Spausdinti

ARŪNAS LIULEVIČIUS

Giliau galvoti, planingiau bei prasmingiau veikti skatinančios mintys, pateiktos ALRKF Kongrese 1963. XI. 29 Čikagoje

Dr. Arūnas Liulevičiusjaunas matematikos profesorius Čikagos Universiteteplačiai reiškiasi lietuviškoje veikloje ir spaudoje; "L. L." redakcijos narys.

ŪSŲ PASIKALBĖJIMĄ skirsiu į keturias dalis. Pirmoje pažiūrėsime, kodėl mes veikiame. Čia atrasime, kad dirbame dėl to, kad esame broliai. Antroje dalyje stengsimės įžvelgti, kaip stipriau mes šią brolybę galime pajusti — atrasime, kad bendra malda mus suriša ir uždega darbui. Trečiame skyriuje žiūrėsime į progas asmeninei veiklai, kurias mums atneša gyvenimo metai. Paskutiniame skyriuje pažiūrėsime, ką mes kartu galime daryti.

KODĖL MES VEIKIAME?

     Stoviu prieš labai judrią žmonių grupę. Jūs visi veiklos žmonės. Kodėl jūs dirbate? Mes dirbame dėl to, kad tikime, jog mūsų darbas nėra veltui Dievo akyse. Dievas yra galutinis akstinas mūsų darbui.

     Kas yra mūsų Dievas? Jis sukūrė erdvę ir žemę — visa yra Jo rankų darbas. Mes dirbame Dievo pasaulyje: mes tikime, kad mūsų darbas nėra veltui. Dievas nėra laikrodininkas, kuris prisuko pasaulį ir paliko jį sausai tiksintį: Jis dar tebekuria pasaulį — mūsų rankomis. Dievas dirba mūsų rankomis — jei mes norime.

     Savo darbu mes ieškome Dievo. Visi mes esame veiklos žmonės. Mes vejamės Dievą. Mūsų Dievas pasislėpęs tarp žmonių — mes Jo ieškome žmonėse. Dievas yra pasislėpęs tarp mūsų — Jis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Mes veržiamės i Dievą — todėl mes veržiamės į žmogų. Dievas yra pasislėpęs mumyse — todėl mes esame broliai.

     Pasaulis yra geras — mes dėkojame Dievui ir prašome, kad duotų jėgų mūsų rankoms. Pasaulis yra blogas — mes skundžiamės Dievui ir prašome šviesos, kad žinotume, ką darome. Yra skausmas, kurį Dievas siunčia; yra skausmas, kurį žmogus siunčia. Ne Dievo, bet žmogaus pirštai paspaus mygtuką, kuris pažadins raketą ir piktą vaiką jos įsčiuje, ne Dievo, bet žmogaus akis nustatys jos kelią, ne Dievo, bet žmogaus noru ji pagimdys ugnies kamuolį virš žmogaus miesto. Mūsų lūpos sako: “Mes nebijome, nes mūsų siela nemirtinga”, mūsų bailios širdys sako: “Dievas kaltas — žmogus per silpnas turėti laisvę; jei mes būtume žmogų kūrę, mes. jam laisvės nebūtume davę”.

     Mes bėgame nuo pasaulio. Mes sau sakome — mums pasaulis yra tik gundymas, tik bandymas, tik žaidimas su painiomis taisyklėmis: jei mes žaisime pagal taisykles, mūsų sielos bus išgelbėtos. Mes įsivaizduojame, kad Dievui turi būti juokingas šis pasaulis, juokingi mūsų rūpesčiai. O tačiau dėl šio tuščio, juokingo pasaulio Dievas gimė žmogumi, dėl jo mirė skaudžia mirtimi ant kryžiaus. Ar ne keista — mes tariamės esą išmintingesni už Dievą.

