KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
MARY POPPINS
Nors kartą reikia pripažinti, kad apie naują filmą skleidžiami reklaminiai išgyrimai šiuo atveju yra teisingi ir neperdėti. Filmas “Mary Pop-pins” — tai tikras deimančiukas ir kiekviena iš jo 140 minučių teikia pasigrožėjimo žiūrovo akims, ausims ir vaizduotei. Populiarus Mary Poppins vaidmuo, nuo 1934 m. masėms pažįstamas iš P. L. Travers knygos, pakartotinai žavi ekrane. Walt Disney, jau nekartą pasirodęs su puikiais pastatymais, šį kartą nusipelno ypatingo įvertinimo. Kartais gana fantastiški momentai techniškai apipavidalinami su nuostabiu kruopštumu; pvz., kai atsidavusi auklė lekioja ore ar slenka laiptų atrama aukštyn, ar su jai pavestais vaikučiais pasineria į magiškus pasaulius. Didelio pasisekimo sulaukusi Niujorko Broadway ir Londono teatruose Julie Andrews šiame filme pirmą kartą pasirodo plačioms kino teatrų lankytojų masėms. Jos debiutas pasigėrėtinas. Daugelyje scenų gabiai jai padeda Dick Van Dyke, mažieji Karen Dotrice ir Matthew Garber. Vaikučių tėvų roles išpildo David Tomlinson ir Glynis Johns. Pažymėtinos taip pat techniškai ir artistiškai tobulos scenos, kur filmo artistai įsimaišo ir glaudžiai bendradarbiauja su paišytais veikėjais. Richard M. ir Robert B. Sherman sukūrė tikrai pagaunantį muzikinį palydėjimą, kuriame įpinta eilė originalių dainų. Spalvota fotografija be priekaišto. Filmas rekomenduotinas visiems meno mėgėjams, bet ypač mūsų jauniesiems.
FAIL SAFE
1962 m. tarp labiau perkamų knygų kurį laiką pastebimas dviejų politinių mokslų profesorių — Eugene Burdick ir Harvey Wheeler — bendras kūrinys “Fail-Safe”. Pagal šią knygą Walter Bernstein paruošė intriguojantį tekstą to paties vardo filmui, kurį surežisavo Sidney Lumet. Filmas statytas Niujorke ir priskirtinas prie svarbesniųjų šių metų amerikietiškų filmų. Panašiai kaip knyga, ir pats filmas susilauks kontroversiškų įvertinimų dėl savo turinio ir gvildenamųjų idėjų. Jame, kaip ir filme “Dr. Strangelove”, paliečiama atominio karo grėsmė; tik, vengiant komiškumų, lėktuvai su atominėmis bombomis į Maskvą pasiunčiami ne dėl kurio keistuolio generolo užgaidų, bet vien dėl mechaninės klaidos komplikuotuose elektroniniuose aparatuose. Amerikos prezidentui nepajėgiant lėktuvų atšaukti, o rusams nepajėgiant juos visus pašauti, Maskva sunaikinama. Amerikiečiai gi savanoriškai sunaikina Niujorką. Henry Fondą Amerikos prezidento vaidmenį atlieka pasigėrėtinai ir su įtikinančiu jautrumu. Šalutinėse rolėse pastebimi Dan O’Herlihy, Frank Overton, Walter Matthau ir kt. Suaugusiems ir vyresniam jaunimui.
GIRL WITH GREEN EYES
Debiutuojąs anglų režisorius Desmond Davis pateikia tikrai puikų ir poetišką filmą. Daugiau kaip 20 metų artimai susijungęs su filmų menu kaip filmuoto j as, paskutinių keliu, metų laikotarpyje dirbo reži-soriaus Tony Richardson priežiūroje. D. Davis nufilmavo pasisekusius filmus kaip “A Taste of Honey”, “The Loneliness of the Long Distance Runner” ir “Tom Jones”. Toks profesinis pasiruošimas pastebimas jo paties pirmame surežisuotame filme. Nepasiduodama pigių sensacijų žavesiui, šiam filmui tekstą paruošė Edna O’Brien pagal jos pačios romaną “The Lonely Girl”. Filmo vieniša mergaitė, atvykusi iš airiško kaimo į Dubliną, dirba krautuvėje kaip padavėja, gi savo svajonių planais dalijasi su kambario drauge. Atsitiktinai susipažįsta su žymiai vyresniu rašytoju, kurio žmona išvykusi Amerikon ir stengiasi gauti skyrybas. Staigiai įsimylėjusi mergaitė patraukia ir rašytoją, bet jų draugystė nesibaigia bulvarinių romanų stiliuje. Rita Tushingham, pirmą kartą pasirodžiusi filme “A Taste of Honey”, šį kartą parodo pilną artistišką subrendimą savo giliai išgyventa vaidyba. Puikiai pasirodo ir Peter Finch rašytojo rolėje. Šalutiniuose vaidmenyse pastebimi mažiau pažįstami airių artistai. Nespalvota fotografija pateikia eilę Airijos gamtovaizdžių. Kaimo mergaitės prisitaikymas prie miesto pavojų pavaizduotas realiai, bet su kilnumo atspalviu. Filmas rekomenduotinas pilnai subrendusiems žiūrovams.
