Spausdinti

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Atgal i Romą)

     Majoras Dufour išlaikė duotą žodį ir atvyko šeštadienį. Kartu su juo atvažiavo ir keletas jo štabo narių. Kiti laikinai pasiliko Kasertoje. Bet ir jie netrukus atvažiuosią, greičiausiai pirmadienį. Taigi, pirmadienį aš būsiu visiškai laisvas. Jei aš nieko neturiu prieš, stovyklos vadovybę majoras galėsiąs perimti sekmadienį.

     —    Sekmadienį, — tariau majorui, — atvažiuos vyskupas, ir aš turėsiu daug darbo. Jei jūs nesate pavargęs, stovyklos perėmimą pradėkime šiandieną. Visų pirma suneškime jūsų daiktus į komendantūrą, o aš galėsiu apsigyventi ligoninėje. Paskui eikime pasižiūrėti virtuvių, maisto sandėlių, kepyklos, raštinės ir ginklų sandėlio.

     —    Ginklų sandėlio? — paklausė nustebęs majoras. — Ar jūs turite ginklų sandėlį?

     —    Taip, turiu du ginklų sandėliu: vieną vokiečių, o kitą sąjungininkų.

     Bet apie tai pasikalbėsime vėliau. Dabar kraustykime jūsų daiktus į komendantūrą.

     Užimti mano buto majoras nesutiko ir apsisprendė apsigyventi buvusioje fašistų įstaigoje. Ketvirtą valandą po pietų nusprendėm apžiūrėti administracinį stovyklos aparatą. Pietų negalėjau jo kviesti, nes šeimininkė, kaip paprastai, turėjo tik sriubos, bulvių ir kažkokio padažalo.

     Sutartą valandą majoras manęs jau laukė. Kadangi jis turėjo didelį "jeep'ą", pasiūliau visų pirma važiuoti į Cesano miestelį apžiūrėti kepyklos. Pakeliui norėjau jam papasakoti dingusių karvių istoriją ir parodyti kapines. Majoras mano pasiūlymą priėmė ir paprašė vieną savo bendradarbi, kad nuvežtų į Cesano miestelį.

     Susėdę į "jeep'ą", leidomės per pievą, priaugusią aukštos žolės. Kai pavažiavom gal kokius 10 žingsnių, "jeep'as" staiga pasviro į priekį ir trinktelėjo į kažkokį minkštą daiktą. Dar nesuspėjau susivokti, kas įvyko, o mano palydovai jau gulėjo žolėje. Abu buvo parkniubę ant nosies, lyg slėpdamiesi nuo priešo.

     Pamatęs tokį netikėtą vaizdą, nesusivaldžiau ir prapliupau juoktis. Paskui iššokau iš automobilio ir nuėjau padėti majorui atsikelti. Bet jis mano pagalbos nebuvo reikalingas. Pasiraitęs atsistojo ant kojų, nusidulkino drabužius ir nusišypsojo.

     — Pone majore, — tariau jam pusiau juokdamasis, — nepykit, kad pasijuokiau iš jūsų nelaimės. Mat, man atėjo mintis, kad jūs nuodugniai pradedate savo karjerą nuo pat žemės. Kas pradeda žemai, tas iškyla aukštai.

     Tyrinėdami nelaimės priežastį, radome, kad skersai pievos buvo iškasti apkasai. Jie buvo siauri ir apaugę aukšta žole. Panašius apkasus buvau radęs kitur, bet nepagalvojau, kad jie galėtų būti ir šitoje vietoje. Padedami kelių vyrų, automobilį ištraukėm iš griovio ir laimingai nuvažiavom į Cesano miestelį.

     Kad majoras suprastų, su kokiais žmonėmis turės reikalų, nuvedžiau jį į kepyklą ir į skerdyklą. Kepykla jam patiko, bet skerdykloje ir jis negalėjo susigaudyti. Parvažiuodamas namo, jis prižadėjo atsiųsti kažkokį policijos agentą, kuriam galėsiu papasakoti dingusių karvių istoriją.

