Arūnas Liulevičius
Pasiremdamas žymiais liturgistais, straipsnio autorius pereitame numeryje pažvelgė į praeities liturginių apeigų raidą ir, radęs joje kitimo dėsnį, šiame straipsnyje kalba apie pakeitimų galimybes netolimoj ateity bei mūsų aktyvų dalyvavimą liturgijoj.
Jei norime rasti matus liturginiam kitimui vertinti, mes turime pažvelgti, ko liturgija siekia.
KO SIEKIA LITURGIJA?
Bažnyčia skirta garbinti Dievą ir vesti tikinčiuosius i Dievą. Liturgija — viešoji malda — yra Bažnyčios iškilmingas Dievo garbinimas bei liudijimas pasauliui apie Kristaus išgelbėjimo darbą. Liturgija nėra pirmoje eilėje skirta tikinčiųjų pašventinimui, ji nėra kokios asketinės pratybos. Jos pirmoji mintis yra garbinti Dievą, tinkamai jam atsakyti (3, 4 psl.).
Per liturgiją yra tęsiamas Kristaus išgelbėjimo darbas. “Kai mes meldžiamės liturgiškai — ir tai reiškia, per Kristų, su Kristumi ir Kristuje — garbindami Dievą, mes “užsivelkame Kristų” (3, 7 psl.). Sakramentai yra Kristaus atpirkimo darbo tęsinys. Todėl Bažnyčia ne vien tik turi sakramentus, kad juos naudotų, bet ir gyvena sakramentais, nes pats Kristus tęsia savo kunigišką darbą per sakramentus (2, 46-7 psl.). Sakramentai pakelia žmogų liturgiškam tikslui: padaryti jį vertą Dievą garbinti, kad galėtų jungtis su Kristumi, kai jis garbina Tėvą (2, 45 psl.). Sakramentai nėra garantuotos malonės kapsulės, bet mūsų panėrimas į Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Bažnyčia nėra tik organizuota tikinčiųjų bendruomenė — ji yra, kaip kardinolas Suhard sako, “Kristus, įsikūnijęs mūsų kartoj”. Bažnyčia nėra nuostabi išgelbėjimo mašina, bet mūsų motina, Kristaus nuotaka, kurioje ir per kurią mes dalinamės Kristaus gyvenimu kaip jo kūno nariai. (2, 43 psl.). Įdomu, kad pirmajam Vatikano Susirinkime kai kurie iš susirinkusių norėjo, kad mistinio Kristaus kūno doktrina būtų pasmerkta, nes ji kvepia modernizmu.
Dauguma krikščionių dar vis tebegyvena Senajame Testamente: krikščionybė jiems susideda tik iš dieviškų tiesų pažinimo ir paklusnumo dešimčiai Dievo įsakymų, už kurį Dievas atlygins. Tačiau mes negalime žiūrėti į krikščionišką gyvenimą kaip į kopėčias, kuriomis mes turime lipti savo gerais darbais, kol pagaliau užlipsime į dangų. Krikščionio gyvenimas yra dovana. Ne mes pirma Dievą mylėjome; Dievas mus pirma pamilo. Mes priklausome Dievui, kuris pasaulio išgelbėjimą riša su mūsų bendradarbiavimu (2, 69, 7 psl.).
Jei mumyse dingsta džiugus pajutimas, kad mes esame gyvojo Kristaus kūno nariai, jei mes stojame prieš Kristų kaip Dievą, kuris yra mūsų nuodėmių įžeistas, vietoj matydami jame vyresnįjį brolį, kuris paėmė mūsų nuodėmes ir įjungė mus į paties Dievo šeimą, mes tegalime į save žiūrėti kaip į nusidėjėlius, t. y. dvasia tebegyvename Senajame Testamente — mes esame Dievo tarnai, ne jo sūnūs. Tada neišvengiamai sutapatiname krikščionybę su moralizmu. Netekus džiaugsmingo pajutimo, kad esame šventa Dievo tauta, gyvenanti Kristuje ir su Kristumi, krikščionybė tapo moralizmu, įsakymu klausyti dešimties Dievo įsakymų su Dievo pagalba (2, 17-18 psl.).
