Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

VENTASIS Augustinas yra davęs taiklų patarimą:

     —    Dievo pavyzdžiu, ir tu būk visai nesikeičiantis, visada tas pats. Ne taip, kad šiandien būtum blaivus, o rytoj prisigėręs; šiandien taikus, o rytoj ieškąs kivirčių; šiandien apsisvarstęs, o rytoj pasimetęs. Būk kaip paveikslas monetoje — visada neiškreiptas, visada lygiai kilnus.

     Žmogaus pastovumas gėryje yra problema, kurios teigiamam išsprendimui šv. Teresė duoda tokį patarimą:

     —    Suprask, kaip žmonės keičiasi ir kaip maža galima jais pasitikėti. Dėl to tvirtai laikykis Dievo, kurs yra nesikeičiąs.

     Klampiame gyvenimo kelyje žmogaus akis turi būti nukreipta į įkvėpimo ir stiprybės šaltinį — Dievą. Jis yra virš visko. Pamokslininkas Massillon, sakydamas gedulingą pamokslą, laidojant Prancūzijos karalių Liudviką XIV, pažymėjo: "Tik vienas Dievas yra didis.” Misijonierius Trilles, būdamas Afrikoje, užrašė Gabuno pigmėjų dainą:

     — Po nakties — diena, išvirtus vienam medžiui — kitas, prabėgus vienam debesiui — ateina antras, po manęs — ateis kitas žmogus, bet Dievas yra visada, Jis nemiršta, Jis yra mirties Viešpats.

     Dėl to ir šv. Augustinas, aiškindamas XXVI psalmę, galėjo nuoširdžiai kalbėti:

     —    Dieve, aš ieškau Tavo veido, nes nėra brangesnio dalyko, kurį galėčiau surasti.

     Didžios asmenybės visur įžvelgdavo Dievo dvelkimą. Dėl to švento gyvenimo italų teisininkas Cotardo Ferrini (†1902) taip kalbėjo:

     —    Dievo dvasia dvelkia iš visų nemariųjų šedevrų. Kaip dažnai Miuncheno, Dresdeno, Berlyno, Vienos, Romos, Florencijos muziejuose aš jaučiausi pagautas neišpasakytos Jo meilės!

     Galvodama apie Dievą, Bavarijos Maksimilijono II žmona Marija, atsivertusi į katalikybę, prieš pat savo mirtį (1889 m.) taip kalbėjo, žvelgdama į pavasarį atgimusius kalnus:

     —    Iš tokios gražios žemės aš einu į dar gražesnę.

     Prancūzų revoliucijos metu Angers mieste buvo vedamos trys ryžtingos katalikės mergaitės į ešafotą, kur jos turėjo būti nugiljotinuotos. Jų jaunatviškas entuziazmas elektrino minias, ir žmonės ėmė protestuoti — jos yra perdaug jaunos ir perdaug gražios, kad turėtų mirti. Viena tų mergaičių atsiliepė:

     —    Dievui nieko nėra, kas būtų perdaug gražu.

     Tai tardamos, jos įkopė į mirties vietą.

     Šv. Ambraziejus prie tos pačios minties prieina iš psichologinio taško, tardamas:

     —    Jeigu mes mylime savo tėvus, tai dar labiau turėtume mylėti savo tėvų ir mūsų Sutvėrėją.

     Ypač mūsų sielai Dievas yra artimas ir sužadinąs meilę, kai Jį stebime atliekantį atpirkimo darbą, ypač Kalvarijos kalne. Šv. Jonas nuo Kryžiaus yra pasakęs:

     —    Kryžius yra vartai, per kuriuos žengiame į Dievo išminties lobynus.

     Įsijautimas į žmogų mylintį Atpirkėją atneša žemės keleiviui ir naują pasitikėjimą Dievo globa, ir Dievo gerumu. Šv. Pranciškus Salezietis sako:

     —    Argi galėtų pražūti vaikas, kurs yra nešamas savo visagalinčio jo Tėvo?

