Spausdinti

KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.

THE VICTORS

     Karo įvykiai ir kariškių žygiai filmuose retai kada pateikiami objektyvioje šviesoje, pavaizduojant kurį atskirą laikotarpį ar mūšį. Prie nedaugelio objektyvumo pavyzdžių priskaitytinas filmas “The Longest Day”, kuriame su chronologišku ištikimumu iki smulkmenų pavaizduojama sąjungininkų invazija Normandijon. Dažniausiai kariniai filmai perkraunami “mūsiškių” pergalėmis, priešo karius parodant naivioje, net komiškoje formoje. Tokios rūšies filmai siekia vien pigaus žiūrovų prablaškymo. Neretai pasitaiko ir propagandinių teigimų. Besistengiant kuo labiau įteigti taikos idėją, karas pristatomas visame savo brutualume. Prie tos paskutinės kategorijos priklauso ir “The Victors”.

     Carl Foreman, 49 m. amžiaus, buvęs žurnalistas, labai sėkmingai pasireiškė talentingame filmų tekstų paruošime, o vėliau ir pačioje gamyboje. Jo teksto dėka vakarietiškas filmas “High Noon” su Gary Cooper tapo savo žanre klasikiniu pavyzdžiu. Tarp kitų jo laimėjimų pažymėtini filmai: “Champion”, “The Men”, “Home of the Brave”.

     1950 m. senatoriui Joe McCarthy pradėjus valyti Holly-woode filmų pramonę nuo komunistinio elemento, tarp įtariamų asmenų pateko ir Foreman. Prieš karą jis buvo dalyvavęs kairiųjų susirinkimuose, gi senatoriaus veiklai taip pat nesutiko kooperuoti. 1952 m. išvyko Anglijon ir sėkmingai paruošė tekstus bei pagamino “The Key” ir “The Guns of Navarone”. Dėl įtariamų politinių motyvų kai kurios bendrovės iš viso atsisakydavo priimti jo tekstus. Tad jo vardas likdavo neminimas, kaip pav. “The Bridge on the River Kwai” atvejyje.

     Kiek ilgiau sustojau apibūdindamas autorių, nes tai gal kiek labiau padės susipažinti su pačiu filmu. “The Victors” yra filmas, kurį Carl Foreman ne tik pagamino ir kuriam paruošė tekstą, bet tai yra ir jo kaip režisoriaus debiutas.

     Be kelių minučių tris valandas besitęsiančiame epiniame filme Foreman stengiasi pravesti mintį, kad karas yra pats biauriausias žmonijos veiksmas, nužeminąs tiek nugalėtojus, tiek pralaimėjusius iki tos pačios niekšiškos gėdos. Lyg kad dar labiau sustiprintų savo teigimą, režisorius skirtinguose epizoduose pakartotinai vis priveda prie tos pačios išvados.

     Filmo rėmams Foreman pasirenka amerikiečių karių būrį ir nuo kovų 1942 m. Anglijoje veda juos per Italiją, Prancūziją, Belgiją į padalintą Berlyną. Tarp atskirų epizodų įmaišomos vaizduojamo laikotarpio kino naujienų kronikų ištraukos. Pavaizduojant įvairius civilinio gyvenimo banalumus, lyg ir su ironija žiūrovai paruošiami naujam karinio filmo epizodui.

     Amerikos kariai pavaizduojami visiškai ne karžygių formoje. Filme jie daugiausia laiko ir energijos praleidžia smuklėse ir su moterimis. Iš kitos pusės — civiliniai gyventojai ar tai Sicilijoje, Belgijoje ar Vokietijoje godžiai domisi amerikiečių maisto produktais, nesiskaitydami su įsigijimo būdu ar kaina. Pav., vokiečių tėvų pora nuduoda nesuprantą tikrosios padėties, kai viena jų dukterų parsiduoda amerikiečiui, o kita rusų kariui už juodos rinkos produktus.

     Kariškose scenose pasitaiko jautrių, bet taip pat ir sukrečiančių momentų, pav., dviejų žvalgų abipusis baimės prisipažinimas orinio puolimo metu; vaikai, beiešką grobio tarp kritusių karių; apstulbinti amerikiečių karių veidai, kai prancūzai sunaikina pasiduodančius vokiečių karius ir t.t. Viena šiurpi scena, kurioje karys atranda savo seržantą ligoninėje su klaikiai sužalotu veidu, be nosies ir be vienos akies daugiau pasako apie karo žiaurumą, negu ilgi įtikinėjimai.

