ALFONSAS GRAUSLYS

IENA labai įdomių pirmosios šio šimtmečio pusės asmenybių buvo Simone Weil. Nors apie ją vakarų pasaulyje jau yra nemaža rašyta ir vis dar teberašoma, bet mūsų tautiečiams ji beveik nežinoma, nes niekur lietuviškoje spaudoje apie ją neteko užtikti straipsnio. Kadangi šių metų rugpiūčio 24 d. sueina dvidešimt metų nuo jos mirties, tai bus pravartu šia proga šiek tiek daugiau su ja susipažinti.

Išorinio gyveninio rėmai

    Simone Weil, Prancūzijos žydaitė, yra gimusi 1909 m. vasario 2 d. Paryžiuje, kultūringoje, bet ateistinėje gydytojo šeimoje. 1931 m. baigusi pagarsėjusį Prancūzijoje universitetą École Normale Supérieure, keletą metų ji mokytojauja įvairiose gimnazijose, dėstydama filosofiją ir graikų literatūrą, negalėdama niekur ilgiau sustoti dėl savo skirtingo ir kitiems nesuprantamo vidaus pasaulio. Savo originalumu ir kraštutinumais ji stebindavo ir "piktindavo" mokytojų tarybas.

    Šalia dėstymo ji domisi socialiniais klausimais, bendrauja ir veikia su darbininkija ir kartais, niekur nedėstydama, dirba fabrikuose. 1936 m. kilus Ispanijoje pilietiniam karui, tų socialinių nuotaikų vedama, ji išvyksta Ispanijon kariauti kairiųjų pusėje, bet, jais nusivylusi, po dviejų mėnesių grįžta Prancūzijon.

    1938 m. mistinių pergyvenimų dėka ji priartėja prie katalikybės, bet sustoja ant Bažnyčios slenksčio. Po dvejų metų kare su Vokietija Prancūzijai žlugus, ji su tėvais apsigyvena Marselyje, vokiečių neužimtoje ir Vichy prancūzų valdomoje dalyje. Būdama žydė, valdžios įsakymu išvyksta dirbti į provincijos vynuogynus, kur susipažįsta su katalikais intelektualais ir su Marselio domininkonų viršininku tėvu J. M. Perrin.

    1942 m. gegužės mėnesį Simone persikelia su tėvais į Niujorką, o iš ten rudenį viena vyksta į Londoną drauge su Laisvųjų Prancūzų Komitetu dirbti Prancūzijos išlaisvinimui. Ten nuvykusi, po metų miršta Ashforde 1943 m. rugpiūčio 24 d., sulaukusi vos 34 m. amžiaus.

    Netrukus po S. Weil mirties, naudojantis jos užrašais, dienoraščiais ir straipsniais, išleidžiama keliolika knygų prancūzų kalba religiniais ir socialiniais klausimais. Tos knygos, kurios buvo išverstos ir į kitas kalbas, atskleidė visuomenei labai originalų ir turiningą S. Weil vidaus pasaulį. Ir šis straipsnis lietuvių kalba atsirado tam, kad mūsų visuomenė būtų šiek tiek supažindinta su šia asmenybe.

Artimesnis žvilgsnis i S. Weil asmenybę

    Šiuo artimesniu žvilgsniu norime susipažinti su S. Weil dvasios pasauliu ir su visa tuo, kas jos asmenybę išskiria iš kitų.

    Gimusi inteligentiškoje šeimoje (jos brolis buvo talentingas matematikas ir jau profesoriavo, teturėdamas 20 m. amžiaus) ir viskuo labai domėdamasi, daug skaitydama bei lavindamasi, ji buvo aukštos inteligencijos ir aukšto išsilavinimo asmenybė. Mokėdama senąsias sanskrito, graikų ir lotynų kalbas, o iš naujųjų — ispanų, italų, vokiečių, anglų ir gimtąją prancūzų, ji įsigyja gilesnį filosofinį išsilavinimą. Gilindamasi į graikų filosofų, ypač Platono, raštus (Aristoteliu ji nepasitikėjo) ir skaitydama graikų poetus, ji paruošė savo dvasią evangelijai, kurioje, jos pačios žodžiais, išsipildė Platono nujautimai apie žmonijos Gelbėtoją.

