Spausdinti

DANUTĖ BRAZYTĖ-BINDOKIENĖ

     — Tik vieną dar dieną, — šnabžda Marytė, įrėmusi nosį į krautuvės langą. — Palauk manęs, palauk.

     Žmonės skuba į darbus. Pasistatę apikakles, apsivilkę storai lyg svogūnai, gindami prieš save garų kamuolius.

     Niekas nekreipia dėmesio į mergaitę prie lango. Jos akys nekliudo spindinčių papuošalų, paauksuotų batelių, minkštučių kailinių, tik susižavėjusios stebi rausvą suknelę pačiame vitrinos krašte. Tai, be abejo, gražiausia suknelė, kokią Marytė yra mačiusi. Tokia lengvutė, daili, krintanti gilių raukšlių fontanu. Ir kaina, švenčių sezonui pasibaigus, visai prieinama. Mergaitė atsidūsta, dar kartą pažvelgia į skaisčiai apšviestą pasaulį anapus stiklo ir nustriksi gatve. Į darbą pavėluoti ji nenori.

     Fabrike šilta, triukšminga. Marytė čia apsipratusi ir patenkinta. Darbininkai, daugumoj vyresnio amžiaus, ją laiko beveik tikru dirbtuvės vaiku. Kiekvienas atneša gerą žodį, šypseną. Dirbti čia pradėjo antrosios klasės suolą palikus. Tuoj po tėvelio mirties. Visada linksma bei sumani motina, palaidojusi vyrą, visai pasimetė. Tarsi jos viduje būtų taip pat užgesusi gyvybės žvakė. Reikėjo pasirūpinti ja ir mažamečiais broliukais. Marytė nesiskundė. Jeigu sopėjo širdis dėl mokslo nutraukimo, niekam nepasakė. Buvo giedri, paslaugi ir besišypsanti. Bendradarbiai žinojo sunkią jos namų padėtį, dėl to dar labiau mergaitę gerbė.

     Tačiau Marytė buvo jauna ir dažnai slapčia ilgėjosi viso to, ką buvusios mokslo draugės turėjo. Būtų norėjusi išeiti, kur siautė muzika ir džiaugsmas. Būtų mėgusi puoštis ir tuščiai kikenti, kaip visos jos amžiaus mergiotės. Žinoma, tam nebuvo nei laiko, nei pinigų. Visa kukli Marytės alga biro į nepasotinamo pragyvenimo delną.

     Niekas jai niekuomet nepasakė, kad yra graži arba bent pakenčiamai atrodo. Prieš veidrodį staipytis neturėdama laiko, Marytė buvo tvirtai įsitikinusi, jog yra labai nepatraukli. Tačiau išvaizda jai dar nebuvo svarbi. Nebuvo noro patikti kuriam nors vienam žmogui.

     Bet prieš porą mėnesių atsitiko kažkas nepaprasto. Kartu su naujų darbininkų būriu į jos skyrių atėjo dirbti Andrius. Tamsiais plaukais ir juodomis akimis, užkrečiančiu juoku bei pasitikėjimu savimi apdovanotas. Jo rankos kilnojo didžiules dėžes lyg vaikų žaislelius ir Marytės ramybę ūmai išvežė kažkuris sunkvežimis kartu su prekių kroviniu. Andrius buvo mandagus, nepraeidavo be labo ryto, ta-

JĖGA sakė pasauliui: "Tu esi mano”. Pasaulis laikė ant sosto pavergęs.

MEILĖ sakė pasauliui: "Aš esu tavo”. Pasaulis atidavė jai savo namų laisvę.

Rabindranath Tagore

čiau į Marytę neatkreipė dėmesio. Ji buvo tik kita darbininkė erdvioje fabriko patalpoje. Mergaitė raudo ir virpėjo išgirdusi skardų naujojo darbininko švilpavimą. O švilpavo jis lyg visas pulkas varnėnų pavasariškam parke ir kėlė jos sieloje nepažįstamą jausmą.

     Marytė atsiminė veidrodį. Retkarčiais, kai prausykla ištuštėdavo, ji stebėjo savo atvaizdą stiklinėse sienose, ieškodama nors kokių grožio žymių.