Liturgijos bendruomeniškumas yra jos esminis ženklas. Ji pati ugdo bendruomenę, nes mus jungia ne paviršutinis panašumas, o gyvenimo gelmės išgyvenimas. Dievo, kuris yra mūsų kiekvieno būties gelmėje, mes negalime pajusti, jei mes nepajusime mūsų ryšių vienas su kitu (3, 29 psl.). Mes esame supinti vienas su kitu gyvybės siūlais — mes priklausome vienas kitam. Nėra įmanoma kalbėti apie mano išgelbėjimą, nekalbant apie mūsų išgelbėjimą.
Todėl yra klaidinga matyti kontrastą ar konfliktą tarp asmeninės maldos ir liturgijos. Liturgija nėra tik išorinė malda — “tai malda dvasioje ir tiesoje, kuri, šalia to, turi išorinę ir ritualinę apraišką. Ši mintis dar nėra pasiekusi rekolekcijų vedėjų, misijų pamokslininkų, dvasios vadų, naujokų vadovų, dvasinių knygų autorių. Pažanga dvasinėj tobulybėj vis dar siekiama dvasinės izoliacijos atmosferoj, išskyrus būtiną kontaktą su ex opere operato septynių sakramentų esme — net ir šiuos Kristaus ir Bažnyčios darbus interpretuojant kuo individualiau... Išorės ir bendruomenės baimė iškeliama iki kraštutinumo, lyg kad mes būtume buvę sukurti be liežuvių giedoti Dievo garbei ar kad būtume atpirkti be Įsikūnijimo. Logiškai žiūrint, tokio dvasinio gyvenimo mokytojai turėtų dvasinę komuniją vertinti labiau už sakramentinę Komuniją, Dievo garbinimą miškuose ar laukuose — labiau už garbinimą bažnyčioje, kur kitų tikinčiųjų buvimas išblaško. Jie turėtų gailėtis, kad dieviškasis Žodis tapo žmogaus kūnu ir krauju, nes tada reikia tikėti ir kūno prisikėlimu” (7, 204 psl.).
Liturgija yra dalyvavimas dieviškame gyvenime. Todėl viešoji malda turi tapti kvietimu ir pagalba maldai “dvasioje ir tiesoje”: ji turi tapti parama džiaugsmingam tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo pajutimui kasdienos pasaulyje (5, 99 psl.).
KOKIOS GALIMYBĖS?
Vilties atsinaujinimui duoda Bažnyčios Susirinkimo priimtoji liturginė konstitucija. Mišiose žadama išmesti nereikalingus maldų pakartojimus, praplėsti Šv. Rašto skaitymų ciklą. Reikalaujamas pamokslas, žadama įvesti “tikinčiųjų malda”, leidžiama pasinaudoti sava kalba, leidžiama koncelebracija, Komunija abiejais pavidalais. Visi pakeitimai dar yra su sąlyga, kad juos negalima naudoti, negavus jų patvirtinimo iš Romos. Tačiau ledai jau pralaužti.
Kaip galėtų atrodyti ateities Mišios? Duomenų galime rasti Nocent knygoje “The Future of the Liturgy” (8). Pirmojoje Mišių dalyje vėl bus išryškinta Žodžio liturgija. Kasdieninės Mišios prasidės be ministrantūros ir Gloria. Pasauliečiai skaitys ištraukas iš Senojo Testamento ir apaštalų laiškų — skaitymų ciklas gal tęsis kelis metus, kad galėtume išgirsti didesnę dalį Šv. Rašto. Skaitymai bus mūsų kalba — mes suprasime, kas mums skaitoma. Savaime suprantama, kad čia reikės naujų vertimų, nes Šv. Raštas turės mums kalbėti suprantamais žodžiais.