     Parodęs virtuves ir maisto sandėlius, nuvedžiau majorą į abu ginklų sandėlius. Viename sandėlyje buvo sąjungininkų ginklai, surinkti vokiečių kovos lauke. Apie tą sandėlį aš pats sužinojau tik tada, kai vienas paauglys, žaisdamas ginklu, nušovė mažą berniuką. Sandėlis buvo įkastas į žemę ir stovėjo nuošaliai nuo gyvenamų namų. Nei aš, nei policininkai niekuomet nepagalvojome, kad jame galėtų būti ginklai. Matyt, kad ir pabėgėliai jo nepastebėjo. Bet vaikai jį atrado, išlaužė spyną, apsiginklavo ir pradėjo žaisti. Bežaidžiant įvyko nelaimė. Ginklų buvo nemaža ir įvairių. Tačiau dauguma jų buvo apgadinti.

     Antrame sandėlyje buvo vokiečių palikti ginklai: 15 lengvų kulkosvaidžių ir apie 300 šautuvų. Savo laiku buvau susidraugavęs su vienu vokiečiu viršila, to sandėlio globėju. Jis užeidavo pas mane, o aš užsukdavau pas jį. Kai pakviesdavau vakarienės, jis atsinešdavo juodos vokiškos duonos, vadinamos Pumpernickel, kuri man labai patikdavo. Artinantis sąjungininkams, paprašiau viršilą, kad jis paliktų man bent dalį ginklų. "Mat", taip aiškinau vokiečiui, "jei mes pasiliksime kokią savaitę tarp dviejų frontų, stovykla tikriausiai pakriks. Kai jūs pasitrauksite, greičiausiai pasitrauks ar išsislapstys italų policija. Nesant stovykloje jokiam autoritetui, plėšikai arba tie patys pabėgėliai gali ištuštinti maisto sandėlius. Ką tuokart darys seniai, moterys ir vaikai? Turėdamas ginklų, galėčiau apginkluoti keliasdešimt vyrų ir palaikyti stovykloje tvarką tol, kol ateis sąjungininkai."

     Viršila suprato mano planą, bet sakėsi turįs įsakymą ginklus išgabenti. Jei negaus jokio sunkvežimio, tuokart turės ginklus sunaikinti. Tačiau aš mačiau, kad jis norėtų ir man padėti. Todėl paprašiau, kad jis elgtųsi pagal savo sąžinę.

     Artinantis sąjungininkams, viršila nesulaukė jokio sunkvežimio ir negalėjo ginklų išgabenti. Tačiau jo sąžinėje, matyt, kilo konfliktas tarp įsakymo ginklus sunaikinti ir mano prašymo ginklus palikti man. Tą sąžinės konfliktą jis išsprendė labai taikiu būdu: išėmęs keletą šautuvų spynų, jis liepė Giovanni užkasti jas į žemę. Vokiečiams apleidus stovyklą, Giovanni man parodė, kur yra užkastos spynos. Mano prašomas, jis tas spynas išvalė ir sudėjo į šautuvus. Tokiu būdu stovykloje pasiliko 300 naujų vokiečių šautuvų.

     Pasakodamas tą ginklų istoriją majorui, pamačiau, kad jam ginklai nerūpi. Jo nuomone, sąjungininkai turį užtektinai savo ginklų, o vokiečiai, bėgdami nuo sąjungininkų, dar daugiau ginklų palieka. Tačiau kada nors tuos ginklus jis liepsiąs išgabenti.

     Apžiūrėję ginklų sandėlius, nuėjom pas policiją. Pakvietęs visus tris viršilas, pristačiau jiems busimąjį stovyklos komendantą. Tačiau majoras Dufour jais beveik nesidomėjo. Pasakęs, kad netrukus atvažiuosią "carabinieri", kitos rūšies Italijos policininkai, jis apsisuko ir išėjo. Mačiau, kad policininkams tai nepatiko, ir aš prižadėjau pas juos vėliau užeiti.

     Mano raštinėje nebuvo ko apžiūrėti. Vokiečiai neturėjo jokio pabėgėlių sąrašo, nepaliko jokių sąskaitų ir jokio stovyklos inventoriaus. Iš vokiečių perėmiau tik stovyklos antspaudą ir 30.000 lyrų. Vatikano sušelptųjų sąrašus norėjau atiduoti popiežiaus komisijos archyvui. O ką perėmiau iš fašistų įstaigos, tą atidaviau ligoninei. Ligoninė gi turėjo savo administraciją, panašiai kaip ir policija.

