SAULĖ PALUBINSKIENĖ
Nors katalikiškoj lektūroj tikrai netrūksta knygų apie meilę ir vedybas, kun. Ignace Lepp “The Psychology of Loving” knygą (Helicon, $4.95) entuziastingai sutinkam kaip pionierę — pirmąją, kuri, taip praktiškai ir atidžiai sekdama moderniojo žmogaus psichologiją, užakcentuoja erotinės meilės svarbą žmogaus asmenybės išsivystyme ir krikščioniškoje moterystėje. Kunigas Lepp yra psichologas: mylėjimo psichologiją nušviečia savo praktikoje sutiktais pavyzdžiais. Jau pačiam įvade išgirstam, kad ir pasauliui, ir pavieniam žmogui yra nepaprastai reikalinga tikra žmogiška meilė. Ši meilė yra kartu fizinė ir psichologinė. “Tik vyras, kuris moka mylėti moterį, ir tik moteris, kuri moka mylėti vyrą, įstengs tikrai mylėti draugus, Dievą ir žmoniją”. Knygos tonas optimistiškas, bet realiai santūrus, nes, apie meilę kalbant, reikia atsiminti jog “tie, kurie moka mylėti, yra dar retesni už tuos, kurie moka galvoti”.
Knyga suskirstyta į dvylika pagrindinių skyrių. Prie kiekvieno iš jų stabtelkime.
Saulė Palubinskienė, anksčiau įsigijusi magistro laipsnį chemijoje iš P. Kalifornijos Universiteto, dabar augindama du vaikučius, plačiai domisi įvairiais klausimais. Netrukus "L.L." spausdins jos pasisakymą apie moters vaidmenį.
Psichofizinė simbiozė
Pradėdamas su mitu, jog dievai, už kažkokį nusikaltimą žmogų perskėlė pusiau — į moterį ir vyrą, autorius žiūri į meilę, kaip į skausmingą kelią tam žmogiškam pilnumui vėl atrasti. Atmesdamas teoriją, jog meilė yra tik užmaskuotas biologinis instinktas, autorius bando atnarplioti žmogiškosios meilės nepaprastą komplikuotumą. Skyrelyje apie vyrišką ir moterišką meilę, sutikome vienintelį knygoje nusivylimą. Čia autorius nesinaudoja, kaip kitur knygoje, psichologiniais pavyzdžiais, o tik pateikia kelis plačius literatūrinius pasisakymus (ä la Byron: meilė yra tik vienas iš užsiėmimų vyro gyvenime, bet moteriai meilė yra gyvenimas), nusišypso, kad, visgi, jie turi krislelį tiesos, pabrėžia, kad nepaprastai svarbu suprasti, jog, bent dabartinėj sociologinėj situacijoj, vyrai ir moterys į meilę žiūri skirtingai, ir tada visą svarbų ir komplikuotą klausimą užmiršta, tekalbėdamas bendrai apie žmogiškąją meilę.
Partnerio pasirinkimas
Jei psichologiniai nesubrendusiam žmogui beveik bet kuris kitos lyties žmogus tinka partneriu, tai subrendusiam išsilavinusiam žmogui tai yra viena iš komplikuočiausių problemų: fiziniai ir psichologiniai faktoriai padaro meilės gimimą šiam vienam individui, o ne kitam, paslaptimi, kurio nei patys negalime išaiškinti.
Platoniškoji meilė
Tikrai platoniška (ne neurotiškai prislopinta lytinė) meilė yra retenybė tarp jaunų skirtingos lyties žmonių, bet jos buvimą liudija garsūs šventieji - draugai: Klara ir Pranciškus Asyžietis, Teresė iš Avilos ir Jonas nuo Kryžiaus, Jeanne de Chantal ir Pranciškus Salezietis. Kunigas Lepp teigia, kad tarp žmonių su nepaprasta motyvacija ir aukštu dvasiniu subrendimu platoniška meilė tikrai gali klestėti.
Meilės atskalūnai
Dviejuose skyriuose autorius svarsto meilės iškrypimus. Oedipo kompleksą jis laiko Freudo sukurtu mitu. Jei neurotikuose galima užtikti nenormalios meilės tarp šeimos narių, tai iš to išvesti visus apimanti ir visa išaiškinantį Oedipo kompleksą gal yra “poetiška”, bet tik ne moksliška. Taip pat peržvelgiami narcizmas, homoseksualizmas, lesbianizmas ir sado-masochistiniai meilės iškrypimai.
