KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Tariamas mokslo ir religijos konfliktas buvo palietęs ir psicholigijos-relgijos santykius. Ir yienur ir kitur nesutikimo priežastis, buvo ta pati— nežinojimas savo sričių ribų, teigiant, arba neigįant daugiau, negu pats mokslas įrodo; larba religija liudija. Dar ir dabar kai kur kivirčo dvasia galutinai nėra išblėsusi.. Tačiau yra ir tiltų statytojų. Štai Viktor Frankl sąžinės psichologijoje randa Dievo buvimo patvirtinimą, Karl Stem - krikščionybės tiesoms bazę modernioje psichologijoje, vyskupas Fulton Sheen - krikščioniškai moralei iliustracijas ir pamokas psichologijos dėsniuose.
Vienas tokių tiltų statytojų yra žydų kilmės nekatalikas Jashua Liebman, kurio knyga Peace of Mind buvo labai populiari Amerikoje po antrojo pasaulinio karo. Vieni kritikai ją gerai įvertino, kiti rado joje trūkumų; vienas ją net pavadino absurdiška, nes jos autorįus Freudui, laikiusiam religiją "žmonijos visuotine neuroze", davė "naujo pranašo" vardą. Tiesa, toje knygoje yra gerų minčių, bet neviskas tikslu. Šio straipsnio rėmai apims tiktai yieną, ir tai joje tik prabėgom paliestą klausimą, būtent, katalikiškąją išpažintį. Liebmanas parodo mūsų išpažinties praktikos trūkumus. Šiame straipsnyje trumpai pasvarstysime: l) jo palyginimą išpažinties su psichoterapeutiniu gydymu, 2) jo netikslius tvirtinimus, 3) kai kuriuos jo teigimus, kuriuos, savaip interpretavę, pritaikysime išpažinties praktikai.
Išpažintis ir psichoterapija
Liebmanas taip atsiliepia apie išpažintį: "Sąžinės sąskaitoje Katalikų Bažnyčia turi naudingą priemonę — sąlygą išpažintį gerai atlikti. Prieš žengdamas į klausyklą, katalikas egzaminuoja savo sielos stovį ir sudaro padarytų nuodėmių ir apsileidimų sąrašą. Taip jis gali sužinoti apie savo moralinę padėtį" (p. 9).
"Savo pačia esme išpažintis sustiprina vidini kaltės jausmą. Nusidėjėlis ateina pas dvasiškį, kaip vaikas pas tėvą, ieškodamas atleidimo ir laukdamas bausmės. Iš patyrimo jis žino, kokias atgailos monetas jis turi sumokėti už įvairių rūšių nuodėmes. Tad... mažai patiriama augimo" (p. 30).
"Nors religinė išpažintis nuima nuo sąžinės daug naštų, vis dėlto jos procesas paprastai yra perdaug paviršutiniškas... Religinės išpažinties tikslas yra daugiau atsiteisimas negu augimas; tuo tarpu psichoterapija nereikalauja, kad tu gailėtum eis už nuodėmes, bet kad iš jų išaugtum" (p. 30).
Liebmanas duoda tokį pavyzdį. Vedęs vyras išpažįsta svetimoteriavimą. "Dvasiškis perspėja jį, kad svetimoteriavimas yra biauri nuodėmė Dievo ir žmonių akivaizdoje, ir ragina to nebedaryti. Penitentas pažada... Tačiau po aštrios kovos vėl nupuola... Tas patarimas nepadėjo, nes... nenušvietė šio vyro skaudžios būklės priežasčių. Jis tik buvo raginamas pavartoti daugiau 'valios jėgos' ir 'vengti' anos moters" (p. 31).
Tas pats vyras nueina pas psichiatrą, kuriam laisvai "išpasakojęs savo pyktį, prieštaravimus, aistras, geidulius ir pavydą", pradeda juos matyti kitoje šviesoje. Analizės pagalba suranda neurozės priežastis vaikystėje, apsisprendžia nebesvetimoteriauti ir ištesi, vidiniai tapęs atsparesnis.
