PASKUTINIO ŠIMTMEČIO laikotarpyje nukrikščionėjusioje Prancūzijoje katalikai yra parodę naujų ir narsių pastangų savai visuomenei atkrikščioninti. Viena tokių įdomiausių ir drąsiausių pastangų po antrojo pasaulinio karo susikristalizavo į kunigų-darbininkų sąjūdį. Tame sąjūdyje, oficialiai vadinamame "bandymu", apie 100 kunigų, tapę darbininkais, didingu užsimojimu stengėsi grąžinti darbininkijos klasę katalikybei ne žodžiu, bet pilnutiniu dalyvavimu jų gyvenime ir interesuose. Jų tarpe savo idealizmu ypač pasižymėjo Henri Perrin. Šių metų spalio 25 d. jo tragiškos mirties dešimtmečio proga supažindiname "Laiškų Lietuviams" skaitytojus ir platesnę lietuvišką visuomenę su šio kilnaus ir dinamiško kunigo gyvenimu bei pačiu kunigų-darbininkų sąjūdžiu.
ALFONSAS GRAUSLYS
Henri Perrin gimė 1914 m. balandžio 13. d. Prancūzijos Vogezų kalnų apylinkėje. Po dvieju metų karo fronte žuvo jo tėvas. Jo religinga motina ir sesuo buvo fabriko darbininkės; todėl jis anksti pažino darbininkijos stovį ir jos vargą. Būdamas 12 m. ir jausdamas palinkimą kunigystėn, stoja į mažąją seminariją. Giliai religingas ir socialus, neužsidaręs savų reikalų kiaute, bet mokąs įsigyventi į kitų padėtį, turėdamas 16 metų, jau vadovauja įvairioms bendraamžių grupėms. Iš jo vidaus trykšta energija, bandanti keisti savo aplinką.
Didžioje kunigų seminarijoje (1931-1938) jis žavisi jaunų katalikų darbininkų - žosistų pastangomis laimėti darbininkiją Kristui. Kunigystė, kuriai jis ruošiasi, jo supratimu, nėra pasišalinimas iš gyvenimo; priešingai, tai priemonė labiau įsiskverbti gyveniman jį paveikti. Dažnai su draugais jis svarsto savo būsimo kunigiško gyvenimo ir veikimo gaires. Nepasitenkindamas privalomomis studijomis, jis plečia savo akiratį skaitymu ir žavisi moderniais teologais. Ypač jam daro įspūdžio H. de Lubac “Catholicisme” (Katalikybė). Į tą knygą jis pakartotinai gilinasi ir ją nagrinėja. Stengdamasis save pažinti ir dvasiniai ugdyti, jis jau seminarijoj, o vėliau ir aktyvioj kunigo veikloj veda dienorašti.
As neturiu duonos aukai, bet viena diena kalėjime yra brangi auka mano rankose. Neturiu nei vyno aukai, bet turiu viso pasaulio kunigų rankas, jį už mane aukojančias.
H. Perrin nacių kalėjime 1944 m.
Seminarinių atostogų metu seminaristams rengiamose Socialinėse Savaitėse jis vis giliau pažįsta gyvenimą ir jo reikalavimus, o vasarinėse jaunimo stovyklose vis plačiau mezga ryšius su jaunimu. Jame kyla daug naujų gyvenimiškų užsimojimų religinio ir socialinio jaunimo auklėjimo srityje. Jis ypatingai dvasiniai subręsta, kai dvejus metus dirba pedagoginį darbą prie šv. Juozapo universiteto Beirute, o jo akiratis dar labiau prasiplečia, aplankant Šv. Žemę ir visą eilę Artimųjų Rytų bei Vidurinės Europos kraštų. 1938 m. spalio 9 d. jis įšventinamas kunigu.
