Spausdinti

NIJOLĖ JANKUTĖ- UŽUBALIENĖ

(“L. L.” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

RIVAČIUOSE ar viešuose lietuvių susibūrimuose dažnai tenka girdėti toki pokalbiai:

     —    Tokioj aplinkoj tau sunku išauklėti religingą vaiką.

     —    A, užaugs ir be to...

     —    Kas jis per vienas?

     —    Toks, žinai, šventakupris. Jau nepraleis mišių... Pasninkus laiko...

     —    Mano dukrelė, nors dar nepaskaito, bet labai mėgsta vartyt maldaknygę.

     —    Tai jau bus davatka!

     Tokios kalbos, nors atrodo nereikšmingos, bet skambtelia disonansu mūsų tradiciniame įsitikinime, kad lietuvis religingas ir religingumą laiko dorybe. Kad jis buvo religingas pagonis, galima greičiau tikėti, negu tai, kad yra religingas krikščionis.

     Kunigaikščių laikais pagonybė buvo gyvenimo būdas. Ji persunkė žmogaus dvasinį ir fizinį pasaulį, pasidarė, kaip kasdieninė duona, savaime suprantama būtinybė. Krikščionybė yra visa tai ir dar daugiau — amžinojo gyvenimo kartu su pačiu Kūrėju pažadas, tačiau ir po šimtmečių dauguma mūsų krikščionišką religingumą laiko, jei ne tradicine poza, tai ypatingai vengtinu silpnybės bei veidmainystės reiškiniu.

     Dėl šito metų metais besitęsiančio ir mūsų dvasinį augimą stabilizuojančio nesusipratimo galime kaltinti istoriją, bet, tiksliau, patys save. Žinoma, istorinės priežastys, kaip pavėluota krikščionybė Lietuvoje ir visi atstumiantys jos platinimo būdai, svetimtaučiai kunigai, paviršutiniškas žmonių supažindinimas su Kristaus mokslo tiesomis ir Vėliau nihilistiški caro Rusijos universitetai, kuriuos lankė atsikuriančios Lietuvos inteligentija, turėjo didelę įtaką tautos religinio charakterio formavimui. Ir tas charakteris išsivystė gana primityvus. Nestebėtina, kad kaimo močiutė vaizdavosi Dievą su ilga barzda ir "rožę" užkalbėdama, maišė krikščioniškas maldas su pagoniškais burtais. Bet jos tikėjimas buvo nuoširdus.

     Tačiau, kai dabarties šviesuolis tikintysis religinę praktiką laiko "kunigų išmislu", o Dievą ne labai gudriu Kalėdų Seniu, religiniai jis tik vegetuoja, ir dar akmens amžiuje. Tokių paleolito palikuonių lietuvių tarpe visada buvo nemažai. Išeivija gal dar labiau jais pasižymi, nes nebeturint savo krašto moralinės atramos, susigrūdusiems į didmiesčius, kurių gyvenimo būdas pripažįsta tiktai žinojimą, ir veikiamiems laicistinių pažiūrų, reikia tvirto religinio pagrindo ir bekompromisinio įsitikinimo išlikti tikinčiu.

