Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     Žinomas prancūzų skulptorius A. Rodin savo kūrinyje “Fugit amor — Meilė dingsta” vaizduoja vyrą ir moterį, stovinčius greta, bet juodviejų žvilgsniai nukreipti į skirtingas tolumas. Junti, kad juose jau žuvo tai, kas jų širdis ir dvasias rišo: erotinė meilė užgeso ir dar vakarykščiai, regis, taip artimi, šiandien jie pasijuto vienas kitam taip tolimi ir svetimi... Liūdna, bet tai tiesa, kad ir meilė, net stipriausioji, ilgai tverusioji, ilgainiui, tartum gėlė peržydi ir nuvysta. Ją nuvytina laikas (kuris viską marina), apsipratimas, vienas kito ydų ir netobulybių vis aiškesnis matymas, įvairūs būdo neatitikimai, nesusiderinimai ir t. t. Kaip viskas iš tolo atrodo gražiau, nes tolumos miglotumas paslepia trūkumus ir padilgina daug ką gražinančią vaizduotę, taip ir, prie ko nors per arti priartėjus, net ir tikras grožis nublunka. Tad posakyje, kad “moterystė yra meilės kapas” yra tiesos ta prasme, kad šitą kapą patys vedusieji savo rankomis išsikasa ir tai greičiau negu normaliai tai galėtų padaryti patsai gyvenimas. Tą posakį patvirtina gyvenimo stebėjimas.

     Atidžiau stebint ypač daugiau metų gyvenančių vedusiųjų gyvenimą, labai dažnai negalima nepamatyti tam tikrų savitarpės meilės nykimo ženklų. Nekartą apsilankius kad ir pas žmonių įsitikinimu geriausiai sugyvenančias šeimas, pajunti, kad kažkoks įtempimas tvankina šeimos atmosferą, kad kažkas, tartum nepatepti ratai, girgžda. Tai pajunta tretysis jau iš to truputį pakelto, nekantraus tono, kuriuo vyras ar žmona kreipiasi vienas į antrą. To tono pakilimo ir jo lydinčio nekantrumo nekartą būna taip nedaug, kad tik labai patyrusi ausis jį tesuseka — o tačiau jis yra. Tai tonas, kuris svečiams ir apskritai tretiesiems nevartojamas; tai “prekė” ne eksportui, tik vidaus rinkai. Neviena vedusiųjų pora, kad ir gyvendama čia minimame įtempime, bandys šią vaizduojamą to įtempimo apraišką paneigti, bet dviejų žmonių byloje tik nesuinteresuotieji tretieji tegali nujausti tiesą. Visada savo tarpe pakeltu tonu kalbėdami, jie nesijaučia taip darą, nes gęstanti meilė gesina ir bukina taip pat ir klausos jautrumą.

     Tarp tokių gęstančios meilės šeimoje ženklų galime suminėti ir tuos atvejus, kai kur nors svečiuose kurios nors visų laikomos gražuole žmonos “savininkas” kabinėjasi ir neslėpdamas žavisi kad ir neįdomia kita moterimi. Jau pats nesiskaitymas su tuo, kaip į tai žmona reaguos ir ką ji pajus, pakankamai rodo švelnumo stoką, taigi meilės silpnėjimą ar jos nykimą.

     Tokie ir panašūs žūstančios ar žuvusios meilės požymiai kelia reikalą jai pakaitalų ieškoti, kad šeima neiširtų, kad galimai mažiau jie vienas kitą kankintų. Tokiu pakaitalu tegali būti artimo meilė ar žmoniškumas, kurie, gyvenimiškai kalbant, reiškiasi vienas kitam rodoma kantrybe. Šį pakaitalą rodo ir pats gyvenimas: jei šiandien iširsta mažiau šeimų, negu galėtų iširti, tai faktiškai jos laikosi abiejų ar dažniausiai vienos kurios pusės kartais heroiška kantrybe.

     Žinoma, čia svarstant kantrybės ir meilės (priešvedybinės ar vedybinės) santykį, ryšį ir giminingumą, galima būtų klausimą įvairiai statyti, būtent, kas yra šiuo atžvilgiu kantrybė, ar ji tik žuvusios meilės pakaitalas, ar ji taip pat ir tebeesančios meilės nuolatinė palydovė ir gal net jos išraiška, o gal pagaliau tai cementas, be kurio nei priešvedybinė, nei vedybinė meilė, nei iš viso šeima negalėtų išsilaikyti? Tuos visus galimus klausimus čia trumpai paliesime.