     Jei Žodis tapo kūnu ir atnešė mums išgelbėjimą per pasaulį, tai mūsų sielos išgelbėjimas tegali ateiti tik pasaulyje, o ne nuo jo bėgant. Pasaulis priklauso Dievo, o ne velnio karalystei. Jei Dievas tapo žmogumi ir pasiliko tarp mūsų, tai mano išgelbėjimas tėra galimas tik mūsų išgelbėjime. Aš esu atsakingas už visus tuos, kurie mano gyvenimu dalinasi. Aš dirbu dėl savo brolio. Dirbame, nes esame broliai.

KAD PAJUSTUME, JOG BROLIAI ESAME

     Mes vieni už kitų išgelbėjimą esame atsakingi. Kaip mes tai galime jautriausiai pajusti? Kaip mes galime įsisąmoninti, kad esame vienas kitam broliai? Mūsų brolystė iš Dievo, todėl savo brolystę tegalime pajusti tik per Dievą, bendrai Dievą garbinant, bendroje maldoje — per liturgiją. Mišios stovi liturgijos centre. Mišios pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo bendruomenės malda, padėka Dievui, visų tikinčiųjų bendras valgis — vakarienė, kuriame valgomas Dievo kūnas ir geriamas Jo kraujas.

GAL BŪTŲ galima bažnyčiose įrengti “rėksnynus”?

     Šiuo metu Mišios pasidarė spektaklis — kunigas nuo tikinčiųjų atitvertas tvora; kunigas ir tikintieji kiekvienas atskirai meldžiasi. Komunija nebėra bendras valgis — tai tik didžiųjų švenčių simbolis. Ar ne keista — mes nei vienas negalvojame, kad duoną reiktų valgyti tik didžiųjų švenčių proga: mes neišlaikytume, badu mirtume; gi Dievo kūną valgome tik Velykų ir Kalėdų metu.

     Mūsų organizacijos čia daug gali padaryti: mes visi turime ateiti į talką mūsų kunigams, kad Mišios vėl pasidarytų stipri bendruomenės malda, kurioje mes pajustume savo broliškumą. Dabartinis Bažnyčios suvažiavimas atvėrė nuostabias galimybes. Leidus kai kuriose Mišių dalyse savo kasdieninę kalbą, mes turėtume stengtis dažniau ir dažniau naudoti dialogines Mišias savo šventėse, suvažiavimuose, kasdieninėse Mišiose parapijoje.

     Jaučiame, kad Mišių auka turėtų būti mūsų dienos centras. Daugumai labai sunku suspėti į ankstyvąsias ryto Mišias: mes galėtume prašyti savo parapijų klebonų, kad būtų įvestos ir vakarinės Mišios: darbo žmogui tai būtų didelis palengvinimas. Iš tikrųjų, juk tai nebūtų jokia naujovė — pačios pirmosios Mišios juk irgi buvo vakare.

     Norėdami Mišių auką ypač pabrėžti, sutinkame didelę kliūtį: mes, lietuviai, dar neturime kasdieninio mišiolo. Toks mišiolas mums yra būtinai reikalingas, ypač šiuo metu, kai Mišių aukoje galėsim dalyvauti savo kalba. Jį turime kuo greičiau išleisti. Būtų gera, kad šis kongresas tokio mišiolo reikalą atžymėtų atskiru nutarimu. Ant tokio kasdieninio mišiolo galėtume statyti visą lietuvių liturginio gyvenimo atsinaujinimą.

     Tik per maldą mes pajusime, kad esame broliai. Todėl mes prašome mūsų kunigų — išmokykite mus melstis. Mūsų lietuvių tarpe mes per daug pamėgę šalutinius pamaldumo būdus: gegužines pamaldas, mišparus, rožančių. Lietuvių pamaldumas nukreiptas į šventuosius ir Mariją. Mes turime kaip nors sugrįžti prie centro — prie Kristaus. Šventieji yra savo laiko žmonės — ne viską jų gyvenime galime sekti, tuo tarpu Kristuje ryškiausi giliausiai žmogiški bruožai, kurie yra visiem amžiam. Mūsų darbui jėgų pasisemti turime eiti prie paties šaltinio. Mes prašome — išmokykite mus melstis. Mums neužtenka sekmadienio maldos: mūsų darbas, mūsų nuovargis, mūsų džiaugsmas juk taip pat nori būti malda. Mes norime įaugti į Dievą visu savo gyvenimu.

