KALĖDINES MINTYS
BRUNO MARKAITIS, S. J.
Krikščioniškosios Kalėdos yra konkreti, apčiuopiama pamoka, kas yra Dievas. Skaitydami religijų istoriją, vartydami Senojo Testamento puslapius, matome, kaip įvairiais laikotarpiais žmogus Dievą suprato ir vaizdavosi. Kuo žmogus buvo primityvesnis, kuo žemesnis buvo jo civilizacijos laipsnis, tuo grubesnė buvo jo Dievo sąvoka, tuo netobulesnis buvo jo Dievas. Net išrinktoje tautoje nesunkiai pastebime, kaip Dievo sąvoka kinta su žydų tautos pažanga, su aukštesne civilizacija ir žmonių kultūringumu.
Antra vertus, net pats Dievas apsireiškia žmogui pagal jo išsivystymą ir pagal jo dvasinį bei religinį imlumą. Todėl Senajame Testamente gana aiškiai matosi, kokiu Dievas save apreiškia klajoklių ir piemenų giminėms, kokiu Jis pasirodo teisėjų laikais, kai tiek gyvenimas, tiek žmonės darosi sėslesni, ir galiausiai, kokiu Dievas apsireiškia Izraelio tautai, kai hebrajai jau turi savo karalių, levitų ir kunigų luomą bei vyriausiąjį kunigą, smulkiai išstudijuotos ir kasdieniam gyvenimui pritaikintos teisės kodeksą.
Amžių pilnybėje Visagalis, pradėdamas visiškai naują gadynę tiek pasaulio, tiek žmonijos istorijoje, apsireiškia žmogui naujausiu ir apčiuopiamiausiu būdu, turėdamas omenyje naujos eros žmogų. Naujojo Testamento Dievas ateina į žmogaus pasaulį žmogumi. Jei pirma Dievas kalbėjo, tiesa, labai neaiškiu, miglotu būdu, legendomis bei mitologija, liaudies įgimta išmintimi, per patrijarkus ir pranašus, tai per Naujojo Testamento angą Jis žengia į žmogaus pasaulį kaip žmogus, prabyla į žmogų kaip žmogus, apsireiškia žmogui kaip žmogus.
Šitame apsireiškime Dievo sąvoka pasirodo kur kas pilnesnė, apčiuopiamesnė. Charakteringieji šios sąvokos bruožai parodo dieviškąsias ypatybes, kurių pirma žmogus neturėjo progos pastebėti. Mat, Dievas ateina pas žmogų pačiu žmogiškiausiu, pačiu intymiausiu būdu. Jo tikslas yra taip priartėti prie žmogaus, kad prigimtys susiliestų, kad protai suartėtų, kad širdys susijungtų. Ir ateina Dievas pas žmogų, žmogaus ieškodamas. Šitame ieškojime visa nustelbia išganymas ir atpirkimas. Šitame ieškojime Dievas, priėmęs žmogiškąją prigimtį ir eidamas į žmogų kančios ir kryžiaus keliu, atiduoda žmogui visa, ką Dievas žmogui gali atiduoti, ir pasirenka tokį būdą, kuris ne tik žmogui suprantamas, bet kuris žmogaus akyse turi didžiausią vertę, būtent, laisvą kraujo ir mirties auką.
Todėl Kalėdose mums pirštu prikišamai primenama, koks yra Naujojo Testamento Dievas. Jei pirma legendos ir palyginimai apsupo Dievą žmogiškų silpnybių ir ribotumų skraiste, kur Dievas yra taip sužmogintas, kad Jis pyksta ir keršija, tai šiandien Jis pasirodo toks, koks Jis iš tikrųjų yra: atperkančios meilės ir dosnaus gailestingumo Dievas, kuris ateina žmogaus ieškoti ir gelbėti, kuris žmogui nupelno žodžiais neišreiškiamą privilegiją būti Dievo vaiku ir dieviškojo gyvenimo dalininku.
Ir taip mes Kalėdose pradedame geriau suprasti ne tik Dievą, bet ir žmogų. Aiškiau matome, koks Dievas yra, ir giliau suprantame, koks žmogus turi būti. Dievas yra mylintis ir spinduliuojantis Gėris, kuris žmogui duoda save ir savo dovanas gėryje, tiesoje ir grožyje. Žmogus turi būti panašus į savo Kūrėją ir panašus Kūrėjui charakteringomis ypatybėmis, kurių svarbiausia, atrodo, yra meilės ir gėrio spinduliavimas. Mat, žmogus tik tiek yra žmogus, kiek jis yra panašus į savo dieviškąjį Kūrėją. Kuo jis panašesnis, tuo jis yra ir žmoniškesnis, ir dieviškesnis.
