vaiko amžių ir jaunystę. Aš noriu pavaikščioti su tavimi po anąsias dienas, pagyventi anų laikų įspūdžiais. Ir šią užsimiršimo valandą aš lyg girdžiu juoką mūsų erdvioje naujų sienojų troboje, tavo paties statytoje, ir matau mus visus šešis vaikus aplink tave. Tu supi mus visus iš eilės, supi aukštai, aukštai, lig lubų. Mes juokiamės, prašome dar ir dar, nesvarbu mums, kad tavo kojos visą dieną išvaikščiojo tūkstančius žingsnių paskui plūgą, o rankos prikrovė pilnus šieno vežimus.

     Arba vėl tu kerti miške sienojus naujai klėčiai statyti. Linksta nuo darbo keliai, ledu šarmoja ūsai, bet tu niekad neužmiršti atkasti sniego pusnių ir pririnkti mums raudonų spanguolių. Žinai, kad mes tūnosim per dieną prie apšalusių langų, lauksim tolumoje pasirodančio tavojo vežimo, o pamatę lėksim pasitikti. Reikės "kiškio pyrago”... Tomis dienomis, kai buvo kepama duona, tu šiltus didžiulius kepalus sudėdavai ant lovos, kad vakare mums būtų šilta atsigulti. Pavasarį mus vedi į beržyną, iškali skylę didžiausiame berže, įkiši mažytį lovelį ir lauki, iki pasirodys pirmoji gaivinančios sulos srovelė. Tada vaišini mus, kalbi apie "medžių kraują”, pasakoji apie meilę savų laukų beržynams bei alksnynams.

     Brangus tėve, jei tu žinotum, kiek dėkingumo slepias mano širdyje už visa tai! Aš norėčiau tau viską išpasakoti, kaip kartais aš norėdavau prieiti prie tavęs, prisiglausti, bučiuoti tavo rankas ir veidą, bet vis nedrįsdavau, mane vis lyg kažkas sulaikydavo. Nežinau, ar tai tavo rimtis, ar didelė mano pagarba tau. Aš taip prieš tave jaučiausi, kaip mokinys prieš mokytoją, kurį gerbia, be galo myli, bet kurio nedrįsta ir, jam užkalbinus, paraudęs tyli. Mamai aš viską pasakydavau, o tavo akivaizdoje drįsdavau kalbėti tik tai, kas, mano nuomone, buvo tikrai rimta ir svarbu. Gal tu kartais suabejodavai mano meile. Atleisk man, tėve, tai kaltas tik mano būdo santūrumas, paveldėtas iš tavęs. Bet kai aš grįšiu, tu jau niekad neabejosi mano nuoširdžia meile. Tada aš vėl būsiu tau tavo mažoji dukrelė...

     Žinau, kad už viską, ką aš gyvenime turiu, privalau dėkoti savo mamytei ir tau, tėve. Žinau, kad ir dabar tu mane dažnai prisimeni, žinau, kad tu mane myli. Kiek kartų aš esu tą meilę patyrusi! Atsimenu, tu mane porą kartų pabučiavai. Tie momentai buvo toki reti, bet jų antspaudas liko mano sie-loję amžinai. Pirmą kartą tai buvo, kai aš baigiau gimnaziją ir važiavau studijuoti. Tai buvo ankstyvas rudens rytas. Aš ruošiausi kiek baimingai — pirmą kartą važiavau taip toli nuo namų. Kai atsisveikindama norėjau tau pabučiuoti ranką, tu pakėlei mano galvą ir švelniai pabučiavai į lūpas. Paskui, pasisodinęs ant kelių, kalbėjai apie rimtumą, dorą, mokymąsi, patarei ilgai pasilikti vaiku, nesiveržti į ''paneles”, kad per greit nepasenčiau... Ir taip išlydė jai mane į naujo darbo barą. Tuos tavo žodžius, rodos, ir šiandien tebegirdžiu. Jie lydėjo mane visą studijų laiką ir buvo lyg žibintas kelyje į gyvenimą. Jie apsaugojo mane nuo daugelio pavojų. Ir dabar, tremty, visuomet jaučiu, kad tu mane šauki vardu, kaip anuomet, kūdikystėje, kai paklysdavau tarp pievų ir vakaro miglos, beieškodama pasimetusio nuo būrio ančiuko. Tu mane šaukdavai, rasdavai ir išsigandusią ant rankų parnešdavai namo. Dabar tas pats balsas mane šaukia, kai suabejoju ar dvasia pavargstu. Man atrodo, kad nepalūšiu, kaip ta menkutė pakelės smilgelė, nenuneš manęs vėjas, kaip tos bereikšmės smėlio dulkelės, nes tavoji dvasia visur mane saugos ir lydės.