Tai perskaičius, peršasi tokia išvada: pasitaisymui psichoterapija yra geresnė priemonė už išpažintį. Ir štai kodėl: išpažintis yra paviršutiniška, neina į gelmę, neieško blogybių priežasčių; jos tikslas yra atsiteisimas, jos priemonė — savęs apkaltinimas, o pasekmė — puoselėjimas gniuždančio kaltės jausmo. Tuo tarpu psichoterapija ieško blogybių priežasčių; jos tikslas yra išaugimas iš nuo vaikystės pasąmonėje išsilikusių, užslopintų ir iškrypusių polėkių; jos priemonės — tųjų polėkių atradimas ir iškėlimas į paviršių; rezultatas — išaugimas be jokio kaltės jausmo.
Kritika: kas netikslu ir kas naudinga
Ką į tai galėtume atsakyti? Atrodo, kad Liebmanas yra per daug optimistiškas psichoterapijos atžvilgiu. Norėdamas gerą įspūdį padaryti, jis parenka psichoterapijai palankų pavyzdį: neurotiką pagydo ne išpažintimi, bet psichoterapija. Tačiau išpažintis niekada ir nebuvo priemonė neurotikams gydyti nuo jų iškrypimų. Paties Liebmano galutinė išvada išduoda jį per toli nuėjus. Kaip jis pats sako, jis nesiūlo "nuolatos bėginėti pas psichologą prašyti pagalbos. Sąžinės vaiduokliai dažnai gali būti išsklaidyti stiprinančio pokalbio su draugu, broliu arba bičiuliu. Mes atrandame, kad ir kitas žmogus taip pat yra kartais apimtas piktų minčių ir sensualinių nuotaikų; šitas panašių pergyvenimų atradimas veda į bendrą išsilaisvinimą" (p. 37).
Vis dėlto nereikia taip blogai autorių suprasti, tarsi jis, išpažintį nuvertinęs dėl to, kad neurotikui nepagelbėjo, vietoj jos siūlytų draugo petį pagundų apipultajam pasiguosti. Mums nereikia su viskuo sutikti, ką jis sako, bet jis kai ką teisingai pastebi: būtent, kad mūsų išpažinties praktika dažnai yra paviršutiniška.
Toliau, trumpai palietę Liebmano klaidingus tvirtinimus, stengsimės pasinaudoti vienu kitu jo teigimu mūsų išpažinties praktikai pataisyti.
Pirmiausia, autorius, nebūdamas katalikas, nežino, kad pagrindinis išpažinties tikslas nėra atsiteisimas už kaltes, bet nuodėmių atleidimas, o svarbiausias veikėjas — ne atsiprašantis žmogus, bet atleidžiąs Dievas. Nežvelgdamas tikėjimo akimis, jis mato tik išpažinties išorinę formą, kurioje jis mato trūkumą.
Antra, autorius nelaimingu būdu nedaro aiškesnio skirtumo tarp sveikųjų ir neurotikų. Neurotikai gali būti daugiau ar mažiau verčiami pasąmoninių polinkių; sveikieji gi laisvai apsisprendžia, nors gali ir turėti pasąmoninių motyvų, kurių įtakoje, ne prievartoje, elgiasi. Psichoanalitinis gydymo būdas, kuriuo iškeliami į paviršių ir padaromi nežalingais nesąmoningi prievartaujantys motyvai, tinka nesveikiems gydyti, bet ne pataisyti sveikiems, laisva valia nusidėjusiems.
Trečia, Liebmanas klysta, pasisavindamas kai kurių psichologų nepagrįstą nuomonę, kad bet koks kaltės jausmas yra nesveikas ir gniuždantis. Iš tikro, kaltės jausmas, kai jis nelieka egocentriškas savęs kankinimas, bet iš meilės tampa gailesčiu, yra vienas pozityviausių ir kūrybingiausių asmens faktorių. Išpažintis tokį gailestį puoselėja.
Nežiūrint tų klaidų, Liebmanas teisingai pastebi, kad dažnai mūsų išpažinties praktika yra perdaug paviršutiniška, kad, išpažinti atlikdami nerūpestingai, neieškome gilesnių savo prasikaltimų priežasčių. Bet tai yra mūsų, ne atgailos sakramento, kaltė. Išpažinties esmei kaip tik priklauso kruopštus savo sąžinės patikrinimas ir rimtas noras pasitaisyti. Todėl, ne pačią išpažintį atmesdami, bet savo išpažinties praktiką kritikuodami, randame šias Liebmano idėjas išpažinčiai artimas bei naudingas.