    Nors ji buvo žydė, bet labai nežydiškų nuotaikų. Ji ypač biaurėjosi biblinių laikų žydų tauta, kuri S. Įstatymo Šventraščio liudijimu, tada pasižymėjo dideliais žiaurumais.

    Visą gyvenimą joje labai giliai reiškėsi socialinis jausmas ir solidarumas su visais kenčiančiais. Kaip barometras į oro atmainas, taip ji jautriai reagavo į pasaulio nelaimes ir katastrofas. Matydama visose santvarkose vieną ar kitą neigiamą dalyką, ji į kiekvieną neigiamybę reagavo, protestavo, maištavo, todėl buvo antimarksistė, antifašiste ir antikapitalistė.

    Ji buvo tokio charakterio ir tokio intelektualinio nusiteikimo, kad jautė būtinumą ieškoti tiesos ir, ją suradus, drąsiai, be jokių kompromisų didžiuose ar mažuose dalykuose, ją skelbti. Daugumos pritarimas kokiai nors apvalkiotai "tiesai" jai nedarė nei įspūdžio, nei įtakos. Ji nebuvo minios žmogus, ji buvo visai kitokia negu kiti, todėl buvo nuolatiniame "karo stovyje" su savo aplinka. Tai buvo tikras originalas, keistuolė. Ir išorine išvaizda ji iš kitų išsiskyrė, dėvėdama tamsius rūbus ir visai nekreipdama dėmesio į madas. Jos originalumas pasireiškė ir liguistu pasibiaurėjimu bet kokiais pasibučiavimais.

    Taip pat labai keista jos laikysena katalikybės atžvilgiu, tasai jos vidaus dvilypumas ir suskilimas, padarė ją kontroversine asmenybe. Visuomenė ją skirtingai vertino ir dėl jos ginčijosi: vieni joje matė kažkokį liguistą dvasios pasireiškimą, o kiti, kurių buvo nedaug, po tais neįprastais išoriniais pasireiškimais jautė nerimaujančią ir, tartum vulkanas, pulsuojančią turtingą ir labai gilią asmenybę.

Jos religinis pasaulis

    Kaip esame minėję, S. Weil augo ateistinėje šeimoje, todėl jokio religinio auklėjimo ar kokių nors religinių įtaigų vaikystėje nebuvo gavusi. Ir aukštoji mokykla, ir filosofas E. Alain, pas kurį ji studijavo, buvo religijai nepalankios pozityvistinės krypties. Tad dėl to yra dar nuostabesnis tasai mistiškas Dievo išgyvenimas, kai josios siela, tartum saulės gaivinamas pumpuras, atsiskleidžia antgamtiniam pasauliui. Ji pasipasakoja, kad tai įvyko, deklamuojant mintinai išmoktą vieno religinio anglų poeto eilėraštį, vardu "Meilė". Tada "pats Kristus nužengė ir mane laimėjo sau... pajutau meilės artimybę, panašią į mylimo veido šypsnį". Šitą paslaptingą Dievo artimybės išgyvenimą lydėjo ir kiti, jos pačios siekiami gilūs religiniai įspūdžiai. Pvz. 1937 m. ji dvi dienas praleidžia Asyžiuje ir tenai Angeliškosios Marijos bažnyčioje, kažkokios jėgos verčiama, pirmą kartą gyvenime atsiklaupia. Asyžius tampa jos sielos tėvynė. 1938 m. didžiąją savaitę ji praleidžia garsioje benediktinų Solesmes abatijoje, kur, paveikus liturgijos žodžiams ir melodijoms, visam jos gyvenimui įsminga mintis apie Kristaus kančią. Tačiau ir po tų įspūdžių bei pagrindinio Kristaus artimybės išgyvenimo ji maldos, tiesiogine prasme, vengė, nes bijojo, kad maldos įtaka gali paveikti jos objektyvius religinius svarstymus. Dėl panašių priežasčių ji vengė ir pažinčių su religiniai nusiteikusiais asmenimis. Bet pripuolamai susidūrusi su "Tėve mūsų" malda, parašyta originalia graikų kalba, ji taip ja susižavi, kad pradeda kas rytą labai atidžiai ją kalbėti. Ji prisipažįsta, kad tokio kalbėjimo metu nekartą yra pajutusi tikrą Kristaus artumą ir dar daug realiau, įspūdingiau ir aiškiau negu tada, kai pirmą kartą savo dvasios akimis išvydo Kristų.