     Filmo eigoje įtrauktas ir dezertyro sušaudymas. Tai lyg ir primena vienintelį įvykį amerikiečių kariuomenės istorijoje nuo civilinio karo, būtent, už dezertyravimą yra buvęs sušaudytas tik vienas karys —- Eddie Slovik 1945 m. sausio 31 d. Prancūzijoje. Tačiau ir šiame filmo epizode Foreman nepagaili ironijos — sušaudymas vyksta Kalėdų nakti, iš tolimesnio radijo garsiakalbio sklindant Frank Sinatra išpildomai kalėdinei giesmei.

     Net ir pati pabaiga neįtikinanti ir bereikšmė: rytinio Berlyno tuščioje gatvėje amerikietis susitinka rusą, abu šaukia vienas kitam nesuprantama kalba, kol įtūžę dvikovoje vienas kitą užbado peiliais. Ar čia buvo autoriaus peršama mintis, kad nugalėtojai dėl susipratimo ir susivaldymo stokos sunaikins vienas kitą?

     Vaidybon gausiai suburta didesnio vardo artistų. Sėkmingiau ir labiau įtikinančiai pasirodo George Peppard, Eli Wallach, Vincent Edwards (televizijos “Ben Casey”), George Hamilton. Trumpesnėse, epizodinėse rolėse pastebimi Peter Fonda, Albert Finney, Mervyn Johns, Rosanna Schiaffino, Jeanne Moreau, Romy Schneider, Elke Sommer, Melina Mercouri ir kt.

     Šiame žiauriame ir niūriame filme Carl Foreman nori paskleisti taikos idėją, bet tai atlieka su gausia neapykanta. Laisvę ir tiesą beginančių karių heroizmas nuvertinamas ir net pajuokiamas. Filmas toleruotinas tik suaugusių žiūrovų publikai.

LADYBUG, LADYBUG

     Pereitais metais kukliomis priemonėmis Frank ir Eleanor Perry pastatytas filmas “David and Lisa” savo nuoširdumu ir artistiškumu žymiai pakilo virš bendro filmų vidurkio. Filmą labai teigiamai įvertino ne tik kritikai ir meniškesnių filmų mėgėjai, bet buvo susilaukta ir gana palankaus plačios publikos pritarimo bei keleto premijų festivaliuose.

     Prieš keletą metų Kalifornijoje Įvykęs tikras atsitikimas buvo aprašytas Lois Dickert. Tai suteikė pakankamai medžiagos išvystyti naujo filmo tekstą, kurį paruošė ta pati Eleanor Perry. “Ladybug, Ladybug” surežisavo jos vyras Frank. Autoriai bando pavaizduoti vaikų pergyvenimus ir baimę atominio karo atveju.

     Mokykloje per klaidą paskelbus aliarmą, kad valandos tarpe lauktinas atominis užpuolimas, kyla sąmyšis. Nors šiaip gana moderniai įrengta mokykla turi tik vieną telefoną, nėra nei radijo, nei pakankamų transporto priemonių vaikams išgabenti. Vaikai išsiunčiami namo, mokytojams globojant atskiras grupes. Daugiausia žiūrovų dėmesio nukreipiama į vieną tarp 7 ir 12 metų amžiaus mokinių grupę. Ilgokoje kelionėje vaikai diskutuoja rimtus klausimus, bet taip pat įmaišo ir visiškai vaikiškų problemų, pav., šalia mirties ir visiško sunaikinimo galimumų svarstymų viena mergytė rūpinasi apie savo akvariumo žuvytės likimą. Mokykloje pasilikęs vedėjas, jo nėščia sekretorė, meno mokytojas ir vienas berniukas pagaliau sužino apie aliarmo klaidingumą ir stengiasi paskleisti šią naują žinią, tačiau niekaip nepasiekia žiūrovų sekamos vaikų grupės. Šios grupės vaikai namuose paskleidžia siaubą ir paniką. Kai kurie vaikai prašo prieglaudos turtingos mergaitės slėptuvėje. Viena iš mergaičių į slėptuvę nepriimama, blaškosi po laukus, kol pagaliau pasislepia, užsidarydama apleistame šaldytuve.