KANTRYBĖ PRIEŠVEDYBINĖJE MEILĖJE

     Pati nepaneigiamoji gyvenimiška tiesa teigia, kad meilėje reikia kantrybės. “Net ir nuoširdžiai besimylintieji, vienas kitam suteikia daug skausmo” (R. Rolland). Taip, meilė yra tragiška ir tai ta prasme, kad ji kančios antspaudu pažymėta. Kuo meilė didesnė, tuo neišvengiamai ir kančia didesnė, tuo labiau reikia ir kantrybės tą kančią pakelti, kad meilės palaimos neprarastų. Kur nėra niekada jokios kančios, ten ir meilės nėra.

     Tačiau reikia visgi pastebėti, kad mylėti prieš moterystę yra lengviau negu moterystėje, nes dar šviežios meilės jausmo sužadinta ir įkvėpta vaizduotė mylimąją pusę idealizuoja ir gražina. Čia pasitarnauja ir tam tikras drauge negyvenant atstumas, kuris besimylintiems neduoda pilnai ir blaiviai vienas kito trūkumus pažinti. Atrodo, kad besimylintieji iš viso negali vienas kito pažinti, nes jie žiūri vienas i kitą subjektyviom meilės apsvaigintom akim. Ar tokia priešvedybinė meilė buvo tikra, ar įsivaizduota, parodys tik būsimas bendras gyvenimas moterystėje. Apsigyvenimas drauge, tasai meilės egzaminas, parodys meilės tikrumą ar netikrumą. Tikroji gi meilė bus ta, kuri pakels mylimąją pusę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią įsivaizdavo. Autentiška meilė paaiškės, kai besimylintieji pamatys vienas kito ydas ir, nežiūrint tų ydų, bus pasiryžę kantriai jas pakęsti ir drauge vienas kitą ugdyti, kad, tąsias ydas pašalinę, juodu abu priartėtų prie to jų vienas apie kitą išsvajoto idealo, kurį nešiojo savo širdyse. Tada besimylintieji pradės suprasti, kad meilė nėra neatmainoma, mums duota, kurią, pastatę ant piedestalo, galėtume saugiai džiaugtis. Jie supras, kad meilė yra uždavinys, kurį reikia abiem įvykdyti. Tai statula, kurią abu labai atsargiai (nes medžiaga labai trapi), o tačiau pastoviai turės visą gyvenimą kalti, tobulinti, brandinti. Jie supras ir tai, kad meilė bręsta, žmonėms bręstant, ir kad todėl jaunų žmonių meilė dar tolima subrendimui. Iš čia pradeda aiškėti kantrybės vaidmuo meilėje, nes, kaip meno kūriniai yra didelio, ilgo ir ištvermingo darbo — kantrybės vaisiai, taip ir meniškiausias gyvenimo kūrinys — meilė.

     Jei čia kalbama apie ilgą, ištvermingą darbą, kuris reikalingas meilės meniniam kūriniui sukurti, tai turime galvoje tą tiesą, kad meilę neilgai išlaikome, jei visų galimu aukų jai išlaikyti abipusiai kasdien nedarome. Tos aukos neįmanomos be kasdienių kantrybės pasireiškimų, kuriais tramdomas savas egoizmas ir kuriais skaitomasi su kitu. Dvasinė vienybė, tasai meilės pagrindas, įsigyjama tik abipusėm nuolaidom, susivaldymais, taigi kantrybe. Čia ypač pabrėžiu, kad reikia abipusių nuolaidų, nes tik dvi pusės, o ne dvi visumos gali virsti vienu, ir kad meilės ugnis minta aukomis.

     Iš čia pareikštų minčių pakankamai aiškėja, kad meilę turi nuolat lydėti kantrybė, kuri tą meilę išlaiko, prailgina, konservuoja ir net ją ugdo. Ir laimingiausioje meilėje bus tokių kančios momentų, kuriais, jei neįsiterps besistengianti kitą pusę suprasti kantrybė, jei kančia prasiverš priekaištais ir kaltinimais, taigi nekantrumu, tada vis daugiau karčių nuosėdų nusės širdžių dugnan ir ilgainiui taip dar neseniai saldus meilės vynas pasidarys kartus.