Šis panašumas glūdi ypatingai sugebėjime duoti ir dalintis. Iš kitos pusės, kasdien matome daug pavyzdžių, kur žmogus atsisako duoti ir dalintis. Toks žmogus ne tik nepanašus į savo Dievą, bet jis ir į tikrą žmogų nepanašus. Čia mes susitinkame su dviem paradoksais. Pirmas paradoksas yra tas, kad žmogus, kuris noriai duoda ir dalinasi, niekada gėrio nepritrūksta. Jis yra tarsi niekada neišsenkąs šaltinis, lyg neišsemiamas aruodas, kaip turtinga žemės turtų kasykla. Ir kartais atrodo, kad kuo daugiau žmogus duoda, tuo jis daugiau turi. Čia mes kalbame ne tik apie dalinimąsi įvairiomis medžiaginėmis gėrybėmis, bet taip pat apie savęs atidavimą aukos, pasišventimo, pareigos ir kūrybos atvejuose. Antras paradoksas yra tas, kad žmoguje, kuris nelinkęs duoti ir dalintis, gėris sunyksta, kaip gėlė nuvysta, kaip duona supelėja, kaip vynas actu pavirsta. Čia mes nekalbame apie šykštuolius, kurių vienintelis malonumas yra turtą krauti, visokias gėrybes ir daiktus rinkti, džiaugtis vien pačiu turto ir daikto turėjimu. Mums čia greičiau prisimena tie žmonės, kurie vien apie save galvoja, kurie, savo problemose paskendę, kitų vargo, rūpesčių nebemato, kurie kiekvieną dieną pradeda mintimi apie save, malda už save, naudos ieškojimu sau. Tokiuose žmonėse gėris ir grožis nyksta. Net ir daug turto sukrovę, net ir medžiaginių gėrybių kupini, jie yra dvasios skurdžiai, nepatrauklūs savanaudžiai, kuriuose nebėra jautrumo kito žmogaus reikalui, nelaimei, kuriuose nebėra noro kitam žmogui padėti, kurie nebemato pagrindo rūpintis kuo nors kitu, kaip tik savo gerove ir patogumu.
Kada mes žvelgiame į antrąjį paradoksą Kalėdų šviesoje, greitai suvokiame, kad žmogus tik tada yra tikras, pilnai išsivystęs Dievo kūrinys, kada jis labiau panašus į savo Kūrėją. Kuo jis dieviškesnis, tuo jis žmoniškesnis. Kuo jis dieviškesnis, tuo jis geresnis, jautresnis, gailestingesnis, atlaidesnis, tuo jame daugiau meilės, daugiau pasiaukojimo, pareigingumo, pasišventimo.
Kalėdos, net ir nereligingų, net ir nekrikščionių tarpe, yra tapusios dovanų davimo proga. Daugelyje atvejų dovana reiškia ne ką kitą kaip ženklą, kad žmogus kitam žmogui atiduoda paties savęs dalį. Atiduoda ne gailėdamasis, bet džiaugdamasis. Duoda dovaną mylėdamas. Ir kuo didesnė meilė, tuo džiaugsmas didesnis. Džiaugsmas davime.
Bet Kalėdose, žiūrėdami į žmogumi tapusį Dievą, pradedame suprasti tikrojo žmoniškumo kilmę ir vertę. Žmogus tampa tikru ir pilnu žmogumi, teisingai Dievą supratęs, ištikimai Dievą pasekęs. Žmogus tampa atbaigtu žmogumi Dievuje. Dievuje, kuris save žmogui atiduoda ir tame atidavime žmogų įsąmonina, kad davimas yra ne tik gerumo ir meilės ženklas, ne tik palaima ir paguoda, bet giliausia gyvenimo prasmė, subrendimo liudininkas, kelias į žmogaus išsivystymo pilnybę.
Ką Kalėdose matome ir suprantame, turėtume pasilaikyti ateinančioms dienoms ir mėnesiams. Menkas tas žmogus, kuris duoda ir dalinasi tik Kalėdose. To asmens skurdi dvasia ir savanaudė širdis, kuris pasitenkina reta dovana. Bet visų skurdžiausias yra tas, kurs, dovaną duodamas, savęs neduoda, kuris nei gėriu, nei grožiu, nei tiesa nepasidalina, kuris kitam gaili džiaugsmo, kuris bijo už kitą pasiaukoti, kuris bijo kitam pasišvęsti, kurio meilė yra tokia ribota, tokia šykšti, tokia lėkšta, kad ji greitai virsta savimeile.
Artindamiesi prie Kalėdų, artinkimės prie žmogumi tapusio Dievo, kuriame žmogus randa gyvenimo prasmę ir gyvenimo pilnybę.