     — Papūsk daugiau plaukus, palaidus palik, — sakydavo jai sargienė, sukumpusi lyg obelinė lazda moterėlė. Fabrikas ją laikė tik todėl, kad nebuvo niekam kitam reikalinga, kitaip pragyventi negalėjo. Vienintelis sūnus jau daug metų nekėlė iš invalido lovos ir seneliukė vos įstengė sudurti galą su galu. Marytė turėjo jai ypatingą vietą savo širdyje. Anksti pažinusi gyvenimo kelių aštrumą, mokėjo suprasti kito vargą.

     Tačiau šiuo metu mergaitė jautėsi tokia laiminga. Ji turėjo linksmą paslaptį, net nuo sargienės budrių akių saugojamą. Už savaitės bus didelės iškilmės fabrike. Sukaktuvių proga. Darbininkams ruošia šaunias vaišes su muzika ir malonia programa. Kviečiami visi, be išimties! Marytė tą nuostabųjį vakarą pasipuoš nauja, rausva suknele ir taps tokia lengvutė, graži, jog Andrius ilgiau negalės nepastebėti. Gal būt, pakvies šokti... Tikrai pakvies!

     Suknelė kainavo daug aukų ir kantrybės. Atliekami pinigai Marytės namuose retai pasirodydavo, dėl to ji turėjo pasispausti. Nustojo važinėti autobusu į darbą, atsisakė kavos ir daugybės mažų malonumų, taupė centus lyg užkietėjęs šykštuolis. Broliukai tuo tarpu nesirguliavo, namie negrūmojo jokios netikėtos išlaidos, dėl to mergaitė lengva širdimi ruošėsi santaupas išleisti savo reikalui.

     Jos dienos buvo pripildytos nuostabiausių vizijų. Marytė nežinojo, kad tos skaidrios, malonios mintys spindėjo veide ir paslaptinga šypsenėlė, žaidžianti lūpų kampeliuose, buvo matoma visam fabrikui. Gyvendama svajų pasaulyje, nepastebėjo, jog pora tamsių akių vis dažniau ėmė jos pusėn krypti ir skardusis švilpavimas įgavo švelnesnę, neramesnę gaidą.

     Atėjo laukiamoji diena. Marytei einant į darbą, nusitrynusio rankinuko dugne raičiojosi mazgelis su pinigais. Suknelė lange atrodė dar puikesnė, klostės dar grakšciau krito. Ak, pasisukt tik, ja apsivilkus! Pasiūbuot muzikos ritme! Marytės akys tviskėjo ir lūpos skėtėsi juokui. Praeiviai kreipė nustebusius žvilgsnius į taip atvirai laimingą, jauną veidą ir patys nejučiomis šypsojosi.

     —    Palauk tik pietų pertraukos, — ištarė ji gipsinei moters figūrai, rausvąja suknele apvilktai, — atimsiu aš tavo puošnumą!

     Pusę nakties buvo nemiegojusi iš susijaudinimo, dėl to į darbą atėjo daug per anksti. Persirengimo kambaryje žibėjo vieniša lempa, o prausykloje neklegėjo darbininkės. Marytė lėtai nusivilko apsiaustą ir ruošėsi paskaityti laikraštį, kažkieno ant suolo paliktą. Staiga nuleido rankas ir įsiklausė. Kažkur, už tamsiai žalių spintelių gretų, aidėjo gūdus kūkčiojimas. Verksmas plakėsi nesulaikomomis skundo bangomis visoje tuščioje patalpoje iki Marytei ėmė darytis nejauku. Ji skubiai pakilo ir nubėgo ieškoti verkiančiosios.

     Ilgai dairytis neteko. Senukė sargienė kiūtojo susitraukusi ant popierinės dėžės ir verkė, trindama paraudusias akis kumštimis lyg vaikas.

     —    Kokia tu ankstyva, mergele, — nusigandusi sušuko, kai Marytė priėjo arčiau.

     —    Gal kuo padėti galėčiau? — nedrąsiai pasiteiravo mergaitė.