Pirmoji idėja — surasti gilesnius nusikaltimų motyvus bei priežastis. Antroji — iš nusikaltimų išaugti. Trečioji — ne tiek vengti blogio ar slopinti polinkius, bet daryti gera, polinkius gera kryptim lenkiant. Visos šios mintys — rūpestingas savęs pažinimas, tobulėjimas bei pozityvios pastangos — yra pačiai krikščionybei artimos.
Gilesnis savęs pažinimas
Vienkartiniai veiksmai gali būti praeinantys reiškiniai, bet pasikartojimas rodo, kad tie veiksmai yra tapę mūsų dalimi. Jais blogis mumyse įsikūnija. Todėl yra ypatingai svarbu suprasti pakartojamų blogų veiksmų priežastis. Jomis blogis į mus atveria sau duris.
Į klausimą, kodėl pakartotinai taip blogai darėme, randame tris atsakymus: pirmą — bendrą, antrą — veiksmui specifišką, trečią — įpročiui specifišką. Bendrai atsakome, kad ligi šiol per mažai buvome rūpestingi to įpročio išvengti arba iš jo pasitaisyti. Jei būtume rūpestingesni, gal to dabar jau nebedarytume. O pakankamai nesirūpinome, dėl to, kad sielojomės visa eile kitų dalykų — pragyvenimu, pasilinksminimu ir t.t.
Tuo atsakymu mes tesužinome, kodėl mes bendrai nepasitaisėme. Bet kodėl mes šj atskirą veiksmą padarėme? Todėl, kad šiai progai ar anai provokacijai pasitaikius, nesusivaldėme ir apsisprendėme taip daryti.
Paviršutiniškai galvodami, dažniausiai pasitenkiname šiais dviem atsakymais: bendruoju ir veiksmui specifišku. Jie yra svarbūs, bet jų neužtenka. Pats svarbiausias klausimas yra, kokio motyvo įtakoje mes taip nusikalstame. Atsakymas priklausys nuo įpročio rūšies. Lengvai užpykstame ar užsispiriame, nes gal jau nuo mažens iš savivalės pripratome būti diktatoriai. Apkalbame gal dėl to, kad, prieš kitus pasirodydami šį tą žiną, ko kiti nežino, tuo norime atsverti savo vaikišką nereikšmingumo jausmą. Destruktyviai kritikuojame gal dėl to, kad norime prieš kritikuojamus pranašesni pasirodyti ir bent taip savimi pasitenkinti, nes neišmokome pozityviom pastangom užtarnautą savo vertę pajusti. Dažnai, jei ne visada, įpročio šaknis glūdi jau pačioje vaikystėje, gal tik kiek kita forma. Paprastai keli įpročiai eina iš to paties pagrindinio motyvo.
Psichoanalizės vartoti įpročiams ir polinkiams atrasti nereikia, tačiau mūsų įpročių įsigyjimas sekė bendrus psichologinio ir moralinio charakterio susiformavimo dėsnius, kurių pažinimas mums labai padėtų save suprasti.
Labai dažnai tokių įpročių priežasčių suradimas parodys mums, kaip mažai mūsų dvasinės gelmės yra persisunkusios tikru krikščionišku savo paties, kitų, įvykių ar daiktų vertinimu — kaip labai jos yra egocentriškos. Tai neturėtų mūsų desperatiškai nugąsdinti, bet pakankamai stipriai sukrėsti, kad nebebūtume tokie lengvapėdiški ir nerūpestingi, kaip ligi šiol. Svarbiausias mūsų darbas yra savęs kūryba, o vietoj to ar mes nestatėme Babelio altorių, ant kurių aukojame net save?
“Išaugimas”
Liebmanas pailiustravo, kaip, suradus pasąmonėje užslopintą neurozės priežastį, neurozė pradingo. Kaip dažnai taip greitai ir lengvai psichiniai pagyjama, tesprendžia psichiatrai. Moraliniai pasitaisyti negalima automatiškai. Tam reikia daug sąmoningų pastangų. Ydos motyvų pažinimas nėra pasitaisymas, bet pagrindas pasitaisyti. Tik supratę, kodėl mes taip darome, galime sužinoti, kaip pasitaisyti.
