Negalima reikalauti, kad skaitytume lietuviškus laikraščius iš patriotizmo arba gailesčio. Jie turi būti bent kiek ir įdomūs.
Kas mums įdomu?
1. Lietuviška visuomeninė veikla, problemos surištos su lietuvišku jaunimu ir organizacijom.
Bet tas problemas iškelti ir nagrinėti turi žmonės, kurie tikrai su jomis susiduria ir pažįsta. Jaunimo reikalais laikraščiuose buvo tiek daug straipsnių ir labai daug taip kvailai naivių, kad dabar bet kas rašyti apie jaunimą ir jaunimui beveik nedrįsta, nes jau to pobūdžio straipsniai įkyrėjo. “Niekas naujo nepasako, nieko konkretaus, vistiek nieko nepakeis” — toks-yra atsinešimas. O ši tema yra nepabaigiama ir labai svarbi. Ir kiekvieną kartą šį tą naujo pasakyti galima, jei kalbėsime ne iš teorijos, bet nagrinėsime problemas, su kuriomis susiduriame, santykiaudami su jaunimu.
Mūsų jaunimo organizacinė veikla laikraščiuose yra labai graži. Visi kur nors priklauso, visi kur nors lankosi, dalyvauja pasirodymuose ir t. t. Tai geroji pusė. Kiekvienas suėjimas, kiekvienas šioks toks pasirodymas su dideliu entuziazmu aprašomas. Tačiau yra didelių ir gilių problemų. Pvz. kaip reaguoti ir atlaikyti tėvų spaudimą, kurių vaikai nepaprastai silpnai kalba lietuviškai, bet visais kitais atžvilgiais yra gabios, vadovaujančios prigimties, ir kurie lietuviškoj organizacijoj negali pilnai pasireikšti dėl per silpno mokėjimo lietuvių kalbos. Vadovai, aišku, nori ir gali lengviau dirbti, suteikti daugiau galimybių pasireiškimui gerai kalbančiam. Bet jei tų silpnai kalbančiųjų yra dauguma ir jei tėvai tiesioginiai ar netiesioginiai daro įtakos visai organizacinei nuotaikai, tada atsiduri prieš problemą, ar paskandinti tuos lietuviškuosius, kurių auklėjime tėvai įdėjo tiek pastangų, tų abejingųjų masėje, taikantis prie bendro lygio, ar puoselėti pažangiuosius, nes iš jų galime tikėtis ateity lietuviškos bendruomenės aktyvių darbuotojų. Kaip išspręsti tą nuolatinį tėvų ir vaikų nusiskundimą, kad organizacija neįdomi? Dažniausiai ji neįdomi tiems, kurie nepajėgia nei suprasti ką kitas kalba, nei savo minčių laisvai išreikšti. Kaip įdomiai turėtum dirbti su tokiais, kurie, lietuvišku mastu matuojant, yra visiški beraščiai. Tėvai, prisidengę kilniais šūkiais, kaip pvz. “traukitės senieji iš organizacijų, leiskit tvarkytis pačiam jaunimui”, nori mus, tuos lietuviškumo puoselėtojus ir bendros veiklos stabdžius, išstumti. Mes gerai žinome, kad jaunimas sugebės pats tvarkytis ir organizuotai veikti, tik jis nekalbės lietuviškai. Čia mes budime, juos kontroliuojame ir varžome. Kieno tiesa ir kur išeitis? Ar neverta ir ne laikas būtų pradėti galvot apie grupavimą jaunimo organizacijose ne pagal amžių, patyrimus ir nuopelnus, bet pagal tai, kiek jie yra pajėgūs reikštis lietuviškai, konkrečiai, kaip gerai jie moka lietuvių kalbą.
Spauda nėra sau pačiai, bet visuomenei. Todėl jos ypatinga užduotis yra svarstyti visuomeninius klausimus. Į kai kuriuos iš jų B. Mažeikienė atkreipia mūsų dėmėsi šiuo pasisakymu. Laukiame kitų skaitytoju pasisakant iškeltais reikalais ar nurodant naujus.