     —    Niekas jau man, širdele, nepadės, — purtydama galvą šnekėjo senelė. — Nesirūpink manimi, viskas bus gerai.

     —    Ar nelaimė kokia ištiko?

     Sargienė tylėjo.

     —    Jeigu jums sunku, nesakykit, — sumišusi ištarė Marytė. — Aš tik padėti norėjau.

     — Piniginė dingo, — be jokios įžangos suvapėjo moteriškė. — Pamečiau ar iš kišenės kas ištraukė... Buvau pasiruošusi nusipirkti apsiaustą ir šiltus batus. Dabar jau neteks šiais metais. Žinai, kaip sunku du centus į daiktą sudėti.

     Mergaitė palingavo galva. Ji žinojo.

     Kartą pradėjusi skųstis, moterėlė negalėjo sustoti iki visa skaudi byla išbiro į mergiotės ausis... Tokia šalta žiema, pusnynai neišbrendami ir seni kaulai gelia. Vargo, spaudė pinigėlius, o šiandien ruošėsi apsipirkti... Sargienė garsiai nebeverkė, tik šluostė ir šluostė akis prijuostės kampu.

     Marytė be žodžio atsistojo ir nuėjo. Rankinukas tebebuvo paliktas ant suolo. Mergaitės pirštai netruko užčiuopti pinigus. Netikėtai mintyse nušvito papuošta salė, nuaidėjo, nubangavo valso aidai. Rausvoji suknelė judėjo taip lengvai, kad bešokančiai Andriaus glėbyje Marytei nereikėjo kojomis žemę liesti. Tačiau pagunda greit išnyko. Savo malonumą paaukoti kitiems, ji buvo pratusi. Tvirtai, tvirtai suspaudė ryšelį ir nudrožė prie nusiminusios moters.

     — Kaip tik turiu atliekamų pinigų truputį, — kalbėjo brukdama mazgelį į sargienės rankas. — Niekas jų nepasiges tuo tarpu. Galėsit pamažu atiduoti, — skubiai pridūrė, kai moterėlės lūpos vėrėsi protestui.

     Senukė buvo sunkiai prikalbama, tačiau mergaitė įsiūlyti mokėjo. Galop pinigai liko sargienės kišenėje, o Marytė linksmai nušokavo prie darbo. Jos sieloje buvo gera ir jauku, nes jautėsi atlikusi patarnavimą artimui. Tik kai pakrovimo skyriuje sutraliavo pažįstamas švilpimas, jos padangė ėmė niauktis. Ilgų savaičių svajonė buvo sudužusi į nesulipinamas šukes. Veltui mergaitė stengėsi susikaupti, kad galėtų sąžiningai atlikti darbą. Nerūpestinga melodija skverbėsi iš visų pusių.

     —    Tikras žiogas! — rūsčiai pagalvojo ji. — Nors vieną dieną galėtų patylėti.

     Tarsi toms mintims paklusęs, švilpimas nutrūko.

     —    Panele, Maryte, — pakeitė jį ramus balsas. Visai arti.

     Mergaitė net kvapą sulaikė. Nejaugi jos vaizduotė taip toli pažengusi, kad net balsus sukurti pajėgia?

     —    Prašau pažadėti man pirmąjį šokį, — tęsė balsas. Marytė pakėlė galvą ir nukaito.

     —    Jeigu dabar nepasirūpinsiu, bus per vėlu. Visi norės pašokinti gražiausią fabriko mergaitę.

     Ji tik sėdėjo akis išplėtusi.

     —    Varge mano! — nusiminė Andrius. — Tur būt, pirmasis šokis jau pažadėtas...

     Tik dabar Marytė suprato jai sakomus žodžius.

     —    Ne! Oi ne! — sumišusi ištarė. — Nei vienas nepažadėtas...

     Nuostabios muzikos potvynis ūmai sučiupo ją į glėbį Ir nusinešė kažkur baltų debesų pakraščiais. Ji buvo tokia lengvutė, laiminga ir graži! Apie rausvąją suknelę net nepagalvojo, o sargienė tuo tarpu sėdėjo prausykloje prie sienos ir šypsojosi, galvodama apie šiltus, patogius batus ir žmonių geraširdiškumą.