     Ši mintis iškalbingajam kardinolui Faulhaber leido viltingai žiūrėti net į žemiškųjų silpnybių slegiamus žmones:

     —    Žmogiškosios silpnybės negali suardyti dieviškosios visagalybės planų. Dieviškasis Statytojas gali mūryti didingus pastatus ir krintančiais akmenimis.

     Tačiau šitokiam Visagalio pasireiškimui reikalinga viena sąlyga — žmogaus bendradarbiavimas, ką teisingai nurodo šv. Augustinas:

     —    Dievas duos, suteiks, bet tiktai prašančiam, nes Jis nenori duoti ko nors tam, kuris tos dovanos neaprėptų.

     Tos Dievo dovanos pirmuoju pažvelgimu žmogui ne visada gali būti mielos. Šv. Ignacas Loyola perspėja:

     —    Kai Dievas tau dovanoja stambią ir sklidiną kančių taurę, tai tuo būdu Jis suteikia tikriausią garantiją, kad tave nori padaryti didingu šventuoju.

     Pamokslininkas Lacordaire, brangindamas Dievo laiminančią ir plakančią ranką, pabrėžia, kad dieviškasis "gėris yra mūsų neužtarnauta meilė”, o įžvalgusis kardinolas Faulhaber primena reikalą tuo dieviškuoju gėriu spinduliuoti:

     —    Gražiausia padėka už Dievo dovanas yra stengtis jas ir kitiems perteikti.

     Istorija mums pateikia nuostabių tokio dieviškojo gėrio spinduliavimo pavyzdžių. Prisiminkime vieną kitą. Pirmajame mažame savo įkurtame vienuolyne šv. Pranciškus pergyveno tokį įvykį. Kartą į vienuolyną atėjo trys plėšikai ir paprašė durininką ko nors valgyti. Durininkas jiems pasakė kietą "pamokslą” ir nuvijo nuo vartų. Netrukus parėjo namo šv. Pranciškus, atsinešdamas pilną krepšelį duonos ir indą vyno. Išgirdęs, kas atsitiko, papeikė durininko negailestingumą ir švento paklusnumo vardu įsakė jam pasiimti atneštąsias dovanas ir eiti į kalnus bei slėnius ieškoti tų plėšikų, kol juos suras. Taip pat šventasis dar pridėjo: "Juos suradęs, mano vardu perduok šitą duoną ir vyną. Atsiklaupk prieš juos, išpažink savo neturėjimą artimo meilės ir mano vardu maldauk, kad jie kitiems daugiau nedarytų nieko bloga, kad daugiau nebekenktų artimui. Jeigu jie tai pažadės, tai pasakyk, kad pats Pranciškus pasirūpins, kad jie turėtų ko valgyti.”

     Brolis išėjo, o šv. Pranciškus pasiliko melstis. Plėšikai išplėtė akis, kai pasiuntinys jiems atnešė tas dovanas. Dar labiau juos supurtė perduotas šventojo prašymas ir pažadas. Plėšikai vėl tapo žmonėmis. Nuėję pas šv. Pranciškų, paprašė, kad ir juos priimtų į savo vienuolyną. Po eilės metų jie mirė šventa mirtimi.

     Jeigu kam nors šis "Šv. Pranciškaus žiedų” (Fioretti) pasakojimas gali atrodyti legendarinis, tai vis tiek jis paduoda tikrą ir teisingą mintį, kaip didelė gali žmoguje išaugti artimo meilė, kaip galingi jos spinduliai, kad įstengia sutirpdyti net labiausiai suledėjusias širdis. Tačiau mes turime pakankamai ir istoriškų šios rūšies faktų.

     Pas švento gyvenimo vienuolę Sofiją Barat, Švenč. Jėzaus Širdies seserų kongregacijos steigėją (†1865), kartą atėjo vienuolyno durininkė, pranešdama, kad vėl atsilankiusi toji našlaitė mergina, kuri jau tris kartus iš vienuolyno buvo gavusi pilną aprangą. Dabar vėl ji atėjusi ir norėjusi ką nors gauti. Matydama durininkės nenorą tai mergaitei padėti, šventoji jai pasakė: "Klausyk, brangi sesute, argi tik tris kartus esi ką nors iš mūsų Viešpaties gavusi?” Ir liepė vėl padėti tai mergaitei.

