DR. JUSTINAS PIKŪNAS
Psichologas paaiškina:
• kuri vaiko kalba turi būti pirmoji,
• kokia tėvų-vaikų jausmu ryšio reikšmė,
• kodėl negera vartoti barbarizmus, kalbant su vaikais.
Lietuvių išeivijos ateitis didele dalimi priklausys nuo tėvų sumanumo puoselėti savąją kalbą vaikų tarpe. Nėra abejonės, kad tėvų kalba turi būti pirmoji vaiko kalba. Kadangi šiuo metu ryški lietuviškojo jaunimo dalis savo gimtosios kalbos jau nenaudoja, tai rodo, kad savosios kalbos puoselėjamas svetimame krašte nėra lengvas siekinys. Be sistematingo ir kai kuriais dėsniais paremto kalbos ugdymo gimtoji kalba yra pasmerkiama lėtai mirčiai. Motinai ir tėvui stengiantis lietuvių kalbą perduoti bręstančiai kartai, galima panaudoti visą eilę dėsnių, kurių svarbesniuosius apibūdinsime sekančiose eilutėse.
KALBOS UGDYMO DĖSNIAI
Lietuvių kalba turi būti pirmoji vaiko kalba, nes tėvų kalba paprastai yra ir jų vaikų kalba. Mūsų vaikai turi pirma lietuviškai išmokti ir dėl to, kad savo lytyse ir tarsenoje lietuvių kalba yra žymiai komplikuotesnė ir sunkesnė už svetimąsias kalbas, pvz. anglų. Vienok vaikui, kol mažas, lengviau išmokti kalbas, o jo įgyjami tarimai tinka bet kuriai kalbai ar tarmei.
Socialiniuose moksluose yra žinomas pirmumo dėsnis, kuris nusako, kad pirminiai išgyvenimai, veiksmai ar poelgiai bet kurioje srityje turi daugiau motyvacinės galios, negu vėlesnieji veiksmai toje pačioje kategorijoje. Kas pirmiau išmokstama, giliau įsminga į pasąmonę ir lengviau organizuoja veiksmą, tapdamas nusistatymo ir įpročio pagrindu. Tai duoda linkmę vystimuisi ir elgsenai.
Namų aplinkoje vaikas mokosi iš tėvų, jis juos seka, išugdo jų rodomus jausmus. Vaikai tiki, ką tėvai sako esant gera. Tačiau yra viena pagrindinė sąlyga: rapport emotionale — gyvas emocinis ryšis. Jeigu tėvai pastoviai myli savo vaikus ir yra jais pilnai patenkinti, tuomet jų santykiai vystosi gera linkme — tėvai gali sėkmingai vaikus visko mokyti. Be tinkamo jausmų ryšio net ir mažas vaikas pradeda atstumti tėvų žodį, o vėliau ir jų elgsenos pavyzdžius. Jausminio bendrumo trūkumas verčia vaiką ieškoti tėvų pakaitalo.
Šie du dėsniai — pirmumo ir gyvo jausmų ryšio — yra būtini: be jų nei lietuviška dvasia, nei kalba nebus vaikams tinkamai perduotos. Taip pat yra esminiai svarbu, kad tėvai pilnai išreikštų savo gilų jausminį prisirišimą lietuvių kalbai, jos rašto žodžiui, su ja susijusiems papročiams. Jeigu vaiko pirmieji penki ar šeši metai bus pilnai panaudoti lietuvių kalbos išvystimui, jeigu jis bendraus su kitais lietuvių vaikais, jeigu jam bus sekamos lietuviškosios pasakos ir skaitomos eilės, jis įgys pilnus savo kalbos pagrindus. Jei tas vaikas lankys šeštadieninę mokyklą savo lietuvių kalbos žinioms praplėsti ir susistematinti, jei jis įsijungs į bent vieną lietuviu jaunimo organizaciją, jis liks lietuviu. Šiuo būdu ir šiomis priemonėmis naudojantis, lietuviškasis gyvenimo būdas bus perduodamas iš kartos į kartą.
MOKYKLOS VAIDMUO
Būtu labai prasminga, jei lietuviškoji mokykla prasidėtų vienais metais anksčiau, kad vaikas galėtų įgyti fonetinį skaitymo būdą pirm, negu jis patenka į svetimos kalbos mokyklą. Šeštieji gyvenimo metai yra dažnai tas laikas, kada vaikas persiorientuoja ir aplinkos savitumai jį pradeda žymiai giliau paveikti. Neretai šieji metai tampa savosios kalbas atmetimo laikotarpiu. Lietuviškoji mokykla padėtų tėvams jų pastangose plėsti savąjį žodyną šiuo gan kritišku metu. Bendrai, šeštadieninė mokykla yra labai svarbi priemonė lietuvybės plėtotei, todėl visiems reikėtų stengtis, kad kuo daugiau vaikų ja pasinaudotų. Panašios reikšmės turi lituanistikos instituto neakivaizdiniai kursai, kurie gali pasiekti baigusius lituanistines mokyklas, kur jie begyventų. Šį institutą visokiariopai remiant ir jo programą vis plečiant, lituanistinių studijų atbaigimas taptų galimybe visame laisvame pasaulyje.