NAUJAS KUNIGO TIPAS
Dar būdamas seminarijoje jis su draugais svajoja apie bendruomeninį kunigų gyvenimą — bent tryse. Tuo tarpu jo vyskupas nori jį ruošti profesoriavimui ir duoda parėdymą studijuoti Katalikiškam Institute Paryžiuje. H. Perrin tuo nesižavi, nes turi savų giliai išmąstytų idėjų apie šiems laikams reikalingą kunigo tipą. Atsidūręs Paryžiuje, jis dar labiau pajunta, kad įprastam eiliniam kunigavimui jis netinka, nes jo širdis linksta į darbą darbininkijos tarpe. Jis apsisprendžia stoti pas jėzuitus, galvodamas, kad ten jis galės laisviau vykdyti savo skirtingus apaštalavimo polėkius. Tačiau prasideda antrasis pasaulinis karas. Jis mobilizuojamas ir jam pavedamas vieno dalinio dvasinis aprūpinimas, visos jo švietimo srities suorganizavimas bei kapelionavimas karo ligoninėje. Už didelį pasiaukojimą sužeistiesiems jis gauna karo nuopelnų kryžių. 1940 m. patekęs vokiečių nelaisvėn, jis, kaipo sanitaras, greit paleidžiamas ir, grįžęs Prancūzijon, tuojau stoja jėzuitų naujokynan.
Pabuvęs pusmetį kariuomenėje ir apčiuopiamai patyręs dvasinį kareivių skurdą, H. Perrin, dar labiau pajunta pareigą, anot jo žodžių, “Kristų spinduliuoti į aplinką ir būti ištikimam Kristui, kuris gyvena tuose, kurie aplink mus yra”.
1942 m. lapkričio mėn. jis trimis įžadais susiriša su Jėzaus Draugija ir netrukus po to pradeda ruoštis savanoriškai darbams į Vokietiją. Tuo metu daug jaunų prancūzų buvo prievarta vežami į Vokietiją dirbti, tačiau naciai neleisdavo kunigams vykti kartu jiems dvasiniai patarnauti. Todėl jauni kunigai, nuslėpę savo kunigystę, savanoriškai vykdavo dirbti kaip paprasti darbininkai. Bet vėliau, paaiškėjus jų kunigystei, daug tokių savanorių atsidūrė koncentracijos lageryje.
Perrin po poros mėnesių darbo prie Leipcigo buvo susektas, patalpintas kalėjiman ir netrukus grąžintas Prancūzijon.
Vokietijoje rašytam dienoraštyje Perrin kelia eilę klausimų, kuriuos diktuoja nauji laikai. Fabrike ir kalėjime susidūręs su netikinčiais ir abejingais, jis labai kankinasi, matydamas, kaip katalikams trūksta energijos ir jų pašaukimo didybės pajutimo. Anot jo, tai mūsų kaltė, kad katalikybės priešai žiūri į ją, kaip į atgyvenusią ir mūsų laikams įtakos nedarančią; tikros katalikybės jiems savo gyvenimu neparodome. Užtenka tik prisiminti, kad mes, matydami vienus daug turint, o kitus nepaprastai skurstant, tuo nesijaudiname, bet tylime ir nieko nedarome. Tuo tarpu fabrike Perrin matė dideli darbininkų sutarimą, stokojantį patiems krikščionims. Štai kodėl jis jau Vokietijoje pradeda jungti darbininkus į “draugiškumo būrelius”, persunktus bendros maldos, savitarpės meilės bei pagalbos dvasia.
Vis labiau mums aiškėja, kokiu skurdžiu krikščioniškumu gyvename. Kaip pasigailėtinai menkas mūsų veržlumas. Kas mes esame, jei ne "padorių", t. y. vien tam tikromis progomis sekmadieniais bažnyčią lankančiųjų, katalikų būrys?
Henri Perrin
Kol kiti nepajus mus esant tarpusavy susirišusius tikra ir tvirta draugyste, kol jie nematys mus sudedant, ką turime, ir dalijantis su tais, kurie neturi, tol jie netikės, kad mūsų maldos bendruomenė nėra vien savęs apgaudinėjimas.