     Siekiant dvasių vienybės meilėje, nekartą viena pusė pasijunta kitos pavergiama ir jos abi pradeda kovoti už savo nepriklausomybę. Čia ir pasireiškia vienas iš tų bruožų tap vadinamos meilės kovos, kuri tveria visą meilės gyvavimo laiką. Tai kova už susiderinimą ir vienybę, bet drauge ir už savarankiškumą. Tad ir šiuo atžvilgiu meilė yra tragiška ir todėl palanki dirva įvairiems psichiniams įtempimams bei visokiems nekantrumams. Kantraus atsargumo, delsimo, laukimo ir budėjimo čia nuolat reikia.

     Visgi tam tikrą nekantrumo kiekį meilėje tenka ramiai priimti, nes, kaip viskas turi savo neišvengiamą šešėlį, taip ir meilę lydi tokie nekantrumo šešėliai, dėl kurių besimylintieji nėra kalti. Čia turime galvoje kad ir tą faktą, jog žmonės nuo meilės pavargsta. Teisingiau sakant, jie pavargsta nuo tos skirtingos meilės įtampos, kuria jie gyvena. Retai kada toji įtampa pas abi puses būna lygi. Dažniau pasitaiko, kad vienos pusės meilei didėjant, kitoje pusėje meilė silpnėja. Jei jau apskritai meilėje dvasia labai veikliai reiškiasi, tai dėl tų įtampos skirtingumų ji dar labiau suaktyvėja, retai kada užsimiršimą ir poilsį rasdama ir todėl pavargdama. O juk kaip gamtoje susirinkę debesys pradeda žaibuoti ir griausti, taip ir psichiniam gyvenime, mūsų valiai visai nedalyvaujant, mūsų dvasia kai kada darosi palanki kad ir lengvam nekantrumui. Tai žinant ir su tuo skaitantis, mažiau bus pavojų dėl kai kurių nekantrumų vienas kitą kaltinti.

     Dalį lengvų nekantrumų reikia ramiai meilėje pakelti, atsimenant ir tai, kad meilės ilgesyje, laukime, tartum vystykluose kūdikis yra įvystytas nekantrumas. Jei to nekantrumo nei kiek nepasireikštų, tada net galima būtų abejoti, ar meilė tikra. Todėl ir šiuo atžvilgiu reikia su saikingu nekantrumu sutikt, nes jis prie meilės priklauso. Bet iš antros pusės, reikia žinoti ir tai, kad kantriame laukime glūdi mylimo asmens branginimas.

Čia dar reikia paminėti, kad mylintis vyras turi sutikti ir su tam tikrais mylimos moters nervu įtempimais, kuriais pati gamta reguliariai moters organizmą ir psichiką aplanko ir dėl kurių ji visai nekalta. Jei ji tada nekantrauja ir būna kitokia, tai nekantrauja ne ji, bet pati gamta joje.

     O tačiau, reikia ir apsimoka kovoti už meilę, ją abipusiai ugdyti savyje ir vienas kitame, nežiūrint visų galimų aukų, įtampų ir nekantrumų, nes meilė pažadina širdį, ją pražydina įvairiais žmoniškumo jausmais. Nekartą juk patiriame: kas nemyli vieno žmogaus, tas ir visiems kitems pasidaro nejautrus. Kas nemyli nieko, tas tik myli save. Meilė yra absoliučiai žmonių daugumai Dievo skirtas kelias, kuris veda į meilės bendruomenę — šeimą. Tai kelias, kuris daugelį veda ir į Didžiąją Meilę, niekada nenutrūksiančią...

