Spausdinti

IR JIS PATRAUKĖ pakluonėmis. Ankštas keliukas, vidury giliai arklių išminta vaga ir dviem žaliom ežiom, kaip geležinkelio bėgiais, vedė tolyn per visą sodžiaus ilgį. Aitrus svėrių kvepėjimas iš pūdymo, iš tamsiais laiškais susigavusių miežių, laikėsi prigulęs prie žemės, ir jis tartum užčiuopė ištisini bičių dūzgimą to kvapaus debesio dūstelėjime. Netrukus jis atsidūrė ganyklų pakrašty. Žabais išpinta genatvė vedė vis tolyn, vis gilyn nuo žmonių, nuo namų, nuo senojo sodžiaus vidudienio snaudulyje aptingusių trobų, kurių tik apsamanoję stogai kur ne kur spraudėsi tarp aukštų medžių. Šventadienio rimtis užtiesė tvaskantį sparną, parimo ant miškų. O saulė liepsnojo ir jos spinduliai, kaip ištaškytas žalvario lydinys, tirpo ant lapų, ant žolės ir smaigiai švytėjo akuotuose.

Jis patraukė į slėsnas balas, išvadžiotas giliais grioviais. Kemsynų ir kupstų vietoje žėlė trąši, atgaivinta pieva. Ji traukėsi neužmatomai į tyrelio gilumą, į lieknus, į tvaskančias paversmes ir geležuotas rūdynes. Vos žymiais takeliais reikėjo aplenkti gyvulių išmintas brastas, juoduojančias įkaitusios durpės lopiniais, ir pakelti ančių šeimynas. Greiti ančiukai narstė tarp viksvų ir puplaiškių, o senės kimiai krypavo, turkšdamos plačiais snapais amžinai ramų ir juodą vandenį. Sena nesantaika tebevyko paukščių kaimynijoje.

Jis ėjo vis gilyn, šokinėdamas per bruknių ir spanguolių kupstus. Jis sustodavo, kad pasigėrėtų pūpsančių samanų gūbriais, iš kurių stiepėsi saulašarės ir geltonom dulkėm nukibę smulkučiai stiebeliai, kaip ratuotos bitės kojos.

Deganti pelkių tyla, užstota kadugiais, baigėsi staiga kylančia aukštuma. Jos papėdėje žlagsojo giliausia akivara, neturinti dugno ir kraštų. Ją rietė platūs keistai žali lapai, kaip sustingusio gyvulio ausys, iš kurių išnirdavo vandeniniai vorai ir perskriesdavo juodą negyvą lygmę...

Pakylėjimo varpas, persiritęs miškų viršūnėmis, nuguldavo į sėslumas. “Cio-gi, cio-gi, cio-gi, cio — ar buvai šiandien bažnyčioj?” — klausdavo pašėlusi paukštė putino šakoj. Ne, niekas čia nedrįsdavo rodytis tada.

Iš M. Katiliškio novelės “Šventadienis už miesto”