Henri Perrin
1945 m. Perrin septynis mėnesius dirba kaipo kariuomenės kapelionas, rūpindamasis namo grįžtančiais karo belaisviais, darbininkais ir šiaip išvietintaisiais. 1946 m. jis grįžta tolimesnėms teologijos studijoms Belgijon. Savo artimiesiems jis rašo apie tas dvasios sunkenybes, kurios jį slegia. Kas jam pirma buvo teologijoje aišku ir nesudėtinga, dabar virsta klausimu. Jam tenka viską naujai permąstyti ir pagrįsti, nes jaučia artėjančias dvasios audras. Jis mato, kad šių laikų katalikybė neįstengia prakalbėti į žmogų suprantama kalba, kad daugeliui ji neatrodo džiuginanti naujiena. Gilindamasis į šv. Povilo laiškų sunkenybes, jis ypač studijuoja Bažnyčios Tėvų raštus ir didžiuosius dvasinio gyvenimo mokytojus mistikus, šv. Joną nuo Kryžiaus ir šv. Teresę. Studijuodamas jis nenutraukia ryšių su gyvenimu. Jam rūpi krikščionybės liturgiją priartinti prie žmonių ir todėl jau 1946 m. gale jis išgauna iš Romos leidimą laikyti šv. Mišias vakarais, nes rytmečiais Mišios laikomos tuščiose bažnyčiose. Savo skaitlingiems idėjos draugams Prancūzijoje ir Vokietijoje rašo laiškus, kuriuose keliami gyvenimiški krikščionybės klausimai. Tie laiškai eina iš rankų į rankas. Tų pačių metų Kalėdų proga viename laiške jis pirmą kartą pasisako, kad ryžtasi pasidaryti darbininku Paryžiuje ir tuo būdu, priartėjęs prie darbininkų, įvykdyti savo kunigystės pasiuntinybę.
Negalima čia nesuminėti dviejų knygų, kurios ypatingai stiprino jo ryžtą tapti kunigu-darbininku: visam kuni-gų-darbininkų sąjūdžiui kibirkštį davusi kun. Godin knyga “Ar Prancūzija yra misijų kraštas?” ir pirmo kunigo-darbininko Prancūzijoje J. Loew “Darbininkų misijų dienoraštis”, kuriame aprašomi autoriaus pergyvenimai prie laivų iškrovimo Marsellio uoste.
Prieš stodamas dirbti į fabriką, Perrin ilgame laiške jėzuitų vienuolyno viršininkams pateikia dvasios apyskaitą ir savo lemiamo žygio pagrindimą, pareikšdamas, kad drauge su kitu tėvu jėzuitu priėjo išvadą, kad, norint nekrikščioniškas mases atkrikščioninti, reikia prie jų priartėti; kad to tikrai reikia, užtenka tik prisiminti vieną nukrikščionėjimo priežasčių, būtent, katalikų tylėjimą didžiausių kapitalizmo neteisingumų metu, t. y. XIX šimtmetyje. Net ir po to, kai 1848 m. Marksas paskelbė savo manifestą proletariatui, praėjo dar virš 40 metų, kol Leonas XIII išleido “Rerum novarum” raštą, keldamas balsą prieš dirbančiųjų išnaudojimą. Net ir tą raštą paskelbus, katalikų dauguma sutiko jį pasyvaus pasipriešinimo dvasia. O ir šiandien mūsų konservatyvumas, sustingimas formose ir izoliavimasis tą išaugusią tarp Bažnyčios ir darbo klasės bedugnę neskuba pašalinti. Reikia tad, kad kunigas nueitų į darbininkiją, kad galėtų suprasti jos psichologiją, mąstyseną, kalbėjimo ir elgesio būdą tam, kad žinotų, kuriuo būdu jiems Evangelija skelbtina. Mes nesuprantame darbininkijos, anot H. Perrin, nes, gyvendami kitose sąlygose, kapitalistinio išnaudojimo ant savo kailio nejaučiame. Reikia tad savo gyvenimą ir jo būdą sujungti su masių gyvenimu ir to gyvenimo sąlygomis. Tai vienintelis būdas praeities apsileidimus išlyginti, atitaisyti. To reikia, nes liaudis trokšta religijos duonos, tik nėra kas ją atlaužia. Liūdna, anot jo, kad yra kunigų, kurie moko kalbas, bet niekas negalvoja ruošti kunigų profesinių sąjungų vadais ir naujų gyvenimo formų krikštytojais.