Evangeliją skaitys diakonas. Seks pamokslas — ne apie gėlytes, bet apie skaitymą, kurio ką tik klausėmės. Parapijos pranešimai neskaitomi nei prieš, nei po pamokslo — visi mokam skaityti parapijos biuletenį. Tuoj po pamokslo visi jungiamės į “tikinčiųjų maldą”, kurioje kunigas litanijos forma meldžia Dievą tų dalykų, kurių mums labiausiai reikalinga. Pavyzdžiui, šiom dienoms tokioj maldoj būtų minima rasinė taika, prašoma išminties tiems, kurie paims kraštą valdyti, bei meldžiamasi už tuos, kurie žūna automobilių katastrofose.
Altorius iki dabar yra neaprengtas. Po tikinčiųjų maldos altorius aptiesiamas. Visi giedame giesmę, kai mūsų atstovai paima duoną ir vyną iš bažnyčios galo ir atneša prie altoriaus. Kunigas priima dovanas ir sako trumpą aukos maldą — dabartinę Secret. Čia prasideda didžioji padėkos malda — kanonas. Kunigas kviečia pakelti aukštyn širdis Viešpačiui. Padėkos maldai labai tiktų jau mūsų girdėta Hippolyto malda. Konsekracija vyksta be pakylėjimo: kunigas Mišias atnašauja veidu į mus, tad visi matom ir be pakėlimo. Iš kanono išmetama ir daugelis kartojamų kryžiaus ženklų, kurie jo vientisumą išblaško.
Komunijai ruošiamės sukalbėdami Tėve Mūsų; šioj maldoj prašome kasdienės mūsų duonos ir atleidimo broliškoj vienybėj. Kunigas praplečia mūsų prašymą atskira malda. Ankstyvesniais amžiais čia sekė taikos pabučiavimas. Mūsų dabartiniams papročiams gal būtų artimesnis Sirijos liturgijos paprotys: kaimynui rankos padavimas.
Šiuo metu perlaužiama konsekruota Duona. Mūsų dabartinės baltos apvalios ostijos jau nebeatrodo kaip duona, bet labiau kaip baltas, blizgantis kartonas. Sugrįžimas prie seno papročio naudoti paprastą duoną padarytų Duonos laužymo ceremoniją aiškesne (ir priartintų mus prie Rytų bažnyčių, kurios dar tą paprotį seka).
Ateina pati Komunija. Priimantieji Komuniją gauna šiose Mišiose konsekruotą Duoną. Iškilmingais atvejais — pavyzdžiui vestuvių ar sutvirtinimo proga — Komunija duodama duonos ir vyno pavidalais, įmerkiant duoną į vyną.
Mišios baigiamos palaiminimu. Po jo tikintieji išsiskirsto — auka jau baigta. Paskutinė evangelija yra kunigo malda, kurią jis skaito zakristijoj. Maldų po Mišių nėra — savo bendruomenės intencijomis juk meldėmės “tikinčiųjų maldoj” po evangelijos.
Mišios taps paprastesnės, mums geriau suprantamos. Mišių paprastumas palengvins mums rasti ryšį su gyvybę nešančiu Kristumi. Ženklai Mišiose bus mums gyvi ir suprantami.
Tokios Mišios, kurias mes įsivaizduojame, nepasiliks nekintamos šimtus metų — jos kis kartu su kintančiu pasauliu, kad Dievo žodis būtų šviežias ir gyvas kiekvienai kartai.
KĄ MES GALIME DARYTI?
Mes pirmiausia turime suprasti. Suprasti, kad liturgija yra bendruomenės malda, kuri reikalinga visų dalyvavimo. Kalbėti rožinį Mišių metu yra nesusipratimas. Prieš kelias savaites mačiau man siaubingą vaizdą: prie Dievo stalo ėjo devynių metų vaikas su rožiniu rankoje. Mes turime patys bendroje maldoje dalyvauti: laikas tyliai maldai yra savo metu.
