1877 - 1939
Šiais metais sukanka 25 metai nuo Oskaro Vladislovo Milašiaus mirties. (Jis mirė nuo širdies smūgio Fontenebleau mieste Prancūzijoj 1939 m. kovo 2d.).
O. V. Milašius buvo senosios Lietuvos didikų palikuonis, žymus naujosios Lietuvos sūnus ir didelis poetas, rašęs prancūziškai. Nobelio premijos lauretas ir didelis prancūzų rašytojas Francois Mauriac apie jį yra parašęs šitokius žodžius: "Didysis Milašius yra iš tų rašytojų, kurių neužstoja net jų pačių genijaus spindesys. Nors mūsų būtų ir milijonai, mūsų intimumas su ta kūryba nebūtų sudrumstas... Kas perskaitė bent vieną Milašiaus eilėraštį, tas jau laimėtas".
DR. JONAS GRINIUS
MILAŠIAUS KŪRYBA
Būdamas nepraktiškas žmogus, Milašius savo raštų skleidimu mažai tesirūpino. Jam tebegyvenant, ilgą laiką jį tepažino ir jo kūrinius tebrangino tik nedaugelis prancūzų. Milašiaus gyvenimui slenkant rudeniop, jis tapo žinomesnis, nes prancūzų laikraščiai retkarčiais apie jį parašydavo. Tačiau jo garsas pradėjo plisti po jo mirties. Tai retas reiškinys, nes po mirties dažnai užmirštami net žmonės, kurie gyvi buvo garsūs.
Praėjus penkeriems metams nuo O. V. Milašiaus mirties, būtent 1944 m., buvo pradėti leisti jo raštai knygų serijomis Šveicarijoj: 1944-48 m. išėjo 6 tomai, jų tarpe lietuvių pasakos, Milašiaus perdirbtos prancūziškai. Praėjus 20 metų nuo mūsų poeto mirties, jo raštai pradėti leisti 11 tomų serija Paryžiuje (ji dar nebaigta). Jo raštų taip pat yra išverstų į šias kalbas: lietuvių (daugiausiai A. Vaičiulaičio vertimai), lenkų, ispanų, anglų, vokiečių. Paskiausias yra vokiečio Fr. Kempo rinktinės Milašiaus poezijos vertimas, išėjęs iš spaudos 1963 m. prieš Kalėdas.
Susidomėjimą O. V. Milašiaus asmenimi ir jo kūrybos svarbą liudija kitų autorių raštai apie jį. Neskaitant ilgesnių ir trumpesnių parašytos keturios disertacijos daktaro laipsniui gauti šių asmenų: J. Griniaus (Kauno universitetui 1929 m.), A. Šlepetytės (Niujorko un-tui), G. I. Židonytės (Paryžiaus un-tui) ir J. Buge (Paryžiaus un-tui 1963 m.). Be šių disertacijų apie Milašių dar yra keturios prancūzų parašytos knygos, išspausdintos tarp 1944-60 m.
NAUJAUSIŲJŲ LAIKŲ ŽMOGUS
Naskaitant poetinio talento, susidomėjimas Milašiaus kūryba yra, tur būt, dėl to didelis, nes mūsų poetas yra naujausiųjų laikų žmogus ta prasme, kad jis yra turėjęs pakelti visus klaidžius ir karčius patyrimus, kuriuos išgyvena daugelis mūsų laikų žmonių dėl skepticizmo, netikėjimo, trancendentinės būties ir Dievo praradimo. O. V. Milašius skiriasi nuo daugelio tuo, kad jis nepasiliko savo skepticizme. Skaudžiai kentėdamas dėl savo gyvenimo beprasmingumo, jis nenustojo atkakliai ieškoti Dievo. Tuo skausmingu ieškojimu ir Meilės Dievo suradimo džiaugsmu yra pripildyti visi Milašiaus raštai.
Manydamas, kad čia ne vieta kalbėti apie Milašiaus kūrybos specialius klausimus, ir nenorėdamas kartoti bendrųjų dalykų, nes man apie Milašių nekartą yra tekę rašyti kitomis progomis, duodu čia vertimą mano laiško rašytojui Fr. Kempui, kurio vokiškasis Milašiaus poezijos vertimas pasirodė spaudoje 1963 m. pabaigoje. Jame skaitytojas ras bendrąsias žinias apie O. V. Milašių.