1948 m. pradžioje H. Perrin pradeda darbą viename Paryžiaus fabrike.
KUNIGAS — DARBININKAS
Perrin nuoširdumo paveikti, fabrike aplink jį susispiečia darbininkai. Toje pačioje Paryžiaus dalyje dar dirba du artimi jam kunigai. Su vienu iš jų jis apsigyvena fabriko rajone, viename kambaryje, neturinčiame nei vandens, nei elektros, nei gazo. Pradžioje, dėl didelio nepalankumo kunigijai, jis, kaip ir kiti, nesisako kas esąs. Dirba po 10 val. kasdien. Grįžęs po darbo, jis laiko vakarines Mišias, dalyvaujant porai artimųjų, po to atsakinėja įvairius laiškus ir dažnai vakaroja kuriame nors vienuolyne įvairiuose susirinkimuose ir posėdžiuose. Kiekvieną savaitę nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto jis dalyvauja dvasiniame susitelkime kur nors vienuolyne su kitais apylinkės kunigais-darbininkais. Trejus metus, dirbdamas fabrike Paryžiuje, Perrin globoja vieną jaunimo sporto organizaciją. Kiekvieną sekmadienį jis laiko jos nariams Mišias, prieš tai pasikalbėdamas su jais gyvenimiškais klausimais. Po Mišių ir pusryčių visi vyksta į gamtą, į kalnus. Jaunimo meilė jam ugdo ir brandina jo idėjų bendraminčius ir būsimus darbininkus.
Po pusmečio darbo fabrike, rašydamas savo draugams, jis pastebi, kad, jam bedirbant ir nekartą matant nežmonišką ir neteisingą darbo tvarkytojų elgesį su darbininkais, jo viduje prasidėjo maištavimas. Besikalbėdamas su darbininkais, jis juto juose tą patį maištavimą, tą patį kovingą norą išsilaisvinti iš neteisybės, beteisiškumo ir padėties netikrumo. H. Perrin pamato, kad tarp religinio tikėjimo ir darbininkų yra dar ir todėl bedugnė, kad Bažnyčia, jų supratimu, yra tik laikina politinė jėga. Jie visiškai abejingi religijos atžvilgiu, nes Bažnyčios atstovai ir tikintieji nėra, anot jo, pakankamai šventi, kad galėtų įtikinti juos religijos tiesa ir teisingumu.
Dirbdamas fabrike, Perrin apie save telkia tuos neskaitlingus krikščionis darbininkus. Vis daugiau atsiranda studijuojančio jaunimo ir įvairių profesijų žmonių, kurie, jo raginami, bent laikinai stoja į fabriką dirbti, kad darbininkiją pažintų ir jos tarpe apaštalautų. Visus tokius žmones H. Perrin religiniai auklėja, atlieka su jais trumpas rekolekcijas, perka vieną kavinę, kad turėtų kur su jais rinktis. Apie jį telkiasi visokių krypčių ir pažiūrų žmonės, nes jis gerbia jų sąžinės įsitikinimus ir dalyvauja jų varguose bei rūpesčiuose.
Darbo sąlygos nėra lengvos. Dažnai iš darbo atleidžiamas, Perrin turi darbo ieškoti kitur. Dažnai tenka ir gyvenamą vietą keisti. Nekartą iš darbdavių, patyrusių apie jo kunigystę, jis sulaukia daug nemalonumų.