     Autorių noras parodyti žiūrovams atominio karo baisumą, pateikiant baimės ir bejėgiškumo jausmus vaikų bei mokytojų laikysenoje, kuri galėtų būti visų taip pajaučiama ir pergyvenama panašiame atvejyje, laikytinas tik dalinai pavykusiu. Toli nuo “David and Lisa” poetiškumo, “Ladybug, Ladybug” yra daug kur nelšlygintas dramatiškume ir pernelyg prozaiškas.

     Visų vaidybą savo nuoširdumu pralenkia Marilyn Rogers — mergytė, kuriai buvo atsakyta apsauga slėptuvėje. William Daniels, Kathryn Hays, Jane Hoffman ar Nancy Marchand, paminint bent svarbesniuosius vaidmenis atlikusius, pateikia įvairius suaugusiųjų baimės ir išgąsčio aspektus.

     Tikrai meniška nespalvota fotografija. Robert Cobert muzikinis palydėjimas gana melancholiškas, daugiausia naudojantis fleita ir styginiais instrumentais. Filmas gal kiek sudomins suaugusius ir subrendusį jaunimą.

HIGH AND LOW

     Iš palyginamai banalaus siužeto apie vaiko pagrobimą ir pareikalavimą už jo grąžinimą aukštos sumos Japonijos filmų genijus Akira Kurosawa sukūrė tikrai puikų ir įdomų filmą (apie šio režisoriaus filmą “Sanjuro” žr. “L. L.” š. m. nr. 1). Parodęs savo sugebėjimus vakarietiškuose samurai stiliaus filmuose, Kurosawa moralinių paradoksų ir socialinių santykių bei luomų problemas bando spręsti moderniame šių dienų Japonijos fone.

     Pasinaudojant Ed McBalne detektyviniu romanu ‘King’s Ransom”, pats režisorius su dviem pagelbininkais paruošė filmo tekstą, įvesdamas originalių pakeitimų.

     Stambaus batų fabriko vadovybė nesutaria dėl gaminamų batų kokybės. Gondo, vienas iš stambiausių bendrovės šulų, nesutinka mažinti kainos ir gaminti menkaverčius produktus. Kiti pagrąso ji išstumti iš bendrovės, bet Gondo, surinkęs visą savo kapitalą, pramato slapta pirkti papildomą akcijų skaičių ir perimti visą bendrovę į savo žinią. Jo gyvenimo triūsas ir nuoširdus darbas sulauktų apvainikavimo. Telefonų paslaptingas balsas pareikalauja milžiniškos sumos, arba jo pagrobtas vaikas žus. Po neilgo dvejojimo besiruošiant išmokėti reikalaujamą sumą, pasirodo vaikas. Nusikaltėlis per klaidą pagrobė šoferio sūnų, bet reikalauja tos pačios sumos. Išmokėjus reikalaujamus pinigus, griūtų visa pramonininko ateitis ir prekybinis pasisekimas. Ar aukoti visa tai dėl svetimo vaiko? Tikrai gili kova Gondo sąžinėje tarp artimo meilės ir medžiaginių ateities perspektyvų baigiasi dvasios pergale. Vaikas atgaunamas ir policija perima nusikaltėlio ieškojimą. Nors žiūrovai daug anksčiau už policiją sužino, kas yra atsakomingas už Gondo žlugimą, visdėlto įtampa neatsileidžia iki paties filmo galo.

     Iš pradžių veiksmui neišeinant iš turtuolio vilos dviejų kambarių, lyg ir kyla klausimas, argi toks gabus režisorius kaip Kurosawa apsiribos vien vidaus scenarijais. Tačiau daugiau negu pusė filmo vyksta judriose Yokohama didmiesčio gatvėse, priemiesčio lūšnose bei vaizdžiose apylinkėse. Nusikaltėlio ieškojimas, o susekus, vėliau jo gaudymas, išdirbtas iki mažiausių smulkmenų.