METAI NEŠA PROGAS

     Sakėme: esame broliai. Sakėme: mano išsigelbėjimas priklauso nuo mūsų išsigelbėjimo. Ką tai sako mano gyvenimui?

     Mes dažnai sakome: neturiu laiko. Man duota daug laiko — visas mano gyvenimas. Kiekvieni mano amžiaus metai man atneša naują progą: jei proga nepasinaudosiu, būsiu nebe tas, kuriuo galėjau būti.

     Kiekvienais mano amžiaus metais aš šaukiamas gyventi pilną žmogaus gyvenimą. Mes sakome, kad vaikas mokykloje ruošiasi gyvenimui. Tai melagystė, vaiko apgaudinėjimas. Ir vaikas turi gyventi pilną gyvenimą, tą, kuris jo amžiui skirtas. Todėl atimti iš vaiko jo vaikystę yra didelis nusikaltimas. Pažvelkime trumpai į žmogaus kelią ir progas, kurias jam kiekvieni metai suteikia.

Kūdikystė

■ JEI STUDENTAS dabar “neras” laiko lietuviškai veiklai, “neras” jo ir vėliau, universitetą pabaigęs.

     Kūdikis turi teisę pajusti, ką reiškia būti mylimam. Mokėti priimti meilę, ne tik ją duoti, yra savybė, kurią žmogus tegali įsigyti kūdikiu bebūdamas. Mums reikia auginti duosnių žmonių, kurie jaustųsi tiek turtingi, kad turtas jų nepančiotų. Toks turtingumas turi būti lopšyje auginamas. Vargas kūdikiui, jei jis gimsta tėvams, kurie norėjo ne jo, o automobilio ar kelionės į užsienį.

     Kuo mes galime šiam mažam žmogių padėti? Mes jam padedame per tėvus. Kokiu būdu? Mes sakome: "Motina, pasilik prie kūdikio". Tai tik pirmas žingsnis. Mes turim taip pat sakyti: "Tėve, motina, kūdikis nėra grandinė". Ir graudu, ir juokinga, kad kūdikio sąskaiton tėvai susiaurina savo akiratį, lopšiu užbarikaduoja šeimos namo duris nuo pasaulio. Tokia šeima keliauja povandeniniam laive — jei nuskęsta, nelieka nė ženklo. Mes gražiuoju ir piktuoju turim kalbėti su tokiais povandeninių laivų kapitonais. Bendruomenės gyvenime turi ir šeima įsijungti — nes tik per juos į bendruomenę ateis ir vaikas.

     Tėvų grįžimą į bendrą gyvenimą galime palengvinti. Kodėl negalima parapijos bažnyčioje įruošti "rėksnyną" — kambarį su langu į bažnyčią, kuriame mažyčiai savo riksmais galėtų Dievą garbinti, kitų netrukdydami, gi tėvai galėtų kartu bažnyčioje dalyvauti. Jūs, organizacijų valdybos, ruošiat pobūvį, susirinkimą: jaunoms šeimoms būtų lengviau dalyvauti, jei prie susirinkimo gretimoj patalpoj suruoštumėt vaikų darželį.