     Antrą kartą tu mane pabučiavai, kai karo pradžioje grįžau namo. Tada pasirodė džiaugsmo ašaros tavo akyse, nes tu jau nesitikėjai manęs gyvos sutikti. Aš dirbau vienoje pasienio gimnazijoje. Ten viskas sudegė, sugriuvo, iš miesto liko tik griuvėsių krūva. Tu manei, kad aš žuvau karo liepsnose. Bet aš išlikau ir grįžau. Ir darželio tarpuvartėj tu mane sutikai... Jei Dievas man dar leis grįžti tėvynėn, žinau, kad tu mane vėl sutiksi su ašaromis ir pabučiuosi trečią kartą. Ir tai bus man didžiausia paskutinė tavo dovana, kurią nešiosiu širdy ir nusinešiu karstan, kaip dalelę tavęs, tavo šventą palikimą, tavo relikviją.

     Šiandien dar norėčiau šį tą pasakyti, kas tau įdomu. Hamburgo uoste mačiau senąjį "Bismarką” — laivą, kuriuo tu 1904 m. atplaukei į šią šalį, kur aš dabar gyvenu. Uoste ilgai stovėjau ir žiūrėjau į to milžino griaučius, jau pasenusius, aplūžusius nuo audrų, nuo sūrių vandenų ir nuo laiko kandžių. Kas dėjosi mano sieloje — nemoku išreikšti žodžiais. Sukosi visokie verpetai ir įvairiausios mintys keitėsi. Ir kai mano laivas pajudėjo, kai horizonte ėmė nykti to seno laivo griaučių siluetas, aš dar ilgai jam mojau. Drauge mojau ir tau, Europai, Baltijos krantams, savo jaunystei ir svajonėms, nes žinojau, kad manęs laukia neglostanti ranka.

     Čia atvažiavus, radau ir daugiau tavo įmintų pėdų. Dažnai aš suku į bažnyčią, kur tu meldeis, ir kapinėse stoviu prie tau ir man brangių asmenų kapo. Žinau, ten krito mamos ašaros, tavasis skausmas smigo į žemę, ir aš ten dažnai suklumpu. Daug kartų klajojau ir aplink tą didžiulį fabriką, kuriame tu dirbai. Tą fabriką jau pernai nugriovė. Teliko tuščias plotas, pilnas gružo ir plytų. Kai pro šalį važiuoju, vis dar sustoju ir vaikščioju ten, lyg norėdama tave surasti...

$ $ $

     Baigiasi joninių naktis, aušta rytas, ir aš turiu baigti šį laišką. Daug aš tau kalbėjau, bet atleisk man, tėve, kad šiuo metu negaliu būti tau ramstis ir užuovėja senatvėje, kaip tu man jaunystėje buvai. Tu užauginai man sparnus, ir aš išskridau. Žinau, tu nepyksti, nes ne savo valia aš taip padariau. Tikiu, kad Aukščiausias dar leis grįžti pas tave, tėve. O, kaip aš laukiu to susitikimo ir prašau Dievą, kad greičiau išmuštų laisvės valanda.