Žmogus negimsta su ydomis. Tik ilgainiui vietoj tvarkingos meilės suklesti savimeilė, vietoj savarankiškumo — savivalė, vietoj savigarbos — ambicija, vietoj atsižvelgimo į kitus — savanaudiškas noras kitiems patikti.
Išaugimo procesas yra atvirkščiai proporcingas įpročio įsigyjimo procesui. Savivalis, kuris jau vaiku būdamas turėjo išmokti ne visada pildyti savo užgaidas ir kai kada pildyti kitų valią, bent suaugęs turi pereiti tą auklėjimo kelią. Vaikas, dėl tėvų per didelės globos ar savo nedrąsumo užaugęs nesavarankiškas, silpnavalis, lengvai pasiduodąs kitų blogai įtakai, privalo bent suaugęs sąmoningom pastangom tapti savarankiškesnių.
"Kodėl neinate sekmadienį į Mišias?" — viename pokalbyje paklausiau augalotą katalikų anglų karį Vokietijoje. "Bijau kitų" — buvo jo atsakymas. "Ar esate tikintis?" — "Taip". Įsitikinimas vis dėlto nebuvo pakankamai stiprus atsverti vaikišką baimę. Vienintelė priemonė iš to išaugti — stiprinti įsitikinimus ir mažinti pajuokos baimę.
Pozityvios pastangos
O kaip išaugti? Įprastas iš nuodėmių pasitaisymo būdas yra vengti į jas vedančių progų bei provokacijų. Tai teisinga. Tuo būdu skainiojami lapai, tikint, kad vieną dieną dėl to medis nudžius. Tačiau yra dar tikslesnis būdas, būtent, eiti prie šaknų, t. y. paveikti pačius motyvus — ir tai ne juos slopinant, bet kreipiant gera linkme.
Psichiatrai teigia, kad yra protiniai susirgusių dėl to, kad jie pasąmonėn užslopino problemas, kurias turėjo išspręsti (Jung'o ir kitų tvirtinimu, prie to gali prieiti ir žmogus, kuris bando giliausią gyvenimo prasmės problemą užslopinti Dievo nepripažinimu). Užslopintos problemos nėra išspręstos problemos nė pas sveikuosius; pavyzdžiui, puritoniška laikysena lyties atžvilgiu kliudo normalų asmenybės išsivystymą.
Panašiai ir pasitaisymo pastangose vengti nuodėmių neužtenka. Motyvus nepakanka slopinti. Tiems reikia duoti tinkamą kryptį. Taip ir mes, norėdami pažinti ydų priežastis, neieškokime, kur blogis slypėjo, bet kur trūko gėrio. Savimeilė rodo trūkumą tikros savęs ir kitų meilės; savivalė — tvarkingo savarankiškumo; savanaudis noras kitiems patikti — atsižvelgimo į kitus; o viskas drauge — stoką subrendimo meilėje, išeinant iš siaurų egocentriškų emocijų ir interesų. Ne savimeilę slopinant, bet savo šeimos, darbovietės ar bendruomenės rate kitais besidomint, besirūpinant ir jiems pagelbstint, subręstama meilėje.
Išpažintis ir gyvenimas
Bet ar mes nenukrypome nuo temos? Juk pradžioje ryžomės kalbėti apie išpažinties praktiką, o kalbėjome apie pasitaisymą. Vis dėlto nenukrypome. Ir štai dėl ko. Išpažinties praktiką galima tik tada pataisyti, kai stengiamasi pasitaisyti. Išpažinties tema nėra atskiras dalykas. Visi išpažinties praktikos trūkumai, kuriuos Liebmanas suminėjo, kyla kaip tik tada, kai išpažintis tampa atskirta nuo gyvenimo, t. y., kai ji "atliekama" per keletą minučių ir po to grįžtama prie įprasto gyvenimo... iki kitos išpažinties.
Išpažintis yra laikas, kada mūsų nuolatinis noras pasitaisyti randa pilniausią išraišką, ir kur, sąžinės apžvalgai ir širdies gailesčiui liečiant praeitį, o pasiryžimui pasitaisyti — ateitį, susikaupia visas mūsų gyvenimas.