Vaikystė

     Štai kūdikis tampa vaiku. Tėvai įugdo vaiką į žmonių bendruomenę. Vaikas turi išmokti savo kalbą iš tėvų, ne iš gatvės ar televizijos. Vaikas turi įaugti į aplinką — savo aplinkos pažinimui jam talkintų spalvavimo knygos, kurių lietuviškų taip trūksta. Vaikas turi teisę žinoti apie Dievą, kuris šį nuostabų pasaulį sukūrė. Mums reikia knygutės, su ryškiais spalvotais piešiniais, kurioje vaikui trumpai pristatoma pasaulio sukūrimo ir atpirkimo istorija. Tai būtų pirmoji vaikų nuosava knyga: atspausdinta ant stiprios, plaunamos medžiagos. Tokią knygelę turėtume kuo skubiau išleisti. Ar tai negalėtų Federacija apsiimti?

     Vaikas pradeda mokyklą. Į ją jis turi ateiti mokėdamas ir lietuviškąją, ir krašto kalbą. Abi kalbas jį išmokė tėvai, o ne gatvė. Jo dvasios augimo rūpestį tėvai negali atiduoti tik mokyklai. Keistai suprasta tėvų rolė, vaikui tik sakyti "kalbėk lietuviškai". Čia tėvams į talką ateina ir jaunimo organizacija. Vaikas savo energiją turi išlieti ne miesto gatvėje, o lietuvių draugų tarpe, vyresniųjų globoje. Organizacija daug greičiau negu šeima pratina vaiką galvoti apie kitus, talkinti savo darbu. Daug tėvų daro klaidą, neleisdami vaiko organizacijon, galvodami, kad jis per jaunas. Tai darydami, jie atsisako labai veiksmingo talkininko. Vaikas turi teisę į savo vaikystę: organizacijos turi kovoti prieš komercinę aplinką, kuri nori vaiką kuo greičiau išauginti nepasotinamu vartotoju.

     Vaikas turi teisę svajoti, statyti pilis ore. Jo vaizduotės sparnai yra knygos. Vaikam lietuviškai turime kelias — bet ką tai reiškia dideliam alkiui? Paaugliam teturime tik "Algimantą" ir "Gatvės Berniuko Nuotykius". Čia daug progos lieka kiekvienai iš mūsų organizacijų. Tik reiktų pasekti Čikagos skautų ir Los Angeles ateitininkų pavyzdžiu,

Jaunatvė

■ NEMAŽAS LIETUVIŲ VYRUKŲ skaičius seka alų geriančio futbolisto “idealą”. Kas belieka daryti lietuvaitėms — juos “reformuoti”, likti senmergėms, ar ištekėti už svetimtaučių?

     Ateina jaunuolio metai: vaiko dvasia įvelkama į vyno ir moters kūną. Jaunuolis maištauja — jis nori sužinoti, kas jis yra, ko iš jo laukiama. Tai maišto prieš save ir prieš tėvus periodas. Sentimentaliai kalbėdami apie jaunystę užmirštame, kad brendimo laikotarpis dažnai yra pragaras. Šiuo metu tėvai įtakos jaunuoliui mažai teturi — jo auklėjimu rūpinasi draugai. Jei iki šio laiko vaikas nebuvo įaugęs į organizaciją, tai dabar jau per vėlu verkti. Per stipri yra gatvės draugų trauka.

     Retas kuris subręs vienas — ir čia išganymas kartu ateina. Brendimo metais itin svarbi jaunimo stovyklų auklėjamoji galia. ALRKFederacija gali didžiuotis, pastačiusi puikią jaunimui stovyklavietę. "Dainava" verta nuolatinės mūsų paramos.

     Noriu šauti kelis šūvius į lietuviškojo sporto sritį. Dažnai kalbame apie sportą, beveik kaip kelią jaunuolio išganymui. Deja, lietuvių visuomenėje (bent šiuo metu) sportas neauklėja, o žaloja. Baisus susirūpinimas rekordais, komandiniais laimėjimais, ne ugdo, bet žlugdo jaunuolį. Garbė tiems, kurie dar čia bando dirbti — šioje srityje tikrai trūksta darbininkų, kurie auklėtų žmones, ne rekordus statančias mašinas.