Sužlugdyta meilė
Nors žmogui ir neįmanoma gyventi, nesiekiant save papildyti — tadgi be meilės, tačiau žmonių, kurie neturi progos išgyventi meilės ryšio, yra daugiau, nei galima įsivaizduoti. Vieniems savimeilė, kitiems ne jų pačių asmenybių varžtai, padaro egzistencinį susiliejimą su kitu neįmanomu. Nelaimingumas meilėje yra taip pat dažnas, nes meilė tik tada gali nešti laimę, kai ugdo abiejų žmonių individualias asmenybes, kai nuo pat meilės pradžios yra harmonija ir fizinėje, ir dvasinėje plotmėje.
Meilė ir agresija
Sąlygos moderniai šeimai, pagal I. Lepp:
1. Moterystė turi būti kuriama tik ant tikros meilės, kurioje tarpusavyje derintųsi fiziniai ir dvasiniai aspektai.
2. Nebeskaityti vedybas tikslu savyje, nes tada žmonės daro kompromisus meilėje, kad neliktų vieni.
3. Auklėjime pabrėžti, kad moterys, nemažiau kaip vyrai, turi ieškoti savęs papildymo už namų sienų, pagrindinai profesiniame darbe.
4. Išugdyti moterų psichologinę nepriklausomybę per ekonomini nepriklausomumą. Jei ištekėjusi moteris vaiku gimdymo ir auklėjimo laikotarpyje ir nedirba savo profesijoje, jos psichologija nepaprastai skiriasi nuo profesijos visai neturinčios.
5. Vyrui ir žmonai reikia suprasti, kad jų meilė negali būti tik duetas vienas kitam ar tarnaujanti tik jų šeimos židiniui, bet turi būti aukštesnio tikslo tarnyboje.
6. Suprasti, jog kasdieninio gyvenimo pilkumas ir rutina turi būti praturtinti dvasiniu artėjimu ir erotine meile.
Jei Sartre laikė meilę tik užmaskuota neapykanta ir įrankiu paneigti kito žmogaus egzistenciją, tai psichologija šį polinkį randa tik neurotikuose. Psichiškai normalūs mylintys asmenys atpažįsta ir savyje, ir kitame atskirą ir nepriklausomą “ego”; jie siekia susiartinimo tarp dviejų laisvių, dviejų lygybių, laikydami tai pačios meilės esme. Tikroji meilė įmanoma tik tarp dviejų stiprių asmenybių, nebandančių viens kitą pavergti, nebijančių viens kitame žūti, bet siekiančių susiartinimo ir egzistencinio bendravimo.
Moterystė— meilės priešas?
Tai ypač įdomi ir intriguojanti tema. Kunigas Lepp seka meilės ir moterystės psichologiją vakarų pasaulio žmoguje nuo viduramžių iki dabartinių laikų. Ankstyvesniais laikais meilė, aistra buvo visai atribota nuo moterystės bei šeimos auginimo. Žmona vyrui nebuvo nei mylimoji, nei draugė; jos vienintelė rolė gyvenime buvo vaikų gimdymas ir auklėjimas. Šių dienų žmogaus sąmoningumas yra atvėręs naujus bendravimo laukus tarp vyro ir žmonos. Į meilę moterystėje žiūrime kaip siekiančią abiejų partnerių atskiro individualumo brendimo, o kartu jų tarpusavio artėjimo bei laimės. Tradicinės priešingybės yra ir turi būti derinamos pilnutiniam žmogiškam išsivystymui: žmona ir mylimoji, šeimininkė ir išsilavinusi draugė, motina ir profesionalė. Autorius teigia, kad tradicinis šeimos apibrėžimas visai nebesiderina su moderniąja žmogaus psichologija, su šiandieniniu žmogišku sąmoningumu; o naujasis šeimos supratimas, derindamas priešingybes, turi atsižvelgti į šešias sąlygas. žr. šio puslapio viršuj
Šis skyrius yra tiek išskirtinai geras, kad nuoširdžiai nustembi pamatęs, jog jis visgi turi nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, keista, kad autorius visai nepaliečia santykio tarp kontracepcijos ir mylėjimo psichologijos. Juk turi būti milžiniškas skirtumas tarp meilės, savo įsikūnijimui statančios laiko (piliule ar ritmu) ar erdvės (mechaninėmis priemonėmis) apribojimus, ir tos meilės, kuri užtenkamai drąsi iššaukti sau liudininką. Autorius taip pat visai nepaliečia vaikų pozityvios rolės vyro ir žmonos meilės išsivystyme. (Yra pavyzdžių ir užsiminimų ta tema “Marriage and Children” skyrelyje 143-147 psl., bet jis yra per trumpas ir nepakankamas. — Red.) Čia vėl — juk tėviškumas ir motiniškumas žmogų papildo, išvysto jame jausmus ir psichologines jėgas, kurie kitaip snūduriuoja. Tai negali teigiamai neatsiliepti ir erotinės meilės srityje.
