DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS
Dr. V. Bieliauskui, dr. A. Liaugminui, dr. J. Pikūnui, dr. A. Sužiedėliui ir kt. sutikus bendradarbiauti, įvedamas naujas skyrius, kuriame psichologinis žvilgsnis bus metamas į įvairias žmogiškojo gyvenimo apraiškas bei pasitaikančius psichinio nesveikumo reiškinius. Bus atsižvelgta ir į skaitytojų pageidavimus ir iškeliamus klausimus, kad išlaikytume šį skyrių ne akademišką, bet gyvenimiškai naudingą.
Šiame numeryje dr. Ant. Sužiedėlis giliau paliečia jau anksčiau mūsų žurnale iškilusį klausimą (žr. K. Trimako, S. J. 'Išpažintis, psichoterapija, pasitaisymas”, "L. L.”, 1963, y-8 nr., 224-226 psl. ir "Simpoziumas apie išpažintį”, 1963, 10 nr.,343 psl.). Sekantį mėnesį dr. A. Liaugminas palies kai kurias šeimyninio nesugyvenimo psichologines priežastis, nagrinėdamas, "Kiek uošviai kalti, kad jaunavedžiai nesugyvena’.
Dr. Antanas Sužiedėlisyra gavęs psichologijos daktaro laipsnį iš Amerikos Katalikų Universiteto Washingtone 1957 m. Atlikęs dviejų metų karinę prievolę kaip J.A.V. viešosios sveikatos karininkas jaunų nusikaltėlių kalėjime Chillicothe, Ohio, vėl grįžo į Amerikos Katalikų Universitetą, kuriame šiuo metu yra psichologijos assoc. profesorius bei psichologinės klinikos štabo narys.
Dvidešimtmetė mergaitė skundžiasi: nebeaišku man, sako, kur Dievo įsakymas ir kur mano pačios. Dievas įsakė mylėti artimą; mano draugė neturi naujos suknelės puotai; aš jai galiu nupirkti; taigi ar ne Dievo įsakymas man tai padarytį?
Jaunas kolegijos studentas, italas, katalikiškos šeimos, jau pusė metų nebeina sekmadieniais Mišių. Negalįs, sakosi, bažnyčioj būti; nesąs tikras, ar Dievas yra, o kadangi netikras, tai ar nefariziejiška melstis? Bažnyčioj būnant apimanti tokia nerimastis, kad turįs eiti lauk, nebent atėjęs su savo mergaite — tada ramus.
Naujavedis advokatas pasakoja apie savo nesėkmę: jau penktas kartas neišlaiko advokatūros egzaminų. Paskutinį kartą prieš mėnesį: lapkričio 15-tą. Palauk, sako. gal 14-tą; matai, kaip blogai — pasakiau, kad 15-tą, o, tur būt, buvo 14-tą; ar nuodėmė, kad taip pamelavau?
Kieno pagalbos šie žmonės reikalingi: kunigo ar psichiatro? ir kokios pagalbos?
Tur būt, nėra nei vieno, kuris bent vienu kitu atveju nepasijaustų, kad gyvenimas neina taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Užkliūname ir suklumpame daugelyje dalykų — moralėje, jausmuose, darbe, santykiuose šeimoje ir su kitais žmonėmis. Dauguma grumiamės su tomis nesėkmėmis, kaip išmanome patys, ar pasinaudodami tais pagalbos šaltiniais, kurie visiems prieinami ir atviri: klausykla, gydytojas, ar ir šiaip draugas, bičiulis, kurio išmintimi ir patarimu pasikliaujame. Kai kam ir kai kada tačiau šitų pagalbos šaltinių nepakanka: problemos, regis, persunkios, perdidelės, klausimai peraštrūs. Paprastų pastangų joms išrišti nepakanka; reikia griebtis nepaprastų, specialių priemonių ir specialisto pagalbos. Dvasiniuose dalykuose tokia speciali pagalba yra sielovada, t. y. speciali konsultacija, sujungta su išpažintimi ar šalia jos, su kunigu, kuris atitinkamai pasiruošęs ir turi reikiamos patirties. Psichinės darnos klausimuose toks specialistas yra psichiatras ar atitinkamai pasirengęs psichologas. Kai kuriose srityse — vedybų, darbo, pašaukimo klausimams — specialistai yra ir tam tikri profesiškai paruošti patarėjai.
Lietuvių tarpe nei speciali sielovada, nei psichoterapija bei jos variantai nėra “priimti” ar plačiau praktikuojami pagalbos šaltiniai gyvenimo sukliūvimams lyginti. Dvasinėms problemoms atsakymų laukiama klausykloje, nors, kaip Tėvas Kidykas ankstyvesniam numeryje pastebi (žr. “L. L.”, 1963, lapkritys, 343-349), tai vien dėl praktišku kliūčių nėra visuomet įmanoma. O psichiatro ar psichologo dar labiau vengiama — tai rodos reikštų tam tikrą kapituliaciją; tas, kuris kreipiasi tokios pagalbos, aptariamas: “jam ne visi namie”. Sakoma netgi, kad psichoterapija pasigelbstį žmonės prašauna pro šalį —- esą, būk doras žmogus, mylėk Dievą, eik sakramentų, klausyk kunigo, tada ir psichologinių problemų neturėsi.
O teisybė vis dėlto ta, kad kiekvienam gyvenimo sukliuvimui negalima taikyti to paties recepto. Kaip psichoterapija, taip ir sielovada turi savo efektyvumo ribas. Tas ribas trumpai paaiškinti ir yra šio straipsnelio paskirtis.