     Brendimo metais ateina ir tikėjimo krizė: dvasia pajunta, kad vaikiškas tikėjimas jai per mažas; jai reikia tokio tikėjimo, kuris būtų maitintas ne pienu, bet mėsa. Šauksmas retai randa atgarsį, nes kunigų, dirbančių su jaunimu, labai mažai turime. Mums reikia kunigų, kurių pagrindinis darbas būtų veikla su jaunimu. Tragedija — štai keli jauni lietuviai kunigai, ką tik grįžę iš Romos, turėjo eiti dirbti į angliškas 44 parapijas — o jų vieta būtų lietuviškose parapijose: jaunimo gyvenimas tokiose palapijose energija kunkuliuotų.

Studentai

     Vis daugiau lietuvių jaunuolių eina į universitetus. Džiugu tai matyti, tačiau per savo laikraščius ir organizacijas turėtume raginti kuo daugiau išdrįsti pasirinkti ir nepopuliarias profesijas: mums reikia mokytojų ir mokslininkų, kunigų ir vienuolių, taip kaip inžinierių ir daktarų.

     Vargas, kad universiteto metai yra didelė pagunda iš lietuviškojo gyvenimo pasitraukti. Tas, kuris studijų metais neras laiko lietuviškam gyvenimui, neras laiko ir studijas pabaigęs. Mes iš studentų galime reikalauti, kad visuomenei duotų, ne tik imtų: studentui tiktų visuomenės informavimo rolė, kurios, pavyzdžiui, gyvai imasi Baltimores ir Čikagos studentai ateitininkai su savo gavėnios seminarais. Studentui tiktų moksleivių globėjo rolė; suaugęs ir metais nutolęs jau užmiršo, kaip kvailas vaikystės amžius.

     Studentas jau turi pasiteisinimą — neturi laiko. Šis pasiteisinimas jį lydės iki grabo lentos. Svarbiems dalykams mes turime turėti laiko. Nei studijose, nei darbe mes nepraleidžiame visą savo laiką — tai žmogiškai neįmanoma. Laisvas žmogus turi turėti laiko, kuris jam priklauso, jo paties laisvai atiduodamas. Mūsų visas lietuviškas gyvenimas ir yra laisvalaikio gyvenimas. Į jį mes einame ne iš prievartos, bet laisvo apsisprendimo vedami. Eikime į jį su entuziazmu, pilnai suprasdami, kad tai mūsų laisvės išraiška. Niekas neturi laiko — tačiau jei laiko nenaudoji, tu esi laiko naudojamas.

*  *  *

Ieškant gyvenimo draugo

     Baigęs studijas žmogus jau skaitomas pasiruošęs savarankiškam gyvenimui. Ir šiandien sekama liaudies išmintis, kad lengviau gyventi dviese: ieškoma poros. Padėtis yra gana varginga mūsų mergaitėms, nes mes, lietuviai, neįstengiam išauginti tiesaus lietuvio vyro tipo: kol kas pats lietuviškiausias vyro idealas yra alų geriančio futbolisto tipas. Išvada: susirūpinkime savo berniukų auklėjimu, mažiau akmenų mėtykime į lietuvaites, kurios neranda vyro lietuvių tarpe. Nežiūrint kaip tai skaudu bebūtų tautiniu atžvilgiu, vistiek negalime padaryti vedybas baudžiamąja institucija, kurioje mergaitė reformuoja kiek suglebusį lietuvį bernelį. Kitas, gal kiek desperatiškas siūlymas — auginti žvilgsnį į senbernystę ar senmergystę kaip į galimą pašaukimą žmogui, kuris savo gyvenimą atiduoda mokslui ar visuomenei.

Moterys lietuviškoj veikloj

     Permažai lietuviškame gyvenime vertiname moteris. Šiuo metu, kai moteris gauna platesnį humanistinį išsilavinimą negu vyras, būtų nusikaltimas moterį laikyti virtuvėje. Mūsų parapijų mokykloms, mūsų gimnazijoms trūksta mokytojų — panaudokime jaunąsias mūsų motinas. Motinai irgi reikia atvangos nuo vaikų prižiūrėjimo — vaikas nėra labai racionali kompanija. Mūsų organizacijose turėtų būti ryškiau girdimas ir moters balsas. Valdyboje nėra tikslo turėti tradicinius moterų ir vyrų darbus.