2. Pavergtos Lietuvos padėtis ir informacija apie ją.
Gerbiami redaktoriai, patikėkite, kad mums, patiems nuo bolševiku pabėgusiems, visą laiką skaityti apie tai, kokie bolševikai blogi, kad jie okupavo Lietuvą, yra, mažiausiai, nuobodu. Nors tai yra visiška teisybė, bet visiems žinoma. Ar nejuokingi tokie reportažai, kur sakoma, kad bolševikiškoj filmų kronikoj matosi, kaip suvarytas lietuviškas jaunimas, išbalęs, ruso priverstas, šoka tautinius šokius? Arba neapykanta bolševikams pasireiškianti berniškais koliojimais, kaip “kiauliškas”, “maskolius”, “kaca-pas” (kuris netinka net “Draugo” juokų skyriuj “Spygliai ir dygliai”).
Mums įdomu, kiek bolševikams sekasi ar nesiseka mūsų krašto rusifikacija, kaip okupacija veikia į žmonių moralę, religiją, tautinį susipratimą ir pan. Kad pas mus cukrus ir batai yra pigesni, tą mes senai jau žinome.
3. Vienybės puoselėjimas.
Teisingai “L. L.” sako, kad nuomonių skirtumas, tai dar nėra skaidymasis. Bet kokia naujesnė idėja, pastanga ar eksperimentas labai dažnai mūsų spaudos apšaukiamas vienybės skaldymu. Tos kalbos apie vienybę ir nevienybę ne tik įkyrėjo, bet atstūmė ir atšaldė mūsų jaunimą. Labai dažnai mes apie tą nevienybę net nežinotumėm, jei laikraščiai įvairiom asmeniškom polemikom jos neskleistų ir nepuoselėtų. Tik spauda įskiepijo jaunimui tą pažiūrą, kad lietuviai ypatingai mėgsta rietenas, amžinai pešasi ir pan. Iš tikrųjų, jei pažiūrėsim į kitus, kad ir į tuos pačius amerikiečius, pamatysim, kad ten, jei yra kokia vienybė, tai ten, kur aiškus iš to pelnas. Šiaip jau kiekvienas turi savo nuomonę, kiekvienas ją propaguoja, kiekvienas turi daugiau ar mažiau pasekėjų. Iškilt, išsimušt į priekį visos priemonės yra geros, savęs reklama akiplėšiška ir pagrinde visko nedangstomas noras garbės arba pasipelnymo. Ir vis dėlto jaunimas jais nesipiktina, o piktinasi mūsų veikėjais, kurie rodo daug idealizmo, pasiaukojimo ir gerų norų, nors kartais ir suklysta. Juos kritlkuot ir ieškot vaisingesnių darbo metodų nėra peštynės — tol kol laikraščiai viso reikalo į jas nepaverčia. Pavyzdžiui, kokiam nors suvažiavime yra kalbėtojas senesnės kartos ir lygiagrečiai tais pat reikalais kalba jaunesnės kartos. Senesnės kartos žmonės nueina pasiklausyt pirmojo, o jaunesnės — antrojo. Skonio reikalas. Spauda gi apšaukia tai skaldymusi ir baisia nuodėme.
4. Vietinio gyvenimo skleidžiamos pažiūros ir jų įtaka mums.
Mūsų socialinis, ekonominis ir moralinis gyvenimas yra įtaigojamas vietinės spaudos, televizijos ir knygų. Nėra laikraščio ar žurnalo, kur anksčiau ar vėliau nebūtų buvę analizuojama šeima (jos narių artimi ryšiai arba skirstymasis), motina (dominuojanti, pasiaukojanti, pasimetusi), meilė (ar meilė ir lytis tas pats), moteris ir jos vieta visuomenėj (šeimininė ar profesionalė), religija (kur dingo pirmųjų krikščionių kovos dvasia ir vietoj to atsirado pataikavimas parapijiečių skoniui) ir t.t. Kiek yra prirašyta knygų psichologijos, medicinos, socialinių mokslų ir kitų sričių, kurios yra plačiai skaitomos. Ar nevertėtų tų visų naujų minčių ir idėjų perleisti per lietuviškos sveikos patirties ir sveiko proto prizmę ir pakomentuoti mūsų spaudoje? Šioje srityje mūsų laikraščiai labiausiai atsilikę.
B. Mažeikienė