KANTRYBĖ VEDYBINĖJE MEILĖJE

     Vedybiniame gyvenime dar labiau reikia kantrybės, nes, gyvenant drauge, įtempimų ir susidūrimų galimybės daugėja. Juo žmogus arčiau mūsų, tuo labiau juntame jo netobulybes — o kur žmogus arčiau kito žmogaus, jei ne moterystėje?! Jei ir tolimesnieji nekartą užkliūna mums, tai ką bekalbėti apie šeimos fizinį ir psichinį erdvės ankštumą, kurioje nebudint ir nekantrumui pasiduodant, tiek yra progų ir dėl menkniekiu susipykti ir susibarti! Tiesa, nekartą vedusieji dėl tų susidūrimų kaltina kitą pusę, bet kuris yra kaltesnis, kuris yra kryžius, o kuris kryžiuojamasis, nevisada ir bešališkiausias tretysis galėtų išspręsti. Tie nekantrumo prasiveržimai nekartą tai pusei, kuri mažiau kalta ar visai nekalta ir kuri labiau myli ar mylėjo, virsta tikru žiaurumu, nes labiau mylinčioji pusė yra labiau beginklė, nes meilė ją nuginklavo. Tokia mylinčioji ir todėl kantresnė vedybinės meilės dalyvė virsta kankine.

     Kalbant apie ypatingas moterystėje gyvenančių susidūrimų priežastis, reikia paminėti ir tą vienodai nuobodų, neišvengiamą nuolatinį vedusiųjų buvimą vienas šalia kito, kai tuo tarpu pasitaiko valandų, dienų ar savaičių, kai žmogus yra tokiame stovyje, kad, vienas tebūdamas, vos gali save pakelti. Ypač jei vedusiųjų tarpe meilė jau yra atvėsusi, žmogus, prisiverstinai šalia kito žmogaus būdamas, gali virsti kalėjimu vienas kitam. Kalinių gi nervai visada įtempti, jie visada susierzinę. Jei į tokį, kad ir tylaus įtempimo tarpą nelauktai apsilanko pašalinis tretysis, jis, anot vieno vokiečių rašytojo, pasijunta tartum įžengęs į užminuotą lauką. Tačiau nekartą tokio trečiojo pasirodymas džiaugsmingai abiejų išgyvenamas, nes jis bent laikinai išblaško, tą sunkią įtampą ir iš jos išlaisvina. Kai meilėje vienas kito varžymas suderinamas ir net džiaugsmingai išgyvenamas, tai, meilei atvėsus ar žuvus, vieno žmogaus šalia kito nuolatinis buvimas virsta grėsme abipusei laisvei, dėl kurios žmogus visur ir visada kovoja. Kovojant už tokią laisvę, negalima tačiau pamiršti, kad moterystė yra ryšys, per kurį surišame savo likimą su kito žmogaus likimu, taigi bent dalinai abipusiai laisvės vienas kito naudai atsisakome. Jau pačia meile net prieš moterystę esame įtraukiami į kito žmogaus gyvenimo sūkurį ir todėl pradedame gyventi dvigubu gyvenimu, t. y. — savo ir mylimo asmens rūpesčiais ir džiaugsmais. Tiesa, tokia priklausomybė, ypač moterystėje, nekartą gali virsti kančia, bet neturėtume pamiršti ir to, kad visiška ir pilna laisvė brangiai ir skausmingai apmokama. Tos laisvės kaina — tai nekartą pilna vienatvė, izoliavimasis iš gyvenimo arba paankstinta, kad ir fiziškai nemirus, mirtis.

     Jei, anot religiniai dvasinio gyvenimo žinovo C. Marmion, bendras gyvenimas su kitais vienuolyne yra “atgailų atgaila”, tuo labiau bendras gyvenimas moterystėje nevienai porai gali virsti. kančia, jei ji neturės kantrybės. Čia pavartotas posakis “tuo labiau” nori pasakyti, kad, jei ir vienuolynuose, kur įpareigojama ypatingai rūpintis savęs tobulinimu, kur visokiom priemonėm charakterio egoistiniai aštrumai ir kampuotumai šlifuojami, o tačiau bendras gyvenimas yra atgaila, tai ką bekalbėti apie tokių dviejų žmonių sugyvenimo sunkenybes, kurie apie savęs tobulinimą nei galvoti negalvoja!

TIKRA TAIKA tik nuolatinėm nepailstamom pastangom atsiekiama ir diena iš dienos naujai laimima.