     Šventas Vincentas Paulietis, nuostabaus gerumo ir artimo meilės pavyzdys, kartą apie šv. Pranciškų Salezietį pasakė: "Dieve, kaip Tu turi būti geras, jeigu jau ir Genevos vyskupas yra taip geras!” Šv. Vincento dvasiai labai artimas didysis Prancūzijos socialinių idėjų apaštalas Fridrichas Ozanam savo paskutinės ligos metu kalbėjo:

     —    Viešpatie, jeigu norėtum visas dienas, kurios dar man liko gyventi, prirakinti mane prie ligonio lovos, jos būtų per trumpos atsidėkoti už tas dienas, kurias jau išgyvenau. Jeigu šie mano žodžiai jau turėtų būti paskutinieji, tebūnie jie padėkos giesmė už Tavo gerumą!

     Kalbėdamas apie Sutvėrėjo didingumą, šv. Augustinas yra rašęs:

     —    Viso pasaulio tvarkymas yra daug didesnis stebuklas negu stebuklingas pamaitinimas penkių tūkstančių žmonių. Tačiau tuo pamaitinimo stebuklu tūkstančiai stebisi, o pasaulio valdymo stebuklas nedaugeliui ateina į mintį. Ne dėl to, kad tas pavalgydinimas būtų didesnis dalykas, bet dėl to, kad jis yra retesnis.

     Goethe taip apdainavo Viešpaties didingumą: "Dievo yra rytai, Dievo yra vakarai. Šiaurės ir pietų žemės ramiai guli Jo delne.”

     Fridrichas Didysis, Vokietijos valdovas, kartą lankė provincijos mokyklas. Pataikė į geografijos pamoką. Jo paprašytas mokytojas ėmė klausinėti vaikus:

     —    Kurioj valstybėj yra mūsų kaimas?

     —    Prūsijoje, kuri yra Vokietijos dalis.

     —    O kur Vokietija?

     —    Europoje.

     —    O kur Europa?

     Vaikai kiek susimąstė, bet atsakė:

     —    Žemės rutulyje.

     Tada įsiterpė ir karalius, paklausdamas, kur yra žemė. Mažas vaikutis pakėlė ranką ir atsakė:

     —    Žemė yra Viešpaties rankoje.

     Tai buvo kūdikiškas, bet gražus Dievo visagalybės išreiškimas. Gamtos kūdikiai — rytiečiai tą pat pasako kitais žodžiais. Jų liaudies išmintyje aptinkame posakį: "Tamsią naktį ant tamsaus marmuro ropoja juoda skruzdė, ir Dievas ją vis tiek mato.” Dar kitaip tą mintį yra išreiškę šventieji. Kartą palaido gyvenimo moteris norėjo suvilioti šv. Efremą. Jis nudavė sutinkąs, tik su viena sąlyga: tą nuodėmę papildyti žmonių pilnoje turgaus aikštėje. Moteris purtėsi, jog tai būsianti didelė gėda. Tada šventasis pasakė jai tokius žodžius, kurie supurtė jos širdį: "Tu baiminiesi žmonių, o nesibijai, kad matys Dievo akys?” Moteriai tai buvo gera proga susimąstyti. Tai buvo jos atsivertimo pradžia.

     Kartą rašytojas J. Joergensen, užkopęs į statomos Koelno katedros bokštą, rado ten darbininką, didžiausiu rūpestingumu betašantį gotišką gėlę.

     —    Žmogau, ko gi dabar tu čia taip stengiesi? Juk nuo žemės vis tiek niekas to gražaus tavo darbo nematys, — pasakė rašytojas.

     —    Bet matys Dievas, — ramiai atsakė darbininkas.

     Taip, "Dievas žiūri į žmogaus kelius ir stebi visus jo žingsnius” (Pat. 5, 21).