* * *
Gerbiamas pone Kemp, su malonumu perskaičiau rinktinės O. V. Milašiaus poezijos knygą Jūsų vertime. Dėl Jūsų vertimo neturiu nieko pasakyti. Bet aš sau leidžiu padaryti keletą platesnių pastabų prie Jūsų straipsnio, kuris eina Jūsų knygos epilogu. Jūsų
AIP VISI GAMTOS POETAI, aš buvau pasinėręs giliam nežinojime. Aš tikėjau mylįs gražias gėles, gražias tolybes ir net gražius veidus dėl jų paties grožio. Aš klausiamai tyriau aklųjų veidus ir akis . . . iki dienos, kada pastebėjau sustojęs prieš veidrodį ir žiūrįs į jį atbulai. Kaip tik ten buvo šviesų ir formų šaltinis, gilių, išmintingų, skaisčių pirmavaizdžių pasaulis. Tada moteris, kuri buvo many, mirė. Jos kapui aš atidaviau visą jos karalystę— gamtą.
O. V. Milašius, Pažinimo giesmė
TAS, KURIS NEKENTĖJO dėl savo meilės ir priėmė meilę tokią, kokią rado, tas niekada nemylėjo, o jo širdis pūna mele, kaip kirmino lavonas supuvusiame vaisiuj. Bet tas, kuris kentėjo dėl savo meilės kūriniui, ir kuris paneigė šitą meilę, ir kuris sugrįžo prie užnuodytos upės amžinai tyro šaltinio, tas pažįsta meilę prieš laikų pradžią, tas žingsniuoja apakintas Dievo buvimo.
O. V. Milašius,Meilės įvadas
Poeto Milašiaus kūrybos palikimas Paryžiaus Universiteto literatūros bibliotekoje
Poeto Milašiaus Laikino poilsio vieta Fontainbleau, Prancūzijoje
TIESA NEATEINA iš lauko, bet iš vidaus; ji nuolankaus garbinimo paveldinys ... Pažinimas yra ne kas kitas, kaip su ištikimybe gimęs geidimas matyti mūsų vargšę žemišką meilę mus pragyvenant. Ten, Dovydai, yra mūsų amžinybės sąmonė. Mažai žmonių ją teturi,... nes amžinybė yra meilė, ir čia mažai kas mūsų pažįsta meilę.
O. Milašius, Mephiboseth
AŠ ESU pagrobtas srovės, o nesenas mano paskyrimas Lietuvos atstovu Prancūzijoj nemažai prisidės man atitolinti ilgus mėnesius, o gal ir metus, nuo bet kokio svarbaus literatūrinio užmojo... Savo laimei tikiuosi, kad. politika manęs visiškai nepaglemš ta prasme, kad aš įvedu tam tikrą skaičių dvasinių siekimų, suderinamų su veikla tokioj praktiškoj srity. Be to, reikalas eina apie išlaisvinimą tautos, didelės savo mistine ir istorine praeitimi ir pasauktos atlikti didelį vaidmenį Europos ir pasaulio ateity.
O. V. Milašius laiške N. Beauduinui, 1919
nepažindamas asmeniškai, neturėčiau Jums rašyti šitų pastabų. Bet aš asmeniškai pažinau O. V. Milašių. Šita pažintis ir sugestionuoja man tas pastabas.
Be to, nesijaučiu nekompetentingas tai atlikti. Per dvyliką metų esu susirašinėjęs laiškais su Milašiumi, turėjau paties poeto ranka parašytą jo autobiografiją, kurią jis man buvo davęs, norėdamas palengvinti mano darbą, kai rašiau daktaratui disertaciją, kurią įteikiau Kauno universitetui 1929 metais.
Pirmoji mano pastaba liečia Milašiaus vardą. Jūs rašote Oscar Venceslas. Tai klaida, kurią daro ir kiti autoriai, rašydami apie Milašių. Čekiškas vardas Venceslas Lietuvoj yra beveik nežinomas, kai tuo tarpu Vladislovą (Vladą) Lenkijoj ir Lietuvoj yra išpopuliarinęs jų karalius Vladislovas Waza. Taigi antrasis Milašiaus vardas buvo Vladislas (Vladislovas) taip pat, kaip pirmasis jo tėvo vardas buvo Vladislovas.