     Apžiūrėję visą stovyklą, atsisveikinom ir išsiskyrėm. Abu buvom gerokai pavargę ir norėjom atsikvėpti. Rytoj rytą vėl prižadėjom susitikti.

     Tą patį vakarą policininkai pakvietė mane vakarienės ir paklausė, kokia būsianti jų padėtis. Jiems pakartojau, ką buvau girdėjęs iš majoro, būtent, kad jis atsigabens savo policininkus. Patariau apie tai pranešti štabui ir būti pasiruošusiems naujam paskyrimui.

     Grįždamas iš policijos, sutikau sekretorę. Ji man pasisakė, kad majoras Dufour norįs ją pasilikti raštinėje, bet ji nežinanti, ką daryti.

     — Daryk, ką sakys motina. Ji man minėjo, kad nori apsigyventi Romoj pas gimines. Jei nepakeitė planų, rytoj galėsiu ją išsiųsti arba su svečiais, arba su Vatikano sunkvežimiu. Būtų gerai, kad apsispręstų šiandien.

     Pasirodė, kad motina buvo apsisprendusi važiuoti į Romą. Dabar reikėjo pasižiūrėti, kokius planus turi seselės.

     Seselės taip pat norėjo važiuoti į Romą, bet negalėjo palikti ligonių. Todėl apsisprendė išleisti tik dvi. Kai tos pasilsės, galės važiuoti kitos.

     Kai sugrįžau į savo namus, radau kun. Sagastą, pakuojantį savo daiktus. Jis buvo jau sudaręs smulkų šventės planą ir žadėjo apsieiti bažnyčio-je ir be manęs. Tik abu turėtumėm sutikti vyskupą ir svečius. Tai aš jam mielai pažadėjau ir, nieko nelaukdamas, nuėjau gulti.

     Sekmadienį vyskupas atvažiavo prieš 10 valandą. Mes jį sutikom su visu senuoju stovyklos štabu, su policininkais, pirmos Komunijos vaikais, seselėmis, gydytojais ir nemaža žmonių minia. Kai vyskupas išlipo iš automobilio, kažkas iš minios šūktelėjo "tegyvuoja popiežius". Tas šauksmas tuojau apėmė visą minią, ir vyskupo akyse pasirodė ašaros. Tuo tarpu į stovyklą įriedėjo Vatikano sunkvežimis ir dar labiau pakėlė gerą nuotaiką.

     Nepasiduodamas jausmams, paprašiau vyskupą ir svečius eiti į koplyčią. Aš pats juos palydėjau tik pusę kelio ir, atsiprašęs, nuėjau iškrauti sunkvežimio.

     Sandėlyje radau seselę vyresniąją, sveriančią kažkokį maišą. Sužinojusi, kad sekretorė šiandien išvažiuos į Romą, ji pradėjo ruošti jai "kraitį": kelioliką kilogramų makaronų, miltų ir ryžių bei porą butelių alyvos. Su tais maisto produktais, seselės nuomone, Romoje nebūsią sunku bet kur prisiglausti.

     — Jei jau kartą vagi, — tariau seselei, — tai vok daugiau. Juk sekretorė važiuos su motina ir seserimis. Visos turi gerą apetitą. Dievas žino, kada pasieks savo namus. O pakeliui tikriausiai nubyrės šis tas giminėms ar pažįstamiems.

     Palikęs seselę, nuėjau pasižiūrėti į koplyčią. Vyskupas sakė pamokslą, ir žmonės atidžiai klausėsi jo žodžių. Bet aš pats negalėjau susikaupti ir mintimis klajojau po visą stovyklą. Koks skirtumas tarp šios valandos ir pirmosios dienos, kada stovykloje laikiau pirmąsias šv. Mišias! Kokie įdomūs buvo tie trys mėnesiai, pilni šiurpių nuotykių, kančios, rizikos, darbo ir kovos! Už pusantros valandos stovyklos vadovybė pereis į kitas rankas, ir nuo mano pečių nuslinks slegianti našta, kurią turėjau nešti karo sūkuryje. Tiesa, tas karo sūkurys neša mirtį ir griuvėsius ir dabar, bet jis jau toli nuo mūsų ir mūsų nebelies. Mes esame laisvi.

