Spausdinti

Assy bažnyčia

Bažnyčios frontinė mozaika

 

Jean Lurcat

Šv. Jono Apreiškimas (kilimėlis) bažnyčios presbiterijoje

SSY bažnyčios idėja — įdomus ir reikšmingas žingsnis bažnytinės dailės gyvenime. Tai ne tik kontroversija ilgai sustingusiame liturginiame mene, bet ir savotiška dvasiškijos bei pasauliečių konspiracija, siekianti sugriauti įsivyravusį mitą, kad šių dienų dailė, gimusi marksistinio materializmo šešėlyje, yra antiidealistinė ir bedieviška.

Pietų Prancūzijoje, Monblano papėdėje, yra siauras Assy plokštakalnis, žavus savo panorama ir žymus Sanselmoos sveikatos centru — sanatorija. Šitoje vietoje, kanauninkui Devėmy bendradarbiaujant su architektu Novarina, 1939 m. buvo padėti pamatai moderniojo idealizmo kūriniui — Assy bažnyčiai. Į šį darbą tampriai įsijungė domininkonų vienuolis, dailininkas tėvas Couturier, svari figūra prancūzų moderniajame, ypač dekoratyviniame, mene.

Perėmęs Assy bažnyčios statybos vadovavimą, T. Couturier tapo tos idėjos centrine figūra. Pats, būdamas tvirtas dailininkeas ir avangardinio meno entuziastas, T. Couturier bažnyčios išpuošimui nutarė kviestis pačius stambiausius prancūzų dailės atstovus,

Jacques Leipchitz Džiaugsmingoji Motina

Fernand Leger Bažnyčios frontinė mozaika

Paul Bercot

R. P. Couturier

Georges Rouault

 

nežiūrint, kokios religijos ar kokių pažiūrų jie bebūtų. Šitoks nekatalikų ir net nekrikščionių, o pagiau net ir indiferentų dailininkų sutelkimas puošti katalikų bažnyčią avangardinėje dvasioje gali būti suprantamas, padarius mažą ekskursiją į prancūzų Katalikų Bažnyčios užimtas pozicijas pereito šimtmečio gale moderniojo meno atžvilgiu.

     Ne paslaptis kad XIX amžiuje, o tikriau, nuo Delacroix laikų, prancūzų bažnytinė dailė, išgyvenusi savo žėrinčius pavyzdinius periodus, atsidūrė sekliame ir iš vietos nejudančiame vandenyje. Didiesiems tų laikų meno sąjūdžiams, kaip antai, impresionizmui, Bažnyčia liko šalta ir abejinga, o atvirai kalbant, gerokai nutolusi ir nesidominti. Toks skeptiškumas buvo grindžiamas impresionistų akcentuojamu nauju, grynai sensualiniu meno kūrinio pobūdžiu. SensualizmasBažnyčios atstovų buvo manomamaža ką galėjo duoti dvasinės prigimties reikalavimams, todėl nenuostabu, kad tais laikais ne tik prancūzų, bet ir kitų kraštų katalikų dvasiškija laikėsi atokiai nuo naujųjų sąjūdžių.

     Yra faktas, kad Prancūzijoje praėjusio šimtmečio gale Bažnyčia neteko daug potencialios kūrybinės jėgos. Gyvastingi, pažangūs individai pasitraukė iš bažnytinio meno gyvenimo, palikdami jį defenzyvinėje ir retrospektyvinėje padėtyje. Visi laimėjimai tebuvo praeities laimėjimai, bet ir šie be gilesnio vertybių persvarstymo ir įžvalgumo į naujų meninių ieškojimų eigą. Su labai mažomis išimtimis (Pu-vis de Chavannes, Maurice Denis), naujos išraiškos ieškojimai nesutarė su prancūzų Katalikų Bažnyčia.

     Šio šimtmečio pradžioje, t. y. tuo pačiu metu, kai dailėje gimė ekspresionizmas, atgimė kovojančios Bažnyčios idėja. Šiam bažnytiniam judėjimui suteikė pradžią domininkonų ordinas, kuris savo ryškiu nekonvencionalumu ir praeityje išsiskyrė Bažnyčios istorijoje, nekartą sukėlęs joje kontroversijų, ginčų ir kritikos. Domininkonų keliami socialiniai ir ideologiniai klausimai šį kartą neaplenkė nė bažnytinio meno sferos. Po antrojo pasaulinio karo jų pastangos išjudinti religinį meną prasidėjo konkrečiu kreipimusi į anuomet vadovaujančias prancūzų meno jėgas. Toks žygis ypatingai vertas dėmesio, turint galvoje faktą, kad didžioji dalis anuometinio avangardo buvo (ir tebėra) ne tik indiferentiški Katalikų Bažnyčiai, bet ir visai neslepia jai savo priešiškumo. Užmegzti ryšį, kad ir laikiniam dialogui, reikėjo ne tik dialektinio išsilavinimo, bet ir gerokai pažangios, pramatančios, įžvalgios ir nuoširdžios pažiūros. Tokiais ir pasirodė vienuoliai domininkonai, T. Régamey, T. Couturier ir kun. Morel. Kun. Morel, Sorbonoje kalbėdamas apie Picasso kūrybą, išsireiškė: "Viskas, kas yra gražu, yra religinga."