Senatvė

     Pora žodžių apie senatvę. Jei vaikas turi teisę į savo vaikystę, lygiai taip pat žmogus turi teisę į savo senatvę. Gaila, kad šiais dešimtmečiais žmogus yra pasmerktas nešioti jaunystės kaukę visam amžiui. Nėra gėdos pasenti — bet tik savo laiku. Kūnas daug greičiau pavargsta, negu dvasia. Kad kūnas pasensta, tai ne mūsų valioj, kad dvasia pasensta — mums gėda. Ir senas žmogus turi jaustis visuomenės narys, ir jis pašauktas gyventi pilną žmogaus gyvenimą — tokį, koks jis skirtas jo amžiui. Senas žmogus turi teisę žvelgti ir į tą kraštą, įkurį jis greitai iškeliaus. Žmogus turi teisę į savo mirtį. Todėl mes turime stengtis, pradėdami savo lietuvių tarpe, vėl atstatyti mirtį: nedarykime lėlių iš lavonų, nebandykime laidotuvių biuro prabanga užmušti liūdesį — leiskime krikščioniui žmogių turėti ir krikščionišką mirtį. Laidotuvių direktorius mirties nenugalėjo.

*  *  *

■ VAIKAMS turime tik keletą lietuviškų knygučių; paaugliams — tik “Algimantą” ir “Gatvės berniuko nuotykius”. Puiki proga organizacijoms pasireikšti — jaunimo literatūrą plėtoti ir platinti, sekant Čikagos skaučių ir Los Angeles ateitininkų pavyzdžiu.

Laiko vėjo klausytis...

     Dideliu greičiu kaip filmas pro mūsų akis prabėgo žmogaus gyvenimas. Kiekvienais metais žmogus gauna progą darbui, kuris būtų prasmingas Dievo akyse. Peršasi išvada, kad mes niekuomet neturėtume pasilikti prie vieno darbo savo visuomeniniam gyvenime. Nenorėkim būti nepamainomi — tai tik būtų savęs apgaudinėjimas. Mes turime būti dvasios beduinai — nesistatyti mūrinių namų savo organizaciniam gyvenime. Mes turime klausytis laiko vėjo, kad būtume ten, kur mes labiausiai naudingi.

     Kalbėjome apie tuos darbus, tas progas, kurios mums kiekvienam iškyla. Kiek iš tų darbų mes galėtume geriau kartu atlikti?

KĄ MES KARTU GALIME DARYTI?

     Mūsų organizacijos sudaro aplinką, kurioje vyksta visuomenės gyvenimas. Nuo tų nuotaikų, kurias mes sudarome savo katalikiškosiose organizacijose, priklauso didele dalimi ir viso lietuviško gyvenimo nuotaikos. Norėčiau tik iškelti tris mintis, kurios liečia šią gyvenimo aplinką: mūsų pažiūrą į Bažnyčią, mūsų pažiūrą į nuskriaustą žmogų ir mūsų žvilgsnį į savo paties atsakomybę.

■ LIETUVIŲ KRIKŠČIONIŲ visuomenei reikalinga bendruomeninė malda. Prasmingiausios — Mišios, meldžiantis visiems kartu su kunigu lietuviškai. Liturginis atsinaujinimas atveria tą galimybę. Reikia tik susirūpinti lietuvišku mišiolu.