     Toshiro Mifune, taip dažnai vaidinęs Kurosawa filmuose samurai herojų, ar tik ne pirmą kartą pasirodo filme civiliniuose rūbuose. Nors šiame filme jam suteikta labai nedaug progų pareikšti savo išorinį veiksmą, tačiau tikrai įtikinančiai pajėgia perteikti vidinius pergyvenimus sunkaus apsisprendimo atvejyje.

     Baigiamoje scenoje išryškėja ir pagrobimo tikslas. Ne pinigų troškimas pastūmėjo ligoninės praktikantą prie šio nusikaltimo, o vien neapykanta prieš turtuoli pramonininką. Iš savo menkos lūšnos žvelgdamas į ištaigingą Gondo vilą, jaunasis daktaras tragiškai pergyveno aukštos ir žemos klasių skirtumą, turtuolio neapykantą pasidarydamas savo gyvenimo prasme.

     Arti pustrečios valandos besitęsiantis nespalvotas filmas pajėgs sudominti tiek subrendusį jaunimą, tiek ir suaugusius.

KNIFE IN THE WATER

     1963 m. pirmame Niujorko Filmų Festivalyje Lenkiją atstovavo Roman Polanski surežisuotas filmas “Knife in the Water”. Tai jo pats pirmasis filmas režisoriaus karjeroje. Asmeniškas šiurkštumas, besistengiant iškelti savo egoizmą, o taip pat aukštesnės ir žemesnės klasių niūri kova bandoma apipavidalinti šiame melodramatiniame kūriny.

     Ankstyvą sekmadienio rytą šiurkštus vyriškis su daug jaunesne žmona skubiai vairuoja tuščiu laukų keliu. Staigiai juos sustabdo prašąs pavėžinti studentas. Automobilio savininkas dėl jaunuolio akiplėšiškos drąsos pasidaro dar šiurkštesnis, tačiau pasiūlo jaunuoliui dalyvauti visos paros plaukyme po ežerą. Šių trijų asmenų nuobodi kelionė vienastiebiu laivu ir užpildo visą filmo turinį. Tarp abiejų vyriškių vystosi nuolatinė kova žvilgsniais ir žodžiais. Vyresnysis, rašąs laikraščiams, išdidžiai giriasi savo automobiliu, butu Varšuvoje, laivu, stengiasi parodyti savo pranašumą mokėjime valdyti bures. Jaunuolis tesugeba pasigirti vien savo peilio mikliu žaidimu. Dėl to peilio įtampa pasiekia savo kulminacinio taško. Vyresniajam jį įmetus į vandeni, abu apsistumdo ir studentas atsiduria vandeny. Jam nepakylant į paviršių, žmona ragina vyrą šokti jo gelbėti, nes anksčiau studentas buvo pasisakęs, jog nemoka plaukti. Vyrui besistengiant surasti neva skęstantį ar nuskendusį studentą, šis išlenda iš savo slėptuvės ir reiškia savo pretenzijas nesipriešinančiai žurnalisto žmonai. Palikusi jaunuolį pakelės krante, žmona sugrįžta prieplaukon, kur jau atplaukęs ir studento ieškojęs žurnalistas. Grįžtant jis planuoja pranešti apie skenduolį policijai, bet žmona prisipažįsta apie visą įvykių eigą. Pažeistas savo egoizme ir nenorėdamas įtikėti žmonai, žurnalistas taip ir lieka kelių sankryžoje, neapsisprendęs, kuria kryptimi sukti — į policiją ar į namus.

     Lygiai neapsisprendžia ir filmo režisorius — kuris iš jo veikėjų lieka nugalėtoju — ar viską jau atsiekęs, ar dar tebesiekiąs? Visame filme pasirodant tik tiems trims veikėjams lėtai plaukiančiame laive, visa įvykių eiga slenka nepakenčiamai lėtai ir ištęstai. Prie neįtikinamumo prisideda ir ta aplinkybė, jog niekur ežero plotuose nesimato jokio kito plaukiojančio laivo.

     Nors nespalvota fotografija pateikia keletą puikių vaizdų, bet tai tik sustiprina bendrą įspūdį, jog pats filmas atrodo lyg grubus paveikslas brangiuose rėmuose. Tiek dėl niūrių idėjų, tiek dėl jų pristatymo būdo filmas nepatartinas jokiai žiūrovų kategorijai.