MURDER MOST FOUL. MURDER AHOY
1962 m. Margaret Rutherford žavėjo filmų mėgėjus kaip sėkminga seklė filme “Murder She Said”. Pernai ji susilaukė panašaus pasisekimo filme “Murder at the Gallop”. Šiemet pasirodė dar du nauji to paties žanro filmai. Abu surežisuoti George Pollock, abiems tekstus paruošė David Pursall ir Jack Seddon, nors gerokai nukrypdami nuo originalių Agatha Christie knygų. Filme “Murder Most Foul” sumanioji senutė dalyvauja teismo jury komisijoje, sprendžiančioje bylą apie įvykusią žmogžudystę Anglijos provincijos teatralų tarpe. Nepasitenkindama policijos tyrinėjimais, Marple pasinaudoja savo mėgėjiška patirtimi ir pasirodo sėkmingesnė už pačią policiją. “Murder Ahoy” ta pati seklė tyrinėja įvykusius nusikaltimus laive, kurs skiriamas jaunų jūreivių pratyboms. Kaip dažnai pasitaiko serijų atveju, Margaret Rutherford, pakartotinai pasirodanti seklės rolėse, nebepajėgia įnešti naujumų savo vaidyboje. Vis dėlto abu šie filmai gana nuotaikingi, pakyla virš komercinių filmų vidurkio ir laikytini tinkamais visiems šeimos nariams.
TOPKAPI
Prieš septynis metus pastatęs kriminalinę dramą “Rififi”, režisorius Julės Dasin, lyg pats iš savęs bandydamas pasijuokti, prisistato su komedija. Palyginti nesudėtingu turiniu vaizduojama vagišių grupė, kuri yra pasiryžusi pagriebti keturis brangakmenius, puošiančius sultono kardą. Tik tas kardas saugomas Istanbule, Topkapi rūmų muziejuje. Įvykių eigon įjungiama visa eilė artistų. Melina Mercouri pasirodo kaip viso to sumanytoja, gi Maximilian Schell kaip grupės organizatorius. Robert Morley turi progos panaudoti savo gabumus elektronikų srityje, pritaikydamas fantastiškus išradimus. Akim Tamiroff, šnipinėjimą ir alkoholį mėgstąs virėjas, taip pat prisideda prie filmo pasisekimo. Sėkmingiausiai pasirodo Peter Ustinov, sugebąs puikiai atlikti ne tik dramatinius, bet taip pat ir komiškus vaidmenis. Nors veiksmas prasideda Paryžiuje ir tik per Londoną bei Graikiją pasiekia Turkiją, didžiausia filmo įvykių dalis vystosi Istanbule, kuris, kaip ir visos kitos vietovės, pristatomas puikiose spalvose. Manos Hadjidakes muzikinis palydėjimas daugiau perpintas graikiškais motyvais. Nors dvi filmo valandos prabėga nuotaikingai, ypatinga įtampa palaikoma net 40 minučių. Tik suaugusiems.
THE APE WOMAN
Italų režisorius Marco Ferreri, debiutavęs su filmu “The Conjugal Bed”, savo antrame filme bando gvildenti socialines problemas apie visuomenės žiaurumą. Režisoriaus teigimu pabaisos pasaulyje yra ne tie, kurie tokiais atrodo, bet tik pačios visuomenės atstovai, anuos tokiomis pabaisomis padarydami. Bekeliaujantis dykaduonis ir panašių dykaduonių linksmintojas prieglaudoje pastebi merginą, kuri ten pasislepia dėl gausiais plaukais pridengto veido ir kūno. Ją pasikviečia pas save ir pristato publikai kaip moterį - beždžionę. Sulaukęs žiūrovų pritarimo, padauža pramato gerą pinigų šaltinį ir, stengdamasis užsitikrinti merginos bendradarbiavimą, ją veda. Gimdydama kūdikį, ji praranda nenormaliai gausius plaukus, o tuo pačiu baigiasi ir jos varginantis pasirodymas publikai. Itališkoje filmo laidoje, moteris, gimdydama, miršta ir vėliau, išbalzamuota, vežiojama kaip retenybė. Pagrindines roles atlieka Ugo Tognazzi ir Annie Girardot, kuri vienintelė filmui priduoda kiek vertės ir kilnumo. Šiaip visas filmas žemo artistinio ir moralinio lygio, nepateisinamas kaip psichologinis ar socialinis tyrinėjimas, neįtikinantis nei kaip problematinis kūrinys. Toleruotinas vien suaugusių publikai. Šis įvertinimas liečia tik tą filmo laidą, kuri rodoma Š. Amerikoje ir Kanadoje.
LILITH
Robert Rossen, po tokių filmų kaip “All the King’s Men” ir “The Hustler” pastatydamas “Lilith”, eina jau nuosmūkin.
Pats paruošęs filmo tekstą pagal J. R. Salamanca romaną, režisorius bando pavaizduoti privačios psichinės ligoninės gyventojus ir jų problematinį gyvenimą. Jaunas terapistas įsimyli į vieną ligonę ir pats tampa beveik tokiu pat ligoniu. Atrodo, režisorius tiek įvykių eiga, tiek jų pristatymo būdu bandė žiūrovus sukrėsti ir sudominti, bet jo pastangos veikia atstumiančiai ir net užgaunančiai. Žiūrovai dažnai palieka apstulbę ir pasimetę, kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Nepajėgdamas publikos patraukti į tiesioginį bendradarbiavimą, režisorius taip ir neleidžia suprasti, koks jo teigimas — ar psichinis nusilpimas yra liga, ar patogus stovis? Monotoniška Warren Beatty vaidyba nei kiek neprisideda prie filmo aiškumo ir vertės pakėlimo. Savo giliai išgyventa vaidyba daug stipriau pasireiškia Jean Seberg. Filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.