POETO VAIKYSTĖ
Rašydamas apie O. V. Milašiaus vaikystę, kurioj jis nepažino tėvo ir motinos meilės, Jūs sakote, kad visą savo širdies jautrumą jis išreiškė nežinomai savo auklėtojai. Tai nėra visai teisinga. Ta moteris, kurią poetas savo eilėraščiuose vadina “kilnaus veido motina”, “didelės širdies draugė”, buvo Milašiaus guvernantė Maria Wild. Ji buvo alzasietė. Ji mokė prancūzų ir vokiečių kalbų tą būsimą didelį poną, kuriuo turėjo tapti Milašius. Šitoji alzasietė turėjo užimti motinos vietą vaikui, kurį buvo apleidusi jo tikroji motina, nes ji buvo užimta ekonominėmis pareigomis — prižiūrėti dvarų administravimą, nes jais beveik nesirūpino tėvas, ekscentriškas žmogus, didelis keliautojas ir medžiotojas bei mokslo mėgėjas.
Gerai padarėte pabrėždamas, kad Milašiaus poezijoj ir jo mistiškai filosofinėj sampratoj žymią vieta užima moteris-kūdikis. Bet Jūs tikit, kad šis simbolis yra kilęs alchimistų ir kabalistų įtakoj. Šito negalima visiškai paneigti. Bet pirmykštė moters-vaiko kilmė glūdi kitur. Pirmiausiai — individualiame Milašiaus gyvenime, jo vaikystėj. Ūksmingame Čerėjos dvare jis buvo karštai įsimylėjęs mergytę, vyresnę už save. Meilė tai mergytei labai jautraus vaiko atminty paliko pėdsakų, kurie niekada nebeišdilo. Ponia Renėe de Brimond, kuri iš arti pažino Malašių per paskutiniuosius dvidešimt jo gyvenimo metų, liudija savo atsiminimuose: “Jis kalbėdavo apie labai nekaltą “aistrą” vienai savo amžiaus mergytei, mažai raudonų skruostelių kaimynei”.
Ir pats Milašius apie tai kalba, 1926 m. rašydamas: “Ar-canes” autorius atsimena, kad, turėdamas keturis pavasarius, jis buvo stipriai įsimylėjęs vieną Laurą, kurios šešios žiemos jam buvo įkvėpusios (laimei) gilią pagarbą” (Arcanes, Paris 1926, 107 p.). Jei Milašius, kuris buvo labai diskretiškas ir labai nepasitikįs smulkiais faktais, rado reikalo tai viešai pasakyti, kad paaiškintų savo mistišką pažinimo doktriną, man atrodo, kad joks kritiškas rašytojas, norįs suprasti Milašių, neturėtų užmiršti šio fakto, mano nuomone, labai svarbaus, nes moteris-kūdikis jau pasirodo jaunojo Milašiaus eilėraščiuose (Poėme des Decadences, Sept solitudes, 1906), t. y. anksčiau negu jo rimtai skaityti mistikai, kuriuos Jūs minit.
Be spindulingos meilės vaikystės žaidimų draugei būtų sunku išaiškinti transfigūraciją vaikystės, kuri pasidarė Milašiaus poezijoj pagrindine tema. Iš kitos pusės, moters-vaiko, moters-sesers simbolis dažnai pasikartoja Milašiaus poezijoj dėl pagarbos moteriai, ypač silpnai, nuskriaustai, vienišai, nelaimingai moteriai. Taigi kreipsniu “kūdiki” Milašius dažnai reiškia meilę, švelnumą pažintai arba įsivaizduotai moteriai.
“IŠAUKLĖTAS... LAISVA-MANYBĖS PRINCIPAIS”
Savo straipsny Jūs rašot, kad O. V. Milašius “užaugo katalikų tikėjime ir jautėsi iki galo ištikimu Bažnyčios sūnumi”. Man atrodo, kad po šitokiu teigimu negalėtų pasirašyti niekas, kas pažįsta Milašiaus gyvenimą ir poeziją. Iš tikrųjų O. V. Milašiaus kelias į katalikų tikėjimą buvo labai ilgas, užtvertas neigimų ir abejonių, pareikalavęs kančių ir pastangų, nors iš prigimties poetas buvo jam palankus. Pirmiausiai poeto tėvas, Vladislovas Milašius buvo viešas ateistas ir dėl to kaimynų katalikų blogai vertinamas. Milašiaus motina Rozalija-Mari-ja buvo žydų kilmės. Nors susituokdama ji buvo tapusi formalia katalike, bet iš tikrųjų neturėjo jokios religijos, kaip man poetas yra sakęs. Todėl O. V. Milašius tebuvo pakrikštytas katalikiškai tik 1886 m. liepos 2 d., t. y. kai vaikas jau ėjo dešimtuosius metus (gimęs 1877 m. gegužės 27 d.).