     Šiuo teigimu vadovaudamasis, T. Couturier pradėjo vykdyti naujosios Assy bažnyčios užmanymus. Spręsdamas ir interpretuodamas intelektualinius meno elementus bei formos ištobulinimą, kaip religinio momento simptomus, T. Couturier subūrė į bendrą darbą tokius dailininkus, kurie savo genialumu ir įkvėpimo jėga jau buvo nesąmoningai susilietę su dievybe. Šios nuotaikos paskatino T. Couturier įjungti į Assy bažnyčios puošimo darbus tokius prancūzų dailės milžinus, kaip Bonnard, Brague, Lurcat, Legér, Lipshitz, Matisse, Chagall ir eilę kitų. Visi jie, švelniai tariant, maža ką bendra teturi ne tik su R. Katalikų, bet ir su bet kuria kita bažnyčia. Sunkiai suprantama, kaip galėjo tokių nusistatymų menininkai įsijungti į darbą, reikalaujantį bažnytinės liturgijos ir jos dvasios pažinimo. Kaip nekrikščionis gali kurti krikščionišką įvaizdį? Kai kurie aiškina, kad Bažnyčios reikalingumas glūdi užslėptas kiekviename menininke; kiti teigia, kad krikščioniškoji simbolika yra taip bendra ir artima visai žmonijai, jog ji galinti būti suprantama bei patraukli bet kam, visai nesurištam su jokia nustatyta ir apribota konvencionaline dogma. Antrasis teigimas bene stipriausiai mus įtikina.

     Assy bažnyčia tik prieš keletą metų baigta. Ji nuolat papildoma žymiųjų dailininkų darbais. Architektūriniu požiūriu, pastatas nėra nei originalus, nei vientisas. Tai savotiškas bizantinio ir romaniškojo stiliaus konglomeratas, nors ne be skonio ir ne be saiko. Visai suprantama, kad ir dekoratyvinėse pavienėse detalėse joje pastebima stoka stilistinio vientisumo ir stipraus jungiančio forminio elemento. Turint galvoje minėtą dailininkų įvairumą, individualumą ir originalumą, sunku tikėtis kolektyvinės darnos, kurią juntame, pavyzdžiui, viduramžių gotikos bažnyčiose.

     Jau dabar Assy bažnyčia tampa muziejiniu eksponatu ir, toli gražu, nėra avangardinė kontroversija. Assy yra, nors dar netolima, bet jau praeitis. Tačiau jos idėja ir jos įvykdymas liks nuolatos gyvi ir atšviežinančiai skatinantys. Šiandien nereikia milžiniškų pastangų peržvelgti nuo 1939 m. bažnytinėje architektūroje vykstančius bandymus, kurie teigia, kad Assy bažnyčia nėra architektūrinis atradimas, bet greičiau drąsos, ryžto ir nuoširdumo demonstracija, ieškant naujų kelių bažnytiniame mene.

     O vis dėlto T. Couturier bekompromisinis šauksmas išvalyti bažnyčias nuo archaizmo, diletantizmo, vidutiniškumo, bekraujiškumo ir net absurdo anaiptol dar nepasiekė visų reikalingų ausų. Dar daug kam tektų susimąstyti ir bandyti suprasti, jog šioje gadynėje nelengva susikaupti maldai ir dvasiniai nusiteikti tokioje aplinkoje, kur susacharinintais veidais žiūri į tave šventieji, absurdiškai išdažytom veristinėm akim seka nemokšų ir diletantų nulipintos madonos, kur blaško išmargintos, perkrautos lubos, sienos, grindys, suolai, langai, paveikslai, statulos, milijonai žvakių, stiklų, metalų, kristalų, žibužių, žvakidžių, žvaigždučių, angelų, angeliukų, šimtai šventųjų, milijonai ornamentukųir visi jie patys savo giesmę paskirai gieda, pamiršdami vienaAltorių ir Auką... Nemanau, kad turime atsisakyti katalikiškosios tradicijos puošti Dievo namus ir pasekti steriliniu, puritonišku nuogumu. Tačiau šiandien banalumas, paviršutiniškumas, perkrovimas, stoka vientisumo ir nuvertinimas sunkiai, bet heroiškai nueito krikščionybės kelio, kuo pasižymi kai kurių bažnyčių išorė, moderniai nusiteikusiam individui darosi sunkiai pakeliama. Dailė ir muzika, žodis ir liturginiai ženklai Dievo namuose, atrodo, turėtų vėl įgyti tikrąją reikšmę, atsisakius atkartojimų, trafaretinių sprendimų, banalumo ir vidutiniškumo. Originalumas ir talentas turėtų išreikšti mūsų pagarbą Kūrėjui.

     Assy ir kiti panašūs pavyzdžiai rodo, kad yra vilties visiems, ieškantiems Kūrėjo paveikslo, suartėti, nežiūrint, kaip skirtingai jie bandytų piešti amžinus Jo bruožus.

Algirdas Kurauskas