    Pažintis su tėvu J. M. Perrin (1941 m.) teikė jai vis daugiau progų orientuotis savo padėtyje krikščionybės atžvilgiu. Išvykdama iš Prancūzijos, savo ilgame laiške tėvui Perrin duoda gilią psichologinę apyskaitą, paaiškindama savo religinį stovį. Iš to laiško aiškėja, kaip labai ji priartėjo prie krikščionybės, savo dvasia tapdama tikra krikščione. Taip pat paaiškėja ir tai, kodėl ji nepriėmė krikšto ir pasiliko tik pusiau konvertite.

    Įtikėjusi ir įsitikinusi Kristaus dievybe bei Jo buvimu Svenč. Sakramente, tėvui Perrin laiške pasisako turinti vilties, kad jos širdis visam laikui priklausysianti altoriuje išstatytam Švenčiausiam Sakramentui. Ji esanti radikaliai įsitikinusi, kad teverta domėtis tik Dievu, bet absoliučiai nieku kitu. Vis dėlto ji krikšto nepriėmė ir, anot tėvo Perrin, pasiliko lyg varpas, šaukiąs kitus į bažnyčią, o pats pasiliekąs šalia. Krikšto ji nepriėmė ne iš piktos valios. Laiške tėvui Perrin taip ji apie tai sako: "Nė kartą, nė vieną valandėlę nejaučiau, jog Dievas nori, kad atsirasčiau Bažnyčioje. Nė kartą nesu dėl to suabejojusi. Manau galinti pagaliau tvirtinti, jog Dievas nenori, kad atsirasčiau Bažnyčioje... Tačiau esu pasirengusi paklausyti įsakymo (Dievo, A. G.), koks jis bebūtų". Be to, jos dvasios gelmėse glūdėjo įsitikinimas, kad ji yra pašaukta būti krikščione šalia Bažnyčios. Ji savyje nešiojo "religio perennis — amžinos religijos" sąvoką, pagal kurią Dievo apreikšta religinė tiesa yra išbarstyta po visas religijas, visais amžiais. Ji netapo oficialia katalike, nes, kaip ji pati pasisako laiške tėvui Perrin, kai kas Katalikų Bažnyčioje jai nepatikę, su kai kuo ji negalinti sutikti. Jai nepatiko pirmųjų amžių Bažnyčios artimi ryšiai su Romos imperija. Dar labiau nepatiko prievarta ir moralinis spaudimas tikėjimo klausimuose (inkvizicija, ekskomunikos). Būdama nepalanki Aristoteliui, nepalankiai vertino ir tomizmą bei neotomizmą. Šiuo atžvilgiu ji tiesioginiai nenusikalto Bažnyčiai, nes čia minėti dalykai gali būti nagrinėjami ir diskutuojami, tačiau jos pažiūrose į krikščionybę buvo kai ko, kas neatitiko oficialaus Bažnyčios mokslo, kas dvelkė klaidatikybe. Pvz. ji atmetė beveik ištisai Senojo Testamento Šventraštį. Ji perdėjo mistikų reikšmę krikščionybėje, tvirtindama, kad tik jie buvo tikrojo dvasios gyvenimo nešėjai bei ugdytojai. Ji blogai suprato ir Dievo Apvaizdą, nes viskas, anot jos, Dievo sutvertoje gamtoje yra valdoma būtinumo. "Teesie Tavo valia" — šie maldos žodžiai esąs sutikimas su tuo būtinumu. Dėl to tarp tikėjimo ir mokslo negalį būti ginčo, mokslo objektas esąs matematiškas būtinumas gamtoje, nuo kurio Dievas atsiribojo, leisdamas jam vykti. Bet kadangi tasai būtinumas, tie gamtos įstatymai yra išmintis, kylanti iš Dievo, tai mokslininkas, savo protu į tą išmintį gilindamasis, susiliečia su Dievu. Tad mokslas turi religinį atspalvį.