Lengva išskirti sielovados ir psichoterapijos kompetenciją tuose atvejuose, kur sukliūvimas arba aiškiai dvasinis-moralinis arba morališkai neutralus. Tur būt, retas sakytų, kad sielovada gali pagelbėti žmogui, kurį vargina kokia nepagrįsta baimė — fobija — bijo aukštumų, uždarų vietų ar pan., ar kurį vargina vidinė prievarta — kompulsija, pav. jokiu būdu neužlipti ant šaligatvio plyšių. Kita vertus, niekas nesakytų, kad psichoterapija padėtų kam išspręsti klausimą, ar pragaras yra ar ne. Sunkiau skirti ribas tada, kai psichinės problemos turi moralinius atspalvius ar atvirkščiai (neapykanta tėvams, chroniškas melavimas, skrupulingumas, lytiniai sutrikimai ir pan.).
Aiškinant, kur prasideda ir kur baigiasi sielovados ir psichoterapijos kompetencijos, reikia pirmiausia suprasti skirtumą priemonių, kuriomis sielovadoj ir psichoterapijoj naudojamasi. Sielovada kreipiasi į žmogaus protą ir valią — tikslas yra padėti žmogui moraliniuose dalykuose tiesą suprasti ir iš tiesos plaukiantį gėrį aprėpti. Sielovadoje prileidžiama, kad žmogus pajėgus tiesą suprasti, kad jis atsakingas už savo veiksmus, t. y. kad jis gali laisvai gėrį priimti ar atmesti. Taigi sielovada ir tegali būti pilnai efektyvi tik tada, jei protas šviesus ir valia laisva. O kai kurios jausminės ir socialinio prisitaikymo kliūtys kaip tik valios laisvę sumažina arba ir visai sunaikina, tiesų protavimą sudraiko ir todėl atsakomybę už veiksmus sumažina ar atima.
Psichoterapijos tikslas kaip tik ir yra padėti žmogui atgauti tiesų protavimą ir laisvą veiksmų pasirinkimą. Savaime suprantama todėl, kad psichoterapijos priemonė negali būti tiesiogine apeliacija i protą ir valią, nes tai būtų pastanga atrakinti duris tokias, kuriose raktui nėra skylės. Priemonė nėra problemos priežastis išaiškinti (niekas dar neprarado nepagrįstos baimės-fobijos vien todėl, kad jam kas išaiškino, nors ir labai teisingai, kodėl jis tokią baimę turi), bet sudaryti tokią tarpasmeninę aplinką — tarp pagelbstincio ir pagalbos ieškančio — kurioje žmogus palaipsniui gali pergyventi tam tikrus savęs pajautimo, supratimo, įvertinimo aspektus. Turinčiam menkavertystės jausmą nepakanka paaiškinti, kad jis Dievo vaikas ir dėl to kilnus, svarbus, reikalingas ir geras; jam reikia tai pajusti, išgyventi žmogiškam santyky su jam svarbiu, jį priimančiu ir jo neteisiančiu asmeniu. Šitokią aplinką ir tokį santykį žmogui pateikti ir yra psichoterapijos esmė.
Šitaip trumpai psichoterapijos tikslą ir priemones aptariant, reikia taip pat priminti, kad psichoterapijos yra įvairių rūšių. Yra taip pat ir su psichoterapijos procesu susijusių moralinių klausimų; moralinių klausimų kyla ir svarstant pačių psichinių sutrikimų priežastis ir eigą. Apie tuos dalykus gal kitą kartą. Čia tik rūpi išryškinti viena pagrindinė mintis: psichoterapija siekia sugrąžinti ar išauginti žmoguje kaip tik tas galias, kuriomis jis galėtų laisvai svarstyti, spręsti savo žmogiškuosius klausimus, taigi ir dvasinius, ir moralinius. Kol šitos galios sutrikusios, tiesioginės pagalbstys, taigi ir sielovada, negali būti efektingos. “Gratia supponit natu-ram”, sako teologai — malonė remiasi prigimtimi, ją papildo, išaukština.
Taigi, kaip su ana mergaite, studentu ir naujavedžiu? Pirmu žvilgiu, tai regis sielovadinės problemos. Mergaitė, tačiau, prieš dvi savaites prarado darbą todėl, kad buvo perdaug paslaugi kitiems darbininkams, kuriems tas paslaugumas buvo ne tik nereikalingas, bet įkyrus. Studentas, paaiškėjo, nesąs labai tikras, ar jis vyras toks, kaip kiti — o mažne labai moteriškas vyras. Naujavedis, per ilgą viengungystę užkariavo didesni skaičių merginų, ir dabar siekia “tobulai” gyventi, kad atsipirktų.
Jiems, be abejo, reikia sielovados, bet reikia ir prigimties darnos, kad sielovados priemonės juos pasiektu ir kad malonė ateitų. Mergaitė prašėsi sielovados nuo pat pradžių — jai tai buvo parūpinta. Jai buvo pasiūlyta ir psichoterapija, bet ji gavo naują darbą, ir sako — nereikia. Tikimės, kad šito darbo dėl artimo meilės nepraras, o jei praras, kad supras ir žemiškos pagalbos reikšmę ir sugrįš. Studentas kaip bažnyčios taip ir kunigo “neper-nešė”; apie tai su juo ir nebuvo daugiau kalbėta. Bet vieną savaitę sako: “tarp kitko, buvau išpažinties, jaučiuos naujas žmogus”. Naujavedis po pasikalbėjimo nuskubėjo klausyklon melo “nuodėmės” išpažinti. Tikimės, kad kitą savaitę jis sugrįš; jis psichoterapijos labai reikalingas — kaipgi vargšė žmona gali su tokiu gyventi?