Norisi dar kartą pabrėžti, kad kunigo Lepp samprotavimai krikščioniškosios moterystės klausimu, jog tik nemeluota meilė su visais erotinės meilės aspektais, fizine bei dvasine dviejų laisvų ir lygių žmonių harmonija, gali būti laimingos moterystės pagrindu, yrą nepaprastai svarbus įnašas katalikiškon literatū-ron. Kadangi katalikų teologai daugumoje yra nevedę ii kadangi mes, pasauliečiai, tylime toje srityje, kurioje daugiausia galėtume pasakyti, tenka džiaugtis, kad atsirado kunigas Lepp, pažįstąs žmogaus mylėjimo psichologiją.
Žmogaus gyvenime jausmų problemos yra nepalyginamai komplikuotesnės už bet kokius klausimus, liečiančius proto sritį. Filosofų ir moralistų užduotis dabar yra išaiškinti šią žmogaus paskirtį ir atverti dėsnius kaip ją pasiekti.
Ignace Lepp
Tikra meilė yra sėkmingiausia žmogiškos egzistencijos kūrėja ir puoselėtoja. Jei, nežiūrint jų gerų (ar bent pakankamų gabumų), daug žmonių lieka vidutiniški, tai yra dažniausiai dėl to, kad jie niekad nebuvo mylimi stipria ir jautria meile.
Ignace Lepp
Meilės retežis
Į Don Jüan ir Messalina tipus — žmones, kurie “myli” vieną po kito, bet neįstengia mylėti, ir atsiverti, ir susijungti nei su vienu, — autorius žiūri psichoanalisto akimi, ieškodamas šių neurotikų nelaimės priežasties.
Meilės mirtis
Nors pačioje meilės esmėje glūdi tikėjimas savo nemirtingumu, bet, aplink pasižvalgęs, cinikas lengvai atras, kad amžina meilė randama tik senose rusų novelėse. Autorius pabrėžia, kad lygiai taip, kaip gyvenimas yra tik tada vertas, jei žmogus randa už ką mirti, taip ir meilė tik tada gali tikėtis amžinumo, jei ji pripažįsta ką nors, už ką net save paaukotų. Vedusieji, be nuolatinių pastangų artėti dvasinėje srityje, vienas kito supratime, turi taip pat stengtis fizinei, erotinei meilei neleisti per anksti mirti. Yra svarbu suprasti, kad dažniausiai žmonės, kurie pasiekia aukšto dvasinio suartėjimo, įstengia ilgai išlaikyti ir vienas kitam lytinę trauką.
Draugystė
Be labai puikaus skyriaus apie moterystę, mums įspūdį padarė autoriaus mintys apie draugus. Atmesdamas Freudo teoriją, kad visa meilė yra savyje lytinė (tik užmaskuota ar sublimuota nelytinėse situacijose), autorius žiūri į žmogų, kaipo turintį didelį kiekį jausminės energijos (lytinė meilė yra dalis šios energijos; kitos, lygiagretės, dalys yra draugiškumas, meilė muzikai, gamtai, savo profesijai ir kt.). Žvelgdamas į draugų įtakingumą jaunuolio jausminiam išsivystymui ir, tuo pačiu, žmogaus gyvenimo pasisekimui ar nepasisekimui, autorius pabrėžia, kad tėvai rimtai klysta, visai sukliudydaml savo vaikams draugauti su kitais, nors pagrįstai jie baimintųsi, kad vaikai gali patekti blogon įtakon. Kun. Lepp teigia, kad pastarasis pavojus yra mažesnės svarbos už tą, kuris kyla vaikui ar jaunuoliui neturint draugų, neatsiribojant nuo šeimos, nepajuntant kito subjektyvios vertės ir vertinimo, nepajėgiant atjausti kitų.
Meilės sukilninimas
Žmogaus meilė gali atsisukti ne tik į kitą žmogų, bet ir į idealą, į Dievą. Kunigas Lepp nežiūri į šią meilę kaip į lytinės meilės freudinę sublimaciją, bet kaip į žmogaus jausminės energijos pasukimą kitu keliu. Jei mistikų raštuose ir randame jų džiaugsmo aprašymą erotiniais simboliais, tai tik todėl, kad erotinė meilė žmogaus gyvenime tinkamiausiai pavaizduoja dviejų asmenų visišką susiartinimą.
* * *
Šią knygą rekomenduojame visiems, kurie rūpinasi savo ir savo vaikų asmenybės ugdymu; visiems, kurie savo moterystėje rado brangakmenį nepaprastos vertės ir jį nori ne tik išlaikyti, bet ir grąžinti; pagaliau — visiems, kuriems jų meilė yra nesuprantama be Dievo meilės paslapties.