    Mokslo ir krikščionybės paslaptys, tų dviejų sričių santykiai, ją domina ir kankina visą gyvenimą. Ji aklai negarbina mokslo, bet kritiškai žvelgia, į jį ir į jo kuriamą naujų laikų civilizaciją. Ji žino, kad ir mokslinė pasaulėžiūra turi savų prietarų ir silpnai pagrįstų prielaidų.

    Giliai tikinčiomis akimis žiūrėdama į krikščionybę, ji iš kiekvieno krikščionio radikaliai reikalavo šventumo. Tasai šventumas, anot jos, turėtų būti kiekvienam krikščioniui taip savas ir suprantamas, kaip kareiviui drąsa ar mokslininkui kritiškumas. Šventume žmogus turįs pakelti nelaimę be suraminimo. Ji yra sukūrusi tikrą nelaimės ir kančios mistiką, pagal kurią kančia yra toks pat maistas dvasiai, kaip duona kūnui. Duona ir kančia kylančios iš Kristaus, ir kai Kristus į mus meta akmenį (t. y. leidžia kančią), drauge su tuo į mus smingančiu akmeniu įžengia ir Jis pats. Jeigu mes nešiotume šarvus, apsaugojančius nuo tų akmenų, tai turėtume juos nusiimti ir numesti. Dėl to S. Weil pasisako, kad ji kasdien Dievui dėkojanti už nelaimės dovaną. Ši padėka tai nėra kančios nepatyrusio asmens romantiška svajonė, nes visą gyvenimą ji dėl nežinomos priežasties kentėjo labai didelius galvos skausmus.

    Jos religinis gyvenimas buvo gilus. Iš jos spinduliavo dvasingumas ir, anot G. Thibon, niekada žodis "antgamtiškumas" jam nepasirodęs labiau pripildytas realybės, kaip po susitikimo su ja. Dėl to ir jos dienoraščių mintys dvelkia gilia religine mistika.

    Šis jos religinis gilumas yra tuo nuostabesnis, kad jos gyvenimą nulėmęs ir į religiją nukreipęs pirmasis Kristaus išgyvenimas įvyko tada, kai dar beveik jokių religinių įtaigų ji nebuvo paliesta. Nenuostabu, kad ji save klausė: "Jeigu Dievui paklusti galima tik gavus įsakymą, tai kaip galėjo įvykti, kad tokį įsakymą gavau ankstyboje jaunystėje, kai dar buvau ateiste?"

Jos socialinė veikla

    Jau esame minėję S. Weil susidomėjimą socialiniais klausimais, bet ji ne tik jais domėjosi, bet ir dirbo šioje srityje. Jos socialiniai nusiteikimai tartum debesys temdė jos džiaugsmo saulę. Kartą ji sakė vienam studentui: "Kaip jūs galite juoktis, kai Kinijoje vaikai miršta badu?" Dėl to, nuolat atsižadėdama, nuo savęs maisto nutraukdama, ji vis stengėsi kitiems padėti, tokiu būdu sutaupytus pinigus išdalindama vargšams. Dėl tokio socialinio nusiteikimo ji karo metu griežtai laikėsi maisto racionavimo. Jos sąžinė neleido nieko pirkinėti juodoje rinkoje. Čia dalinai reiškėsi ir ta minėta jos kančios mistika, kai viename savo laiške pasisako, kad nuo ją apsėdusio skausmo (dėl vargingos pasaulio padėties karo metu) tegalinti išsivaduoti, pati kentėdama.