Jo auklėjimas ir mokymas Janson de Sailly licejuje Paryžiuj (1889-96) vyko pagal to laiko madą, kurioj dominavo pozityvizmas ir scientizmas, stūmęs katalikų religiją į religinių prietarų eilę. Todėl, žiūrėdamas į visą savo auklėjimą, O. V. Milašius man savo ranka autobiografijoj yra parašęs, kad jis buvo “išauklėtas naiviausios ir brutaliausios laisvamanybės principais”, t. y. visu tuo, kas priešinga katalikų religijai. Nutylint šį kapitalinį faktą Milašiaus vaikystėj ir jaunystėj, pasidaro nesuprantamas poeto džiaugsmas, karštis ir stropumas, kai jis suranda savo kelią, kuris jį nuvedė į Dievą.
DVASINĖS KRIZĖS
Man buvo malonu Jūsų straipsny konstatuoti, kad Jūs didelės reikšmės skiriate iliuminacinei vizijai, kurią O. V. Milašius pergyveno 1914 m. gruodžio 14 d. ir kurią jis reziumavo žodžiais: “Aš mačiau dvasinę saulę”. Tai kapitalinis įvykis poeto gyvenime. Tai psichinė ir dvasinė krizė, trukusi dvejus-trejus metus, padariusi O. V. Milašių kataliku, tikinčiu Dievo apreiškimu Senajame ir Naujajame Testamentuose ir ištikimu kataliku Bažnyčiai, nors jis ir įvairiems mistikams pripažino tam tikros tiesos.
Bet aš su apgailestavimu konstatuoju, kad Jūs savo straipsny tylomis praleidote kitą krizę, kurą O. V. Milašius pergyveno 1902-04 metais, kuri prasidėjo mėginimu nusižudyti ir baigėsi jo tėvo mirtimi. Be abejo, šituo atveju Jūs nesate vienintelis. Pvz., A. Godoy Milašiaus gyvenime nemato jokios krizės. Bet tai nėra geras metodas, norint suprasti gyvenimą ir kūrybą rašytojo, kuris turėjo intensyvų vidaus gyvenimą. Suprantu, kad nemalonu kalbėti apie savižudybės mėginimą poeto, kuriuo žavimės. Bet tiesa turi pasilikti tiesa.
Ponia Renėe de Brimont, kuri pirmoji (Renė de Prat pseudonimu) pradėjo rimtą Milašiaus kūrybos analizę, negalėjo nutylėti jo pirmosios krizės, autoriui dar gyvam tebesant (žiūr. Un precurseur, par R. de Prat, dans la Revue Europėenne, 1 septembre 1925). Savo disertacijoj G. I. Židonytė apie Milašiaus mėginimą nusižudyti rašo: “Jis buvo nuvežtas į ligoninę, kur tarp gyvybės ir mirties jis išbuvo savaites. Pagaliau jis iš ten išėjo kūniškai sugijęs, bet morališkai dar labiau palaužtas... Visos protinės abejonės, visos menkystės ir nusivylimai jauno palaidūno gyvenime, visos šeimyninės nuoskaudos, visi šitie susitelkę bandymai kapojo jį be perstojo, kad jis buvo atsisakęs bet kokios ramybės vilties” (O. V. de L. Milosz, Paris 1951, 78 p.).
Neimant dėmesin šitokios krizės, kuri baigėsi 1904 m. su Milašiaus tėvo mirtimi, sunku suprasti nihilizmą, kuris yra išreikštas “Don Žuano scenose” ir “Septyniose vienatvėse” (Sept solitudes, 1906), nes septynios vienatvės reiškia ne tiktai kasdieninę psichologinę vienatvę, bet taip pat dvasinę ir metafizinę; tai visiškas atsiskyrimas nuo transcendentinės Būties, kurią neigia didžiosios nuodėmės. Atidžiai skaitant ‘Septynias vienatves”, matyti, kad jaunas Milašius nori ištrūkti iš savo dvasinės vienatvės, pvz., “Vienatvės” eilėrašty jam ateina Dievo mintis. Ramybei atgauti jis norėtų pulti prie Tėvo sukruvintų kojų, bet į savo tragišką prašymą jis tesitiki sulaukti tylos. Šita baisi vienatvė slegia Milašių. Todėl jis vieną eilėraštį, kurį Jūs išvertėt, pabaigia šitaip: “Numirėliai iš tiesų gyvesni negu aš”. Todėl “gerk, miegok ir mirk, nes reikia vienaip ar kitaip pabėgti nuo savęs”, kalba jaunas Milašius “Sutemų giesmėj”.