Heinrich Hesse

     Kalbant čia apie kantrybę vedybose, negalima nepaminėti dar ir to, kad, kaip beveik nėra pasaulyje dviejų neatskiriamai panašių veidų, taip dar labiau nerasime tokių dviejų žmonių dvasios pasaulių, kurie būtų tobulai giminingi. Kol dar stiprus bendras erotinis apsvaigimas vedusiųjų akis yra nukreipęs į vieną bendrą gamtos stumiamą uždavinį ir tikslą, tol abiejų skirtingumai mažiau pastebimi. Erotikai bent kiek atslūgus, vis labiau pradeda reikštis tie skirtingumai, nekartą virstantys priešingumais ir net svetimumais. Iki šiol mažiau sąmoningi, o dabar vis sąmoningiau besireiškiantys abiejų egoizmai vis atkakliau ir garsiau pradeda ieškoti savo teisių, pamiršdami savas pareigas ir kitai pusei priklausančias teises. Prasideda naujas tarpas, kai meilė jau tegali būti įrodyta ne tais dar praeitim dvelkiančais, tačiau jau dabar mažai įtikinančiais švelnumais, bet meilės dalininko skirtingumų ir jo reikalavimų supratimu, į juos atsižvelgimu ir kantrybe. Dabar turi prasidėti nuolatinis abipusis derinimasis. Turi prasidėti dažni vienas kitam atleidimai. Ir jei jau du žmonės neįstengia susiderinti ir negali vienas kitam atleisti, tai tas rodo, kad jų meilė pavojingai, o gal jau ir mirtinai susirgo.

     Iškeldami čia šitas ir panašias dviejų žmonių sugyvenimo galimas, kasdien jų kantrybę bandančias sunkenybes, nemanome čia atgrasinti nuo moterystės. Nors yra teisinga, kad iš visų nelaimės pavidalų nelaiminga moterystė yra nelaimingiausia, tačiau, kaip ten bebūtų, gerai suprasta ir panaudota pakenčiamo nelaimingumo moterystė yra geriausia ir gyvenimiškiausia tobulinimosi mokykla. Nėra kitos priemonės, kuri padėtų labiau apvaldyti egoizmą, kaip dviejų žmonių gyvenimas šeimos bendruomenėje. Kad ir kažin koks egoistas bebūtų, tačiau negali, kol gyvena drauge, daugiau ar mažiau nesiskaityti su kitu. Besiskaitant su kitu, prisimenant jį bent truputį ugdoma artimo meilė. Iš antros pusės, nėra didesnio pavojaus virsti beširdžiu, kaip neturint jokios pareigos kitu rūpintis, taigi viengungystėje. Viengungystė neretai yra savimeilė ir savęs adoravimas. Moterystė taip pat ugdo nuolankumą, nes pratina vienas kitam nusileisti, nes vienas kitam ydas prikiša ir jas atvirai išdėsto. Viengungiai labai dažnai būna išdidesni, sunkiau pamokomi ir įspėjami, nes nėra prie to pripratę. Be to, moterystė, nors nepriklausydama prie tobulybės luomo (asketine kalba tariant), reikalauja labai daug tobulybės jos darnumui. Tad nenuostabu, kad tokia rašytoja kaip Pearl Buck viename iš savo romanų prieina išvados, kad moterystė savo giliais išgyvenimais taip praturtina žmogų, kad net yra geriau nelaimingai vesti, negu visai nevesti. Panašiai mano ir kitas labai subtilus rašytojas J. Orabuena, tvirtindamas, kad jis visada buvo įsitikinęs, kad vedybos ir mirtis jį yra daugiau gyvenimo pamokiusios, kaip bet kuris kitas mokslas žemėje.

* *  *

     Šias mintis dėstantis anaiptol nemano, kad čia minimos sunkenybės lygiame laipsnyje sunkina visas šeimas. Yra juk šeimų, kurios, nors nebūdamos tikra prasme laimingos, tačiau iš gyvenimo perdaug nereikalaudamos, savo geru charakteriu ar vienos pusės neišsemiama kantrybe remdamosi, perdidelių sunkenybių sugyventi neturi. Bet nemažas besiskiriančiųjų skaičius visgi rodo, kad čia minimų ir neminimų sunkenybių šeimose yra. Štai kodėl kantrybės klausimas šeimoje yra svarbus. Tą svarbą suprasdami, dar vienam straipsnyje svarstysime tai, kaip reikia kantrybę ugdyti šeimoje ir kas daryti, kad joje būtų mažiau kančios.