    Jos socialinė veikla pasireiškė kalbantis ir diskutuojant su darbininkija valgyklose bei susirinkimuose. Jokiai politinei partijai nepriklausydama, ypač ji domėjosi profesinėmis darbininkų sąjungomis. Norėdama geriau pažinti darbininkijos padėtį ir darbo sąlygas, 1934-35 m. ji dirba paprasta darbininke metalo, o vėliau automobilių Renault fabrike. Būdama silpnos sveikatos, ten dirbdama, turėjo daug vargo pakelti, bet užtat pažino darbininkijos nuotaikas, psichologiją, galvoseną ir darbo sunkenybes. Nenuostabu, kad tokiu patyrimu dvasiniai praturtinta ir darbininkijos klausimais dar labiau susidomėjusi, ji paliko daug šios rūšies medžiagos straipsniuose, užrašuose ir dienoraščiuose. Visą tą medžiagą surinko, sutvarkė ir knygomis išleido jos gerbėjai — katalikai intelektualai. Tokių knygų išleista virš dešimt, kurių dalis liečia socialinius klausimus, kita dalis — religinę filosofiją ir jos dienoraščių mintis. Tačiau didžioji paliktos medžiagos dalis dar niekur nėra spausdinta.

    Jos raštų mintys nelengvai suprantamos, kai kurios prieinamos tik rinktiniams skaitytojams. Jas suprasti reikia ypatingo dvasinio subrendimo. Savo raštuose ji kritikuoja marksizmą, leninizmą, įrodinėja, kad dabartinis komunizmas yra nutolęs nuo visa to, kas marksizme yra vertinga. Ji įrodinėja, kad Leninas kritikavo tų filosofų mokslą, kurie buvo tolimesni Engelso materializmui, taigi, tas materializmas buvo jo iš anksto priimta dogma, todėl savo kritikavime Leninas nebuvo laisvas žmogus. Dėl to ir dabartiniai komunistai, tą dogmą priimdami, galvoja kaip vergai, t. y. nelaisvai. O Marksui materializmas nebuvo jau tokia dogma, kuri jam neleistų laisvai galvoti.

    Ji taip pat nagrinėjo žmogaus priespaudos pagrindus, techniką, psichologiją, o taip pat ir žmogaus laisvės ilgesį bei to ilgesio turinį. Jos nuomone, darbininkijos kova prieš pavergimą yra pateisinama ypač dėl to, kad įsakantieji įsako taip, jog tais įsakymais pažemina žmogų ir pamina žmogaus vertybę. Tą pažeminimą ji ypač pabrėžia, nes tai yra kančia, kurią darbininkija giliausiai išgyvena. Krikščionybė ir esanti pavojinga komunizmui tuo, kad ji kelianti žmogaus vertybės sąmonę. O žmogus, tą savo vertybę jusdamas, visada maištaus, protestuos ir kils prieš pavergėją.

    Dirbusi fabrikuose ir ten patyrusi tokį nežmonišką darbininkijos pažeminimą, taip savo laiške tėvui Perrin rašo: "Tai, ką ten patyriau, taip stipriai į mane įsmigo, kad dar ir šiandien nesugebu nusikratyti jausmo, jog čia įvyko kažkoks nesusipratimas, jeigu kas nors į mane nebrutaliai kreipiasi..." Savo užrašuose ji aprašo visą fabrikuose patirtą vargą ir moralinę kančią, giliai psichologiškai pagrįsdama.

    Savo socialinės nuotaikos vedama ir visur kovodama tų pusėje, kurie, jos įsitikinimu, yra silpnesni ir išnaudojami, kaip jau esame minėję, 1936 m. siaučiant Ispanijoje pilietiniam karui, ji vyksta kovoti kairiųjų pusėje. Nuvykusi į Barceloną, prisijungia prie tų marksistinių grupių, kurių nekentė stalinistai, ir ten įstoja į kariuomenę. Nors ten ji drąsiai pasireiškė, tačiau po dviejų mėnesių grįžo į Prancūziją, nes pasibiaurėjo ir nusivylė raudonaisiais, pamačiusi, kad jie nesmerkia nereikalingo kraujo liejimo ir žudynių. Tokiu būdu ji pasigydė nuo vienos iliuzijos, prablaivėjo ir dar labiau subrendo.

* * *

    Šiandien, vykstant Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui, kuriame siekiama Bažnyčios atsinaujinimo ir ruošiamas dekretas apie sąžinės laisvę, dar labiau tampa artima mūsų laikams Simone Weil, kuri troško Bažnyčios pasikeitimo ir atsisakymo bet kurios moralinės sąžinės prievartos.