Kalėdos Vakarų pasaulyje yra ypatingai dovanos šventė. Ir gal niekur tai nėra taip ryšku, kaip Amerikoje. Čia ne tik duodamos dovanos, bet jų duodama daug. Ir daugiausia jų gauna vaikai. Atrodytų, kad be dovanos nebūtų Kalėdų. Mat, dovana parodo žmogaus gerą valią. Ji yra gestas, už kurio slepiasi kilni širdis ir stiprus noras duoti ir dalintis.
Bet dovana, nesvarbu, kaip ji didelė ir brangi, vis tiek yra tik gestas, tik ženklas ir pasilieka gestu bei ženklu, jei žmogus pats savęs neduoda, jei jis nesidalina savo asmeniu, savo talentu, geromis ypatybėmis. Šiais laikais perdaug dažnai matome, kaip dovanos, nors ir labai brangios, nerodo davėjo noro dalintis savimi, savo asmeniu. Turtuoliai savo giminėms ir draugams dovanoja automobilius, brangius kailius ir tūkstantinius deimantus. Bet ne viename atvejyje tai yra tik išorinis gestas, kuris jokiu būdu nereiškia, kad žmogus nori save duoti, savo asmeniu dalintis. Neretai pasitaiko, kad turtingas vyras Kalėdų proga savo žmonai dovanoja automobilį, o Velykoms — skyrybas.
Jei jau taip pabrėžiame, kad kiekviena dovana turėtų reikšti davėjo norą dalintis gėriu, savo asmeniu ir visu tuo, kas sudaro to 366 asmens gerąsias ypatybes, tai kokia iš tikrųjų to dalinimosi prasmė, kaip ir kuo žmogus praktiškai turėtų dalintis?
Kalėdose tiek dovanos, tiek linkėjimai paprastai išreiškia ir pabrėžia du dalyku: džiaugsmą ir laimę. Vadinasi, tiek dovana, tiek linkėjimu norima žmogaus džiaugsmą ir laimę padidinti. Savaime aišku, kad linkėjimas, o ypatingai dovana suteiks žmogui bent šiek tiek džiaugsmo, bent trupinėlį laimės. Gal tas džiaugsmas bus trumpas, kaip degtuko blykstelėjimas. Gal ta laimė bus ribota, kaip vienadienis peteliškės amžius. Bet kaip ten bebūtų, žmogus pradžiugs, pralinksmės bent momentui. Iš kitos pusės, jei mes į savo linkėjimus ir dovanas žiūrime tikrai rimtai, tai būtų gana logiška manyti, kad mes iš širdies geidžiame, kad mūsų dovana ir linkėjimu teikiamas džiaugsmas bei laimė būtų pastovūs dalykai, o ne tik trumpi, reti, vienkartiniai momentai.
Čia ir yra krikščioniškųjų Kalėdų tragedija, kad mūsų dovanos yra teikiamos paviršutiniškai, be gilesnės prasmės, be rimto sąmoningumo. Mes duodame dovanas, kadangi visi duoda. Linkime, kadangi šventėse yra priimta linkėti. Bet tuo mūsų dalinimasis gėriu ir pasibaigia. Kaip dažnai pasitaiko, kad net šventėse žmonės nespėja pasikeisti dovanomis ir jau pradeda pyktis, nesivaldo, savo naudos ieško, savo nuomonę ir valią kitiems primesti bando. Tuose atvejuose labai aiškiai matome, kad žmogus medžiagine gėrybe dalinosi, bet ne savo asmeniu.
Kažkas yra pasakęs, kad kaip būtų gražu, jog Kalėdų dovanos, gera valia ir nuoširdumu persunkti linkėjimai būtų padalinti į 365 dienas. Tokiu būdu, kiekvienai metų dienai tektų bent maža gerumo ir dosnumo dalis. Štai čia ir yra raktas į tą kilnų nusistatymą, kuris ragina žmogų duoti kitam savo asmens, savo talento, savo gerų ypatybių dalį.
Dovanos yra gražūs dalykai. Geri linkėjimai yra žodžiai, kurių malonu klausytis.
Bet tiek dovanos, tiek linkėjimai mažai gyvenimą kitam žmogui palengvina, jei jų nelydi pastovi gera valia ir praktiškas, apčiuopiamas noras kito gyvenimą padaryti lengvesnį, žmoniškesnį. Daug yra puikių ir brangių dovanų, bet kur rasi šaunesnę, vertingesnę dovaną už gerą valią, kuri nuolat pasirengusi ištiesti pagalbos ranką, kuri nuolat budi, ieškodama progų kitą suraminti, paguosti, liūdesį sumažinti, duoti kitam progą išsikalbėti, atsiverti. Kur rasi brangesnę ir svarbesnę dovaną už draugo ištikimybę, už jo nuolatinį paslaugumą, už jo nesvyruojantį prisirišimą, drąsą ir tikėjimą. Kai jis, save pamiršęs, savo reikalus į šalį padėjęs, aukojasi, save atiduoda. Kur rasi nuostabesnę dovaną už žmonos tikrą meilę vyrui, o vyro tikrą meilę žmonai, kai jie, vienas kitam gyvendami, kiekvieną dieną vienas kitą remia, vienas kitam padeda, vienas kitą stiprina, vienas kitam pasiaukoja, vienas kitam atsiveria savo stiprybėje ir savo silpnybėje, vienas kitą užjaučia, vienas kitu tikėdami, vienas kitame drąsą, paguodą ir viltį rasdami.