     Lietuviškoj visuomenėj pasižvalgius, akin krenta dar viena neigiamybė, kuri irgi pastoja kelią religingumui. Tai "davatkizmas". Ne: veltui' sakoma, kad lietuviai turi tik vieną piktą keiksmažodį, būtent, "davatka". Šio žodžio reputacija tikrai garsi: jis, nelaimei, jau pasidarė religingumo sinonimu... Įdomu, ar yra dar kita krikšcioniška tauta, kuri tą dorybę taip neatskiriamai sulydė su veidmainyste, apkalbinėjimu, nenuoširdumu? Artimą apšaukti "davatka” pas muš madinga. Tą vardą gauna ne tik lėkšto tikėjimo hipokritas, bet ir iš tikrųjų religingas asmuo. (Mes nenorim jo nuoširdumu  tikėti!). Pirmojo dvasinė "ubagystė" mus piktina, antrojo dvasinis turtas sukelia pavydą. Papiktinimą nevisad galime krikščioniškai pergyventi,  atleisdami  ir užmiršdami. Dažniau jį puoselėjame, kiekviena proga stengdamiesi parodyti, kaip "nepagydomai" esame davatkomis" (t. y. religingumu) nusivylę...Tuo tarpu pavydas ruošia gerą dirvą mūsų asmeniniams ir visuomeniniams nesklandumams ugdyti.   Kad religingumo dorybė lietuviuose taip pasimetė, be visų išorinių ir vidujinių priežasčių, kaltas mūsų nesidomėjimas pačia religija. Visi giriamės savo žiniomis vienokioje ar kitokioj srity ir vis norime daugiau  sužinoti, deja, tik ne apie religiją. Net ir tada, kai iškyla abejonnės bei klausimai, mes vengiame ieškot į juos atsakymo. Pagaliau, kurgi jį berasti, jei tučtuojau sukritikuojam katalikišką spaudą, katalikiška literatūra bodimės, nes jos  ’nepažįstam, Šv. Raštą -  perleidžiam "biblistams”, o susipažint (nors trumpai) su dogmatika ar Bažnyčios istorija, gink Dieve, saugomės. Juk tai kunigų reikalas! Bet kai tik popiežius praveda kokį mažą pakeitimą religinėj praktikoj, tada mes šaukiam dideliu balsu, kad tikėjimas keičiamas pagal Romos užgaidas. Nors neskiriame, kur tradicija, kur dogma, ir visai nesigilinam, kodėl tokiė ar kitokie pakeitimai daromi, tačiau ignoracija netrukdo bartis ir rūgoti. Tas pats abejingumas leidžia mums galvoti, kad pirmos Komunijos priėjęs ir mintinai potierius išmokęs vaikas jau yra atbaigtas krikščionis. O kad jis savo brendimo metais gyvendamas materialistinėj aplinkoj, bus išstatytas gausiems dvasiniams pavojams, kurių pats didžiausias — tikėjimo praradimas, tuo mažai tesirūpinam. Apie šitų pavojų egzistavimą jaunuolis nedaug žino, užtat ir nėra pasiruošęs juos sutikt atviromis akimis.

     Religinė praktika jam dažniausiai nuobodi pareiga, nes mišių svarba ir sakramentų reikšmė — nesuprantamos. Jo malda — poteriai iš maldaknygės arba skubotas pagalbos reikalavimas. Toks jaunuolis net neįsivaizduoja, kad trys nuoširdūs žodžiai "Dieve, padėk man!” arba "Tebūna Tavo valia” yra malda, nešanti daug dvasinių dovanų. Jei jis visa to nežino, blogiau, tuo netiki, esame patys kalti, pavyzdžiu neparodę, kad religija yra gyvenimas — dosnus, kantrus ir kūrybingas — o ne aklas įprotis ar bereikšmis gestas.

Katekizmo iškalimas mintinai ir sekmadieniais mišių klausymas be supratimo, kas jose įvyksta, yra menki ginklai kovoje už geresnį žmogų. Tačiau jeigu mūsų pokalbiai religinėmis temomis susideda tik iš anekdotų apie dvasiškiją, nepiktų ir piktesnių "pletkelių” religingų asmenų sąskaiton, dvasinio luomo netobulumų bei nuodėmių karštligiško skaičiavimo ir savo "drungno” tikėjimo pateisinimo "įspūdingomis” priežastimis, negalime laukt iš vaikų respekto ir nuoširdumo religijai.

     Kol lietuvis nesupras būtino reikalo rimtai pasvarstyti ir šiek tiek giliau panagrinėti rūpimuosius klausimus tikėjimo srity, kol jis neįsisąmonins, kad religija yra gyvas žmogaus ryšys su Dievu, tol ir religingumas pasiliks mūsuose išvietintas, klaidingai suprastas, nevertinamas, žodžiu, dorybė be portfelio.