     Kai vyskupas pabaigė pamokslą, pabudau lyg iš kokio sapno ir vėl leidaus per stovyklą. Perbėgęs virtuves ir ligoninę, užėjau pas majorą Dufour. Jis buvo geroj nuotaikoj ir sakėsi matęs Vatikano sunkvežimį, pilną maisto produktų. Kam tie produktai skirti?

     —    Jums, — atsakiau majorui..— Jei Vatikanas būtų žinojęs, kad jūs taip greitai perimsite stovyklą, kažin ar būtų buvęs toks dosnus. Matote, kaip jums sekasi. Bet aš užėjau kitu reikalu. Ar jūs nieko neturite prieš, jei į tuščią sunkvežimį pakrausiu keletą šeimų ir išsiųsiu į Romą? Aš pats norėčiau važiuoti į Romą rytoj, žinoma, jei rasiu kokią priemonę.

     Majoras atsakė, kad esu stovyklos šeimininkas ir galiu daryti, ką noriu. Rytoj pas jį atvažiuosiąs kažkoks anglas karininkas ir galėsiąs nuvežti mane į Romą. Tačiau būtų gera, kad jam palikčiau savo adresą ir telefono numerį. Reikalui esant, jis su manim susisiektų.

     Mums bekalbant su majoru, atėjo Farina ir pranešė, kad vėl sugedusi pompa. Jis, žinoma, galėtų pašaukti tuos pačius darbininkus, bet kas jiems užmokės?

     Pasižiūrėjęs į laikrodį, pamačiau, kad jau buvo kelios minutės po dvyliktos. Todėl, trindamas rankas, tariau majorui:

     —    Na, dabar jūs šeimininkas ir duokit atsakymą mano draugui Farinai.

     Majoras gražiai priėmė juoką ir paklausė Farinos, kada iš tiesų pompa sugedo. Sužinojęs, kad tai įvyko prieš pusvalandį, ir jis patrynė rankas ir perleido man garbę atlyginti darbininkams.

     Kol atrinkau šeimas, norinčias važiuoti į Romą, koplyčioje pasibaigė pamaldos. Sutikęs vyskupą ir jo palydovus, pasiūliau pusryčių. Bet jie atsisakė. Išgėrę po stiklą vandens, jie tuojau grįžo į Romą. Po pusvalandžio išleidau ir sunkvežimį. Dabar vėl buvau vienas ir jaučiaus laimingas.

     Po pietų pasakiau komendantūros sargui, kad einu gulti ir paprašiau jo siųsti visus klientus pas naują komendantą. Šį kartą nebeturėjau jokių rūpesčių ir nutariau užbaigti šventę lovoj.

     Retai kada taip saldžiai ir giliai miegojau, kaip šį kartą. Kai pabudau, jau saulė leidosi žemyn. Nusiprausęs, išėjau pasižiūrėti, kas dedasi stovykloje.

     Už durų mane sutiko vienas policininkas ir pusbalsiai pasakė, kad majoras Dufour suėmęs du fašistu ir uždaręs pas juos į kalėjimą. Bet tie fašistai yra tikrai nieko nekalti. Tos pačios nuomonės esą visi policijos viršilos, kurie prašę mane fašistus išvaduoti.

     Nuėjau į policijos būstinę ir pamačiau, kad policininkas sako tiesą. Visiems policininkams atrodė, kad tariami fašistai nieko bendro neturėję su pabėgusiu fašistų įstaigos vadu. Kad nebūtų jokio apsirikimo, pats nuėjau aplankyti suimtųjų.

     Kalėjime radau du jaunus vyrus, verkiančius ir prisiekdinėjančius, kad jie nieko bendro neturėję su fašistų įstaiga. Tiesa, fašistų vadas porą kartų juos paprašęs padėti raštinėje, bet tai ir viskas. Jie esą universiteto studentai, gimę Littorijos mieste ir patekę į stovyklą kartu su tėvais.