GYVENIMO PAKOPOS
Turint galvoj abi Milašiaus krizes, jo gyvenimas ir su tuo gyvenimu glaudžiai susijusi jo kūryba susiskirsto į skirtingus periodus. Nuo 1896 iki 1906 m. eina klaidų, abejonių ir neigimų periodas. Jo išraiška — “Septynios vienatvės” su Don Žuano scenomis. Po pirmosios Milašiaus krizės prasideda Dievo ieškojimas pagal mistikus.
Šituo atžvilgiu labai charakteringas romanas “Meilės įvadas” (1910). Jo herojus Pinamontas, pradžioj tuščios ironiškos širdies nihilistas, pagaliau per meilę atranda Dievą. Tai Mlašiaus kelias. Todėl 1906-1914 metai yra ieškojimu ir teigimo periodas. Tada Milašius jau tiki, nes per meilę jaučiasi nugalėjęs sukurtos būtybės atsiskyrimą nuo Dievo. To laiko misterijos “Migul Manara” ir “Mephiboseth” yra religinės dvasios šauksmas, teigiąs savo tikėjimą. Bet, išpažindamas absoliutinę Meilę, visagalinčią ir visur esančią, Milašius niekur neteigia savo tikėjimo Bažnyčia. Tikriausiai jis tada negalėjo nugalėti savo protinio išdidumo, paveldėto iš tėvų ir sustiprinto jo auklėjimo.
Visi numirėliai girti nuo nešvaraus ir seno
Lietaus ant Lofoteno kapinių keistų.
Toli atodrėkis, lyg laikrodis, tuksena —
Širdy gūdžiausioj Lofoteno varganų karstų.
Juodam pavasariui išgraužiojus skylių,
Varnai nusipenėjo šaltu žmogaus kūnu;
Silpnam vėjeliui sušiurenus vaiko balseliu,
Numirėliams ramu tenai miegoti būna.
Čia gera būti. Židiny ramiai šiušena
Graudžiausiojo šių metų mėnesio balsai.
— Ak, tie numirėliai, nors ir iš Lofoteno, —
Numirėliai vis gyvesni nekaip ašai.
Karčiausioj pesimizmo valandoj 1906 m. O. Milašius parašė šias eilutes (iš “Sept solitudes”; vert. A. Vaičiulaitis). Po 9 metų, atradęs naują prasmę gyventi, “Paguodos žodžiuose” išliejo savo džiaugsmą (žr. sekantį psl )
Tik po antrosios krizės, kuri prasideda 1914 m. ekstaze, O. V. Milašius pradeda tikėti Bažnyčia ir nusižeminimu maldoje. Nuo 1914 iki 1939 m. — paskutinis Milašiaus periodas, katalikų tikėjimo periodas. Jūs teisingai pastebite, kad jis tada pasilieka dar prisirišęs prie alchimikų ir mistikų, kurie jam nemažai padėjo surasti Evangelijos Dievą. Jis jų laikosi, nes nori padaryti Dievą prieinamą nors tiems savo amžininkams, kurie religijai nėra principiniai priešingi.
MISTIKA IR EGZEGEZĖ
Jūs gerai pastebėjot, kad O. V. Milašius pervertino savo asmeninį mistišką patyrimą, leisdamasis į egzegezę ir stengdamasis atskleisti švento Jono Apokalipsę. Nors jis buvo išmokslintas orientalistas ir šituo įspėtas dėl egzegetinių klaidų, tačiau asmeninės centrinės problemos išsisprendimas jį suklaidino tekstuose. Be to, aš manau, kad prie jo egzegetinių klaidų taip pat prisidėjo lietuvių kalbos ir tautosakos atradimas.
Visą laiką gyvendamas toli nuo Lietuvos, Milašius anksčiau lietuviškai nemokėjo