Žinoma, mes kasdien matome, palyginti, daug atvejų, kur draugams trūksta ištikimybės, paslaugumo ir nesvyruojančio prisirišimo. Kaip dažnai liudijame pavyzdžius, kur vedusieji vienas kitam yra kryžius, našta ir nuolatinės mizerijos šaltinis. Neretai matome brolį, kuris kitam savo broliui yra svetimas, šaltas ir neprieinamas. Ne kartą matome seserį, kuri kitai seseriai yra nuolatinis vargas, rūpestis ir niekad nesibaigiantis netikrumas. Bet gerai žinome, kodėl taip yra. Matome ne tik padarinius, bet taip pat ir priežastis. Dedamos didelės ir nuolatinės pastangos rūpintis savo interesais ir labai maža kreipiama dėmesio į kitų naudą ir gerovę. Vengiama su kitu dalintis. Jei dalinamasi, tai ašaromis, tai nepasitenkinimu, tai karteliu. Kitam ant pečių nuolat kraunama našta ir beveik niekada neklausiama, ar ta našta ne per sunki, ar tas asmuo dar turi jėgų žengti sekantį žingsnį. Kaip dažnai jis piktu žodžiu, nedraugišku žvilgsniu varomas į priekį. Kaip dažnai jam tenka sarkazmo ir ironijos botagas. Kiek daug progų, kada jam prikišamos silpnybės, praeities klaidos ir nepasisekimai. Bet jis turi nešti, turi vilkti bendrą jungą, kai gyvenimo draugas ar draugė vos pirštą prikiša.
Vengiama dalintis. Jei dalinamasi, tai kančia, tai rūpesčiu, tai nesibaigiančiais priekaištais. Mat, iš savęs reikalaujama labai maža, o iš kito labai daug. Kitas turi būti ir darbo arklys, ir gailestingasis samarietis, ir nežemiškos tobulybės angelas. Kitas turi būti kantrus, taktiškas, išmintingas, be klaidos ir be priekaišto, kuriam visa lengva, visa galima, kuriam visa skanu ir visa miela.
Vengiama dalintis gerais dalykais. Geri dalykai sau rezervuojami. Jei lieka trupinių, jie kitam kliūva kaip apčiuopiamas dosnumo ir geros širdies ženklas. Bet nesunku matyti, kad tai yra tik trupiniai. Vengiama dalintis dalykais, kurie reikalauja asmeniško pasiaukojimo, kurie verčia žmogų atsisakyti savo naudos, savo patogumo.
O gyvenimas iš tikrųjų palengvėtų, jei žmonės dalintųsi gerais dalykais, visu tuo, ką jie vertina. Ne pinigu, pirmoje eilėje. Ne 368 nuosavybe. Ne, bet gerumu, pasiaukojimu, kantrybe, užuojauta, supratimu. Štai kur turtas, kuris palengvina mūsų gyvenimą. Todėl tegul mūsų dovana būna gera širdis, gera valia, geras žodis ir geras darbas. Kiekvieną dieną mes visi turime tiek daug progų, kurios mums leidžia prabilti geru žodžiu, padaryti gerą darbą, parodyti gerą valią, artintis į kitą žmogų gera širdimi. Brangi dovana yra ne tik pasakyti gerą žodį, bet taip pat nutylėti piktą žodį. Svarbi dovana yra ne tik padaryti gerą darbą, bet išvengti blogo. Nuostabi dovana yra ne tik išklausyti kito žmogaus skundo ir nelaimės, bet taip pat neapsunkinti jo savo vargais ir rūpesčiais. Dovana yra ne tik kito nuomonės išklausyti, bet taip pat savos išsižadėti.
Kalėdose mes geriau suprantame, koks Dievas yra ir koks žmogus turi būti. Dievas yra mylintis ir spinduliuojantis gėris, kuris žmogui duoda save ir savo dovanas gėryje, tiesoje ir grožyje. Žmogus yra tiek žmogus, kiek jis yra panašus į savo Kūrėją. Todėl, žengdami į Naujus Metus ir linkėdami vienas kitam laimės, prisimename labai svarbią gyvenimo tiesą: žmogus tiek yra žmogus, kiek jis kitam gero duoda.