KALBOS GRYNUMAS
Neretai pastebima, kad suaugusiems reikalinga nemaža pastangų, norint naudoti vien grynas savo kalbos lytis: viens po kito angliški žodžiai ir posakiai skverbiasi į mūsų pokalbius, palaipsniui išstumdami lietuvių kalbos žodžius ir jų sąrangą. Anglicizmams gausėjant, gaunasi sudarkytas kalbos mišinys. Tokią kalbą vaikams yra daug sunkiau pasisavinti, negu teisingą tarseną ir gryną lietuvių kalbos žodyną.
Štai kodėl tėvų bei suaugusių pareiga yra naudoti savo kalbą be priemaišų ir tik tokią perduoti jaunajai kartai.
Nėra pagrindo manyti, kad lietuviškai auklėjamas vaikas turėtų didesnių sunkumų paskui išmokti kitą kalbą, ar kad jis įgytų akcentą. Anaiptol, taip vadinamas kritiškumo periodas kalbų ugdyme tęsiasi bent iki dvyliktųjų metų. Tai yra pats geriausias kalbų mokymosi amžius. Vieną kalbą mokant, antra išmokstama žymiai greičiau ir lengviau. Televizija, kaimynų vaikai (o vaikai yra neblogi mokytojai) ir galop privaloma mokykla duos gerus svetimai kalbai pagrindus, o vaiko patirtis savo tėvų kalboje jam bus labai naudinga vis didėjančiai išsireiškimo perspektyvai kurti. Pasitaiko, kad keturių metų vaiko susitikimas su kaimynų vaikais yra jam problematiškas, bet tai tik pradžioje, kol jis atranda savitas komunikacijos priemones.
KALBŲ REIKŠMĖ
Mūsų dienų moderniame pasaulyje gyventi, temokant vieną kalbą, reiškia lyg gyventi vieno kambario bute ar name, turinčiam tik vieną langą. Tai labai ribotas ir perspektyvą užgniaužiąs akiratis. Ne tik mokslininkui ar filosofui, bet ir kiekvienos profesijos žmogui bei inteligentui vienos kalbos neužtenka. Štai kodėl beveik visame pasaulyje tiek mažose, tiek ir didėlėse tautose, jei ne pradinėj ar vidurinėj mokykloj, tai bent universiteto aukštose studijose, siekią mokslo, meno ar profesijos laipsnių turi išmokti bent vieną svetimą kalbą, o neretai — dvi ar tris. Tai naudingas bet labai pavėluotas žingsnis. Be minimalaus svetimos kalbos pažinimo asmuo netampa pilnu inteligentu. Fiziologiniai tyrinėjimai nurodo, kad dabartinis žmogus kiek pilniau naudoja tik apie pusę savo turimų smegenų. Žmogaus prigimties galios yra didelės ir išplėstas kalbų mokymasis yra vienas iš jo pagrindinių uždavinių. Didelė studentų dalis mokosi lotynų kalbos, graikai (ir kiti) mokosi savo klasikinės kalbos ir ją naudoja iškilmėse ir šventėse, žydai mokosi hebrajų kalbos, beveik trečdalis pasaulio mokosi angliškai — gi mūsų vaikų ir jaunimo pirminė pareiga yra visapusiškai lavintis lietuvių kalboje ir jos literatūroje. Galima tikėtis, kad lietuvių kalbos auklėjimo pasėkoje susiformuos bręstanciajai generacijai atitinkąs lietuviškojo gyvenimo stilius. Mūsų generacijos žmogui reikia ne tik daugiau mokslo, bet daugiau ir kalbų — viena kitą papildančių ir žmogaus dvasią plečiančių kalbų, nes kalba yra esminė funkcija ir priemonė savo prigimties išreiškimui ir kūrybinių galių apipavidalinimui. Lietuvių kalbos mokėjimas praturtina dvasią. Be to, palyginamoji kalbotyra atskleidžia faktą, kad lietuvių kalba yra viena iš pačių seniausiųjų naudojamųjų kalbų pasaulyje, artima sanskrito prokalbei. Tad, iš istorinės perspektyvos žvelgiant, lietuvių kalbos ugdymas tampa indėliu ir į pasaulio lingvistikos mokslų lobyną. Savo formų gausumu ji palengvina pilnutinį savo intelektualinių galių panaudojimą kultūros srityse.
Tie, kurie išmoks lietuvių kalbą, ne tik atliks savo natūralią pareigą ar dalyvaus savosios kultūros kūrime, bet ir išvengs merdėjimo Amerikos masinėje kultūroje, kuri, gal patenkindama negabiuosius ir mažamokslius, save ugdančiai asmenybei yra per tuščia. Lietuvių kalba, lietuviškieji charakterio bruožai bei savitas gyvenimo būdas daug padės, peržengiant masinės kultūros lygį ir pagal asmeninius sugebėjimus siekiant individualinės kultūros teikiamo vidinio pasitenkinimo.