     Jei mes savęs klausiame: "Kas yra Bažnyčia?'', visuomet yra pagunda atsakyti — ''Bažnyčia yra popiežius, vyskupai ir kunigai". Mes jaučiame, kad neretai iš pasauliečio laukiama tik pamaldumo, paklusnumo ir piniginės paramos. Kai kalbame apie Bažnyčią, nevienas sakom "jie", nesakom "mes". Tokiam žvilgsniui į Bažnyčią yra priežastys — tai reakcija į protestantų reformacijos ypač pabrėžtą kiekvieno tikinčiojo kunigystę. Vieton protestantų pabrėžto bendruomeninio prado kontrareformacija iškėlė hierarchinį Bažnyčios pradą. Su dabartiniu Bažnyčios suvažiavimu baigiasi ir kontrareformacija: apie Bažnyčią kalbama vis daugiau kaip apie Dievo šeimą, ne kaip apie kariuomenę. Pasauliečiui tai yra didelis džiaugsmas, nes mes norime būti gyva Bažnyčios dalis, ne tik stebėtojai, bet ir veikėjai.

     Bažnyčia mums turi įsikūnyti parapijoje. Čia mes turime pasijusti vienos šeimos vaikai. O tačiau, mieli klebonai, jūs nustebsite sužinoję, kad nevienas jūsų parapijietis mano, kad lengviau kalbėti su diocezi-jos vyskupu, negu kad su savo klebonu. Dėl to mes esame abeji kalti: "trusteeism" sąjūdis Amerikoje tikrai yra palikęs nemalonių vaisių. Daug reiks kantrybės ir geros valios, kol parapija pasidarys vėl tikrasis Dievo šeimos simbolis. Daug darbo reiks įdėti, nes mums kliudo net ir simboliai: štai, klebone, jūs esate vadinamas pastorium — ganytoju. Mes esame jūsų avys. Palyginimas vaizdus, bet perša mintį, kad mes banda ir būsim nuvaryti į Dievo karalystę. Pasyviojo pasauliečio sąvoka galėjo tikti tiems laikams, kai kunigas buvo vienintelis mokslus ėjęs žmogus parapijoje. Šiom dienom kitas vaizdas — veik kiekvienas pasaulietis turi ypatingą išsilavinimą kurioje nors gyvenimo srityje. Pasaulietis nebėra pasyvus stebėtojas pasaulyje — jis nenorėtų būti tik stebėtojas Dievo šeimoje — Bažnyčioje. Dievas tikrai nenori, kad mes būtume tik avys.

     Mes norime, kad Bažnyčia eitų į pasaulį. Į pasaulį ji gali eiti tik per mus, pasauliečius. Pasaulis matys Bažnyčią tokią, kokią mes atstovausime. Mums reikia drąsos: mes žinome, ką turime daryti — turėkime drąsos taip ir gyventi. Mūsų aplinkoje aštrus rasinės neapykantos ir neteisybės klausimas. Nepasilikime nuskriaustam žmogui abejingi! Neužtenka mylėti iš tolo — drįskime gyventi taip, kaip tikime, savo darbovietėje, savo apylinkėje. Mes patys esame pergyvenę neapykantą ant savo kailio: būkime jautrūs kitiems. Mūsų pačių tarpe giliai įsišaknijusi neapykanta žydams ir lenkams — nesistenkime tą vėžį perduoti savo vaikams.

     Drąsos, mums reikia drąsos. Mes projektų daug turime — tik trūksta drąsos jiems įgyvendinti. Turėkime drąsos turėti savo nuomonę — už teisybę verta ir pasigrumti. Nebūkime tokie jautrūs savo paties atžvilgiu — bijokime tik kitą pažeisti. Mes bijome klysti — tai reiškia, mes bijome gyventi. Nebijokime klysti ir atsakomybę už klaidą prisiimti. Nesuverskime viską aplinkybėms: mes formuojame aplinką, ne aplinka mus.

     Mums reikia kalbėti; ne — mums reikia maža kalbėti, o daug pasakyti. Mums reikia mokytojų, mums reikia pranašų. Mums reikia šventųjų — o ar drąsiam žmogui gali būti reikšmingesnis pašaukimas?