Mes turime kovoti prieš iškrypimus: štai už mirusį laiko Mišias trys kunigai iš karto ant trijų altorių, gi kitų Mišių tą dieną nebėra — nėr kunigų. Prieš pat pakylėjimą atžingsniuoja rinkdamas pinigus pilietis trečiai rinkliavai — prie altoriaus su varpeliu skambina vaikas, o tau po nosim žvangina komiteto narys. Matot, yra čia ko pakeisti.
Mes turim ne tik, suprasti, bet ir supratę elgtis. Turėtume ugdyti jautrumą liturginiuose reikaluose. Štai, pavyzdžiui, įėję į bažnyčią įmerkiame pirštus į vandenį ir darome kryžiaus ženklą. Išeidami taip pat. Ar mes pagalvojame, ką tai reiškia? Įeinant vanduo yra ritualinis apsiplovimas, prašymas, kad Dievas apvalytų maldai. Išeinant — tuščias, beprasmis gestas (apsiplovimas — taip, bet ne kryžiaus ženklas. — Red.).
Taip pat turime dėti visas pastangas, kad, kur tik yra pakankamai lietuvių, ten būtų ruošiamos Mišios lietuvių kalba. Kai tokias turėsime, jose ir dalyvaukime, kad gimtąja kalba galėtume geriau garbinti Dievą.
Dievas davė mums gerkles, kad jį ir giesme galėtume garbinti. Džiaugsminga giesme. Mūsų šiandieninės giesmės baisiai graudžios, ištęstai giedamos, net laidotuvėms netinkamos, nes jose irgi turime džiaugtis. Mums reikia platesnio, geresnio giesmių repertuaro: prašykime mūsų muzikų, kad jie sukurtų giesmių psalmių žodžiams. Prašykime giesmių, kurias galėtų giedoti ne solistai, o paprasti, riboti mirtingieji, su girgždančiom gerklėm.
(Po to, kai šis straipsnis buvo parašytas, spaudoje pasirodė tėv. B. Markaičio, S. J., sukomponuotos Mišių giesmės “Bendruomenės Auka”; žodžiai kun. St. Ylos. — Red.)
Prašykime šv. Mišių vakare: tai kur kas prasmingesnė malda, negu rožinis, novenos ar gegužinės pamaldos. Jei Mišios yra bendruomenės malda, tai prasmingiau jas laikyti vakare, kada žmonės gali dalyvauti.
Reikia skųstis gerų pamokslų trūkumu. Dievo žodžio skelbimas yra viena iš didžiųjų kunigo pareigų. Mes daug linkę kalbėti apie mažutėlių nepapiktinimą — ar nereiktų vengti ir didžkių papiktinimo blogai paruoštais, gėlytėm apkaišytais pamokslais? Vargas, kad teturim labai menką ryšį tarp kunigų ir pasauliečių. Pavyzdžiui, pačiam kunigui įdomu būtų išgirsti pasauliečių reakciją į pamokslo mintis, sužinoti apie tai, kas jautru, kas skauda. Ar nevertėtų turėti diskusijas su pamokslininku po pamaldų parapijos kavinėj ?
Žvelgdami į liturgijos atsinaujinimą turėtume prisiminti, kad kartu su juo turėtų eiti ir viso krikščioniško mūsų gyvenimo papročių atnaujinimas: ar nereiktų mums pergalvoti krikštynų, vestuvių ir laidotuvių aklai perimtas tradicijas? Jei atnaujinam Bažnyčios viešąją maldą, taip pat turėtume atnaujinti ir šeimos maldą — ar neturėtų ji rištis su liturginių metų maldomis? Ar nereiktų šeimos didžiąja švente padaryti Velykas, o ne Kalėdas? Ar nereiktų vaikuose auklėti ir skonį maldai, kad jie atskirtų tai, kas duona ir kas cukrus? Vaikai turėtų bėgte bėgti nuo saldžių maldų, kurios prie pirštų limpa, nuo neapvaldyto jausmo, kuris išsemia, o ne ramina.
Į liturgijos atsinaujinimą žvelgiame su didele viltimi, nes tai pirmas žingsnis į krikščionybės sugrįžimą šių dienų žmogaus dvasion, ko mes patys giliai ir trokštame.