1949 m. gegužės 2 d. įvyksta pirmasis Prancūzijos kunigų-darbininkų suvažiavimas. Tokie suvažiavimai vėliau sušaukiami kas pusmetį. Kai 1949 m. liepos 1 d. buvo paskelbtas Romos nutarimas, kad katalikams draudžiama priklausyti komunistų partijai ir su jais bendradarbiauti, kunigams darbininkams iškyla kai kurie klausimai ir rūpesčiai, nes savo veikime jie ne kartą susitikdavo su komunistais. Jiems ypač rūpėjo, kad darbininkai nelaikytų to nutarimo nukreiptu prieš juos pačius, nes jų tarpe vyravo įsitikinimas, kad komunistai yra jų draugai. Jiems rūpėjo ir tai, kad nesusidarytų įspūdis, jog Bažnyčia gina kapitalizmą. Štai kodėl, aiškindamiesi nutarimą, jie nusprendžia, kad čia visų pirma Bažnyčia smerkia komunizmo materializmą ir jo bedievybę. Šalia to kunigai-darbininkai apgailestauja, kad Bažnyčios rašte kapitalizmas per blankiais žodžiais smerkiamas ir kad Bažnyčia dar nėra pasiruošusi sava radikalesne negu iki šiol programa perimti darbininkijos vadovavimą iš komunistų rankų. Jie bijo, kad šis nutarimas, blogai suprastas, dar labiau nepagilintu prarajos tarp darbininkijos ir Bažnyčios. H. Perrin nutaria, kad draudimas bendradarbiauti su komunistais dar labiau įpareigoja tikinčiuosius dirbti darbininkijos naudai. Tiesa, pradžioje H. Perrin buvo pasidavęs apsigavimui, kad komunizmą galima pakrikštyti, bet vėliau suprato, kad tarp dabartinio komunizmo ir krikščionybės yra nesutaikomi prieštaravimai.
1950 m. sausio 6 d. susirinkę kunigai - darbininkai pasiryžo dar uoliau pašalinti viską, kas jų pasiuntinybei kliudo. Jie dar labiau pajuto savo pritarimą darbininkų klasei ir savo nusistatymą jai priklausyti, t. y. dalintis jos rūpesčiais ir kančiomis bei dalyvauti jos kovose.
Kai 1950 m. kovo mėn. kyla darbininkų streikai Paryžiuje ir visam krašte, reikalaują atlyginimų pakėlimo, tai kunigai-darbininkai po streiką skelbiančiais raštais irgi pasirašo. H. Perrin veikliai savo darbovietės streike dalyvauja, laiko ji teisingu ir darbdavius kaltina. Jis piktinasi valdžios laikysena, kuri vienpusiškai palaiko darbdavius. Matydamas to streiko kilmės priežastis, jis tvirtina, kad laikyti jį politiniu, būtų šmeižtas.
Bendra netikėjimo padėtis dabar reikalauja, kad mes iš naujo atrastume Evangeliją.
Henri Perrin
1951 m. Perrin išstoja iš Jėzuitų Ordino (nes nenorėjo sudaryti nemalonumų savo vienuolyno viršininkams, bažnytinei vadovybei Romoje vis nepalankiau žiūrint į kunigų-darbininkų veiklą, jų įsijungimą į streikus ir kt. — Red.) Kaip tik tuo metu išeina parėdymas iš Romos nedauginti kunigų-darbininkų skaičiaus.
Priimtas Sens vyskupijon, kurį laiką dirba prie kelių tiesimo darbų. Vėliau persikelia dirbti prie vandens užtvankos statymo Isere-Arc vietovėje prie Notre Dame de Briancon. Tas didelis darbas tęsiasi 7 metus. Prie jo dirbo keli tūkstančiai darbininkų. Perrin ten dirba nepilnus trejus metus.
KOVOS SŪKURYJE
Darbas prie užtvankos buvo labai sunkus ir pavojingas. Bedirbdami žuvo 13 darbininkų. Ypatingai buvo pavojingas 13 kilometrų ilgio tunelio kasimas. Gyvenimo ir darbo sąlygos buvo nesveikos. Atlyginimas permažas. Kasdien buvo dirbama po 10 val. ar 340 daugiau. Darbas vyko ir sekmadieniais. Nenuostabu, kad
1952 m. pradžioje kilo streikas, kuris tęsėsi net šešias savaites.