     Nors kalėjime jau buvo tamsoka, bet man atrodė, kad jų veidų niekuomet nebuvau matęs. Tikrai jie nepriklausė pirmajai 3 fašistų grupei, kurią pirmomis dienomis aplankiau su sekretore. Atsiminiau gerai, kad du fašistai, pabuvę stovykloje keletą savaičių, išvyko į Romą. Paskutinius du mėnesius stovykloje buvo tik vienas fašistų grupės vadas. Taigi, tie suimtieji fašistai bus tikrai pabėgėliai. Jei jie retkarčiais jam padėjo raštinėje, tai nesudaro jokio nusikaltimo.

     Nieko nelaukdamas, nuėjau pas majorą Dufour, papasakojau jam visą fašistų istoriją ir paprašiau, kad tuos du paleistų. Tiesa, kad fašistai pardavinėjo maisto korteles. Labai galimas daiktas, kad fašistai taip pat pardavė drabužius, lovos baltinius ir antklodes, kurias, kaip girdėjau iš vokiečių, fašistų partija buvo atsiuntusi į stovyklą. Artinantis sąjungininkams, fašistų grupės vadas viliojo sekretorės pusseserę bėgti su juo ir pasigyrė turįs pusantro milijono lyrų. Bet suimtieji yra pabėgėlių vaikai ir jie tikriausiai neturi jokio supratimo, ką darė grupės vadas. Jei šitie būtų įsileidę į nešvarų darbą, tikrai nebūtų pasilikę stovykloje. Kas turi pinigų, visur gali prisiglausti.

     Mano argumentai įtikino majorą, ir jis čia pat liepė paleisti suimtuosius.

     Sutemus, nuėjau vakarienės į ligoninę ir prižadėjau seselėms atlaikyti šv. Mišias. Pirmadienį turėjo atvažiuoti naujas kapelionas. Pasivaikščiojęs stovykloje dar kokią valandą, vėl nuėjau gulti.

     Kitą dieną, po Mišių ir po pusryčių, supakavau savo daiktus ir laukiau atvažiuojančio anglo. Jis netrukus ir atvažiavo. Kai jis nuėjo pas majorą, nuėjau ir aš. Norėjau būti tikras, kad galėsiu važiuoti į Romą ir priminiau majorui savo reikalą. Jis šnektelėjo su svečiu ir pasakė, kad būčiau pasiruošęs už pusvalandžio.

     Pusvalandis praėjo greit ir, pasidėjęs savo daiktus prie automobilio, porą minučių palaukiau anglo. Jis buvo gana punktualus, bet, kviesdamas mane į automobilį, paklausė, ar turiu leidimą važiuoti į Romą. Atsakiau, kad tokio leidimo neturiu. Tada jis apgailestavo negalįs manęs pavežti. Apgailestavau ir aš. Palinkėjęs jam laimingos kelionės, pasiėmiau lagaminą ir žengiau į savo namus. Majoras Dufour, matyt, tai pastebėjo ir, išbėgęs iš namo, paklausė, kodėl nevažiuoju į Romą. Kai sužinojo priežastį, jis pasikalbėjo su anglu ir pakvietė į automobilį.

     Anglas buvo išdidus ir mane pamokė, kad važiuojąs į Romos pusę ieškoti karo ligoninei patalpų. Gal aš galėčiau jam padėti? Tuokart jis turėsiąs pretekstą vežti mane į Romą. Bet aš jokių patalpų nežinojau ir prisipažinau negalįs jam padėti. Anglas pasijuto nesmagiai ir porą minučių netarė nė žodžio. Paskui pradėjo kalbėti apie orą, karą ir fašistus. Aš leidau jam kalbėti iki valios ir įterpdavau kokį klausimą, kad kalba nenutruktų. Tačiau abu jautėm, kad kalba nesirišo ir abu laukėm, kad kelionė baigtųsi greitai.

     Nejauki kelionė pasibaigė prie Grigaliaus universiteto durų. Išlipęs iš automobilio, padėkojau anglui ir po trijų mėnesių įdomaus darbo pradėjau Romoj savotiškas atostogas.

Jeigu aš turėčiau tokį tikėjimą, kad galėčiau kalnus perkelti (t. y. daryti stebuklus), bet neturėčiau meilės — aš esu niekas.

Šv. Povilas