    Ji yra aktuali mūsų laikams ir dėl to, kad nujautė šių laikų pavojus krikščionybei ir iš kiekvieno tikinčiojo reikalavo pilnutinės krikščionybės. Jos nuomone, reikia "viešai parodyti tikrai gyvenimu virtusios krikščionybės galimybę, nes niekada iki šiol mums žinomoje istorijoje nebuvo tokio laikotarpio, kaip dabar, kad visame žemės rutulyje sieloms grėstų toks pavojus".

IŠ SIMONE WEIL RAŠTU

(Keletas A. Grauslio išverstų minčių)

    *    Aukščiausia krikščionybės didybė kyla iš to, kad ji neieško antgamtinio vaisto prieš kančią, bet antgamtinio kančios panaudojimo.

    *    Tikėjimą reikia ginti tik nekaltybe ir meile.

    *    Kristui patinka, kad aukščiau už Jį būtų statoma tiesa, nes, prieš tapdamas Kristumi, Jis buvo Tiesa. Jei tad nusisukame nuo Jo, kad eitume į tiesą, nereikės ilgai eiti, kol pulsime į Jo glėbį.

    *    Kiti evangelijos puslapiai man dar yra užskleisti, tačiau aš manau, kad ilgainiui, malonei, atidumui ir meilei padedant, vieną dieną jie beveik visi man atsiskleis ir pasidarys permatomi. Tas pat įvyks ir su katalikų tikėjimo dogmomis.

    *    Aš jums linkiu visų galimų gėrybių drauge su kryžiumi... Kiekvieną kartą, kai galvoju apie Kristaus nukryžiavimą, nusidedu pavydo nuodėme (Reiškia, kad ir ji norėtų taip kentėti. A. G.).

    *    Tasai, kuris, galvodamas apie Dievą, neatsisako visko be išimties, duoda Dievo vardą kuriam nors savam stabui.

    *    Kančia — tai pažinimo šaltinis.

    *    Dievo apleistojo Kristaus vargas yra gėrybė. Negali čia, žemėje, būti didesnės gėrybės, kaip dalyvauti Kristaus apleidimo jausme.

    *    Pasiekti visiškam nuo visko atsipalaidavimui neužtenka nelaimės. Reikia nelaimės be suraminimo... Tada nusileidžia ant žmogaus neapsakomas suraminimas.

    *    Vertingiausių gėrybių nereikia ieškoti, bet laukti. Žmogus negali savomis jėgomis jų surasti ir, jei pradeda ieškoti, jų vietoje suras netikras gėrybes, kurių netikrumo neįstengs atskirti.

    *    Nelaimingieji šiame pasaulyje yra nereikalingi nieko kito, kaip tik žmonių, kurie įstengtų į juos atkreipti dėmesį. Tasai įstengimas susidomėti nelaimingu žmogumi yra didelė retenybė. Tai sunkus dalykas, tai beveik stebuklas (Ji čia galvoja, kad visi geri darbai savaime iš tokio susidomėjimo atsiras. A. G.).

    *    Artimo meilės pilnumui reikia mokėti paklausti: ką tu kenti?... Šiam tikslui pilnai užtenka nukreipti į jį savo ypatingą žvilgsnį. Bet tasai žvilgsnis pirmiausia turi būti dėmesingas žvilgsnis.

    *    Mūsų laikų klaidos kyla iš krikščionybės be antgamtinio prado. Jų priežastis — tai laicizmas, ypač humanizmas.

    *    Jokia žmogiška esybė neišvengia būtinybės nusilenkti kuriam nors gėriui šalia savęs, į kurį jos mintis troškimu, maldavimu ar viltimi ją lenkia. Štai dėl ko galima tik pasirinkti arba tikrojo Dievo garbinimą, arba stabmeldybę. Kiekvienas bedievis yra stabmeldys... Dauguma dievotų žmonių — taip pat stabmeldžiai (Čia ji turi galvoje tuos, kurie yra prisirišę prie tikėjimo ne dėl Dievo, bet dėl dvasinio malonumo, kurį jie tikėjimo praktikavime patiria. Tad jie lenkiasi malonumo stabui. A. G.).