To streiko metu ypač iškyla H. Perrin, kaip didelio masto darbininkijos vadas. Drauge su kitais jis vadovauja streikui — tarnauja jam savo plunksna. Jo suredaguotas streiko atsišaukimas kviečia visus gyventojus streiką paremti, kad jis greičiau baigtųsi ir kad, anot jo, žmonės galėtų pradėti žmoniškesnėse sąlygose gyventi. Beveik kasdien H. Perrin skelbia spaudos pranešimą apie streiko eigą. Įmonės vadovybei raštais išdėsto darbininkų reikalavimus. Be to, visuomenės nuotaikas streiko naudai spaudoje kurstydamas, jis drauge telkia dideles lėšas streikuojantiems palaikyti. Streikas baigiasi laimėjimu. Tik po streiko darbininkams paaiškėja, kad H. Perrin yra kunigas. Vis labiau jo vardas iškyla darbininkijoje. Daugelis jam rodo savo dėkingumą ir pagarbą. To pasisekusio streiko proga jis užmezga dar skaitlingesnius artimus ryšius su įvairių tautų darbininkais. Skaitlingais laiškais darbininkijai pateikia streiko eigos vaizdą ir iš laimėjimo daro išvadas. Patyręs, kad yra slaptų ryšių tarp valdžios ir darbdavių, jis nutaria, kad krikščioniškos grupės negali politikos šalintis. Drauge jis vis stipriau pradeda kelti Prancūzijos politikos neigiamybes, kiek tai liečia darbininkiją ir jos gyvenimo sunkumus.
Jau antri metai jis dirba prie užtvankos darbų. Dirba taip pat ir profesinėse sąjungose — dalyvauja pasitarimuose darbininkijos stovio klausimais.
Po streiko statybos vadovybė ryžtasi H. Perrin nusikratyti. Jam tenka nuolat su ja susikirsti, nes jis nuolat randa reikalo dėl visokių negerovių protestuoti. Taip pavyzdžiui, tik sykį į savaitę darbovietėn atvyksta gydytojas, kai tuo tarpu dėl darbo nesaugumo tiek daug sužeidimų, sužalojimų. Nėra jokios nuolatinės gailestingosios sesers. H. Perrin negali tylėti. Jis atleidžiamas iš darbo. Darbininkai pradeda bruzdėti. Valandai nutraukia darbą. Grasina neriboto ilgumo streiku. Jie reikalauja, kad H. Perrin, ir atleistas, pasiliktų toliau su jais. Jie garantuoja jam sudėtinį atlyginimą. Jie žino, kad nėra kito, kurs taip energingai ir sumaniai jų reikalus gintų. Jie H. Perrin atleidimo klausimą atiduoda teismui spręsti. Darbdaviams klausimą delsiant, 1953 m. birželio mėn. 16 d. darbininkai vėl skelbia streiką, užsitęsusį 22 dienas. Šis streikas dar labiau pasižymi įtampa ir policijos brutalumu, kurią vėliau pavaduoja kariuomenė. H. Perrin streiko komiteto siunčiamas Paryžiun kalbėtis su Darbo Ministeriu dėl skurdžių darbo sąlygų. Ir vėl jis savo laiškais stiprina darbininkų dvasią, o savo straipsniais kreipiasi į visuomenę, streiko palaikymui telkdamas lėšas. Šį kartą streikas tik dalinai laimimas. Daug atleistųjų vėl priimami darban, tik ne Perrin. Visi darbininkai pasisako už jo priėmimą, bet ši kartą jis gauna valdininko darbą draudimo kasoje netoli nuo užtvankos darbų, iš kur gali su savo buvusiais darbo draugais palaikyti ryšius.
1953 m. rudeni visa eilė streikų kyla Paryžiuje ir kitose Prancūzijos vietovėse. Visur kunigai-darbininkai stoja ginti darbininkijos reikalų. Jie yra jau taip su darbininkais sutapę, kad, tikriausia to žodžio prasme, yra darbininkai. Demonstracijose ne vienas iš jų tampa policijos sumuštas, sužeistas. Bažnytinės vadovybės dalis išsigąsta dėl tokio jų aktyvaus įsijungimo į kovojančių už savo teises darbininkų eiles: tai laikoma su kunigišku pašaukimu nesuderinama veikla politikoj. Nors daugelis Prancūzijos vyskupų pačiam kunigų-darbininkų sąjūdžiui pritaria, ivairūs skundai, pasiekę Bažnyčios vadovybę Romoje, priveda ją prie sprendimo sąjūdį griežtai apriboti tokiomis sąlygomis, kurios praktiškai priveda prie sąjūdžio sustabdymo.