JONAS MIŠKINIS

     Gyvenantiems išeivijoje lietuviško jaunimo ateities klausimas kelia didelių susirūpinimų, kuriais mes dabar labai sielojamės.

     Kai gyvenome savo mieloj tėvynėj Lietuvoj, tėvams buvo vienas rūpestis — suteikti galimybę augantiems vaikams pasiruošti gyvenimui. Anuomet negrėsė pavojai nutausti ir užmiršti gimtąją kalbą. Tautinės idėjos lydėjo jaunuolio kiekvieną žingsnį: šeimoje, aplinkoje ir mokykloje. Be to, vaikas, žaisdamas gimtuose laukuose, nejučiomis su jais lyg suaugdavo. Gimtoji kalba vaiką lydėjo mokyklon; su ja jis nesiskyrė, išėjęs iš mokyklos suolo.

SVETIMOS APLINKOS ĮTAKA

     Tačiau visai kitose sąlygose ir aplinkybėse bręsta vaikai išeivijoje. Daugeliui jų teko gimtąjį kraštą apleisti kūdikystėje, kiti gi pirmą kartą pasaulį išvydo svetimame krašte. Tokie iš pirmų dienų susiduria su svetima aplinka, svetima mokykla, svetima spauda, kas mokykliniam jaunimui daro žymios įtakos, kuri juo toliau, juo daugiau pasireiškia, tolindama nuo visa to, kas yra lietuviška. Vaikai, lankydami svetimas mokyklas, bendrauja su to paties amžiaus svetima kalba kalbančiais vaikais. Taigi, svetima kalba, svetimi papročiai braute braunasi į juos. O kadangi tokie jaunuoliai neturi tvirtesnių saitų su gimtuoju tėvų kraštu, žymiai lengviau ir greičiau suauga su ta aplinka, kurioj gyvena.

RŪPESTIS

     Tėvai, kure nenori, kad jų vaikai nutoltų nuo lietuviško kamieno, turi tuo labai susirūpinti. Juk tokiose sąlygose gyvenant, vaikai pirmiausia turi būti tėvų auklėjami.

     Svarbiausia tėvų pareiga yra išmokyti savo vaikus gražiai lietuviškai kalbėti, kad jie užaugę nesigėdintų save lietuviais vadinti. Bet čia, tur būt, ne vienas tuojau paklaus, kaip tai praktiškai įvykdyti?

     Berods, niekas nepalieka žmoguje tiek gilaus įspūdžio, kaip vaikystės atsiminimai. Juk kartais vaikystės atsiminimai teikia žmogui stiprybės, susikaupimo, džiaugsmo, ryžto net sunkiomis gyvenimo valandomis. Dažnai gyvenimo problemos bei aktualieji klausimai tenka spręsti šeimoj įdiegtais principais ir papročiais. žodžiu, vaikystėj patirti ir pergyventi įspūdžiai lieka gyvi, gilūs, aiškūs ir kartais jautrūs iki žilos senatvės. Tėvai neturėtų pamiršti, kad vaikui tėvynės meilę skiepyti reikia iš pat mažens.

TĖVYNĖS SĄVOKA

     Bet ar vaikas, gimęs svetur, supras, jei tėvai jam kalbės apie tėvynę ir jos meilę, kurios vaikas nėra matęs? Ar nebus čia vaikui abstraktus dalykas?

     Tėvynės sąvoka nėra abstraktus dalykas, nes ji apima tėvų gimtąjį kraštą, apylinkės gamtą, gimtąjį kaimą, miestą, sodybą, gyvenamąjį namą ir t. t.; žodžiu, tą vietą, kurioj tėvai praleido savo pirmąsias vaikystės ir jaunystės dienas; tuos žmones, tarp kurių augo, jų kalbą, papročius, dainas, pasakas ir visą tą aplinkumą, kurioj augo ir brendo.

     Vaikai mėgsta dainas ir pasakas. Tad į vaikų vaizduotės pasaulį reikia įpinti lietuviškas dainas, pasakas ir padavimus apie Lietuvos didingą praeitį. Tokie pašnekesiai ir dainos sukelia augančio vaiko įdomumą, o per jį — ir tėvynės meilę.

     Vaikų kambarius puoškim šalia kryžiaus lietuviškais paveikslais: Vytim, Lietuvos kunigaikščių, Žalgirio mūšio ir kitais, vaizduojančiais Lietuvos gražiąsias arba liūdnąsias valandas.

     Be to, prie jaukiai papuošto kambario nepamirškim vaikui parodyti ir tos tyros tėviškos meilės, šeimos šilumos, kuri jį visą gyvenimą saistys su savo namais, su savo šeima, su savo artimaisiais. Taip pat nereikia pamiršti vaikų piešinių ir kitų darbelių, kurie palieka pėdsakus vaiko sieloje. Tepiešia jie tarp žaliuojančių medžių Gedimino pilį su plevėsuojančia trispalve vėliava, šniokščiančia jūra su Birutės kalnu, skrendančius per Atlanto vandenyną didvyrius Darių ir Girėną. Mergaitės lai piešia vaidilutę, kuri kurstė šventąją ugnį ir buvo nekalta, gera, skaisti, pasipuošusi žaliomis rūtomis.

TALKA

     Tėvams talkon gali ateiti vaikų laikraštėlis “Eglutė”, lengvo turinio lietuviškos pasakos, eilėraščiai ir vaikams skiriamos knygelės. Labai svarbu, kad svetur augęs jaunimas pamėgtų skaityti lietuvišką spaudą. Žinoma, motinai arba tėvui po fizinio darbo yra nelengva dar imtis mokytojo pareigų, tačiau jie tur įsijausti, kad tokia jų pareiga.

     Daug kartų esu girdėjęs iš senųjų ateivų nusiskundimų. Girdi, tai kas, kad turiu vaikų, bet jie nekalba su manim lietuviškai ir nelanko lietuviškų parengimų. O kai su jų vaikais pakalbi, tai jie sako: “Mes nekalti, jei tėvai mus nemokė lietuviškai. Ko mes ten eisim į tuos lietuviškus parengimus, jei nieko nesuprantam”. Tai kas čia kaltas?

     Tik tie tėvai sugebės savo vaikus prie savęs išlaikyti, kurie neleis jiems nutolti nuo savo gimtosios kalbos, kurie, neatsižvelgdami sąlygų sunkumo, ras laiko vaikus pamokyti lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, ir savais sugebėjimais prieis prie vaikų, ir įdiegs jiems prisirišimą prie viso to, kas yra lietuviška. Tada tas iš mažens įdiegtas tėvynės meilės jausmo daigelis, laistomas tėvų meile, užaugs tvirtas ir atsparus visokioms aplinkos svetimybėms.