    *    Mirti už Dievą tai dar nėra įrodymas, kad tikime Dievą. Mirti už nežinomą ir atstumiantį kalinį, kuris patiria neteisybės — tai įrodymas, kad tikime Dievą. (Reiškia, kad tikėjimą įrodo artimo meilės darbai. A. G.).

    *    Ne iš to, kaip žmogus kalba apie Dievą, bet iš to, kaip jis kalba apie žemiškus dalykus, mes geriausiai pažįstame, ar jo siela buvo Dievo meilės liepsnos paliesta.

    *    Kas savo gyvenimą remia tikėjimu, kad yra Dievas, tas gali tikėjimo nustoti, bet kas savo gyvenimą remia pačiu Dievu, tas niekada nenustos gyvenimo (Protinio tikėjimo neužtenka išlaikyti tikėjimui — dar reikia ir Dievo malonės. A. G.).

    *    Reikia prašyti, kad kiekvienas mūsų padarytas blogis kristų betarpiškai tik ant mūsų. Tai yra kryžius.

    *    Kai klausoma Bacho ar gregorianiškos melodijos, tada visos sielos galios ir kiekviena galia savo būdu klausosi, nutyla, kad pasisavintų tą tobulą grožį. Tarp tų galių yra ir protavimas, kuris ten neranda nieko, ką galėtų pripažinti ar neigti, o vis dėlto juo minta. Ar tikėjimas neturėtų būti šitokios rūšies protavimas? Tikėjimo paslaptys pažeminamos, kai padaromos teigimo ar neigimo objektu. Jos turėtų būti kontempliacijos dalyku.

    *    Kiekvieną kartą, kai mąstome apie grožį, patenkame į akligatvį. Visa to, kas apie grožį buvo rašyta, aiškiausiai neužtenka, nes tokių studijų išeities taškas turėtų būti Dievas... Grožis, kaip sako Platonas, tikrai yra Dievo įsikūnijimas... Velnias taip pat fabrikuoja grožio pamėgdžiojimą...

    *    Viskame, kas sužadina mumyse gryną ir autentišką grožio jausmą, tikrai yra Dievo buvimo. Tai yra tartum Dievo įsikūnijimas pasaulyje, kurio išraiška yra grožis... Todėl kiekvienas pirmaeilis menas savo esme yra religingas... Gregorianiška melodija liudija taip, kaip ir kankinio mirtis... Taip, kaip esama dieviško, taip esama ir demoniško meno... Didžioji mūsų meno dalis yra demoniška.

    *    Žmogų palenkia nuodėmei tuštuma. Visos nuodėmės — tai bandymas užpildyti tuštumą (Dievo ir lJ malonės neįprasmintas ir neužpildytas gyvenimas užpildomas nuodėme. A. G.).

    *    Neįmanoma atleisti tam, kuris mums padarė bloga, jei tas blogis mus žemina. Reikia galvoti, kad jis mūsų nepažemino, o tik atskleidė mūsų tikrąjį stovį.

    *    Tiesai išreikšti ir priimti reikia darbo. Be darbo išreiškiame ir gauname tik melą arba seklumą.

    *    Paprasčiausia tiesa, jeigu ji pripildo visą mūsų sielą, yra tartum apreiškimas.

    *    Absoliutus atidumas, be priemaišų, yra malda.

    *    Aukščiausias atidumas yra tai, kas žmoguje apsprendžia kūrybinį pajėgumą, ir nėra kito aukštesnio atidumo už religinį. Kūrybinio genijaus kiekis kuriame nors laikotarpyje yra tiksliai proporcingas aukščiausio dėmesio kiekiui arba autentiško religingumo kiekiui tame laikotarpyje.

    *    Dievo meilė mumyse yra tada gryna, kai džiaugsmas ir kančia žadina mumyse lygų dėkingumą.

    *    Tikėti, kad yra daug atskirų ir nuo vienas kito nepriklausomų gėrių, pvz. tiesa, grožis, dorovė, yra nuodėmė — pripažinimas daugelio dievų.   

    *    Marksizmas yra ne kas kita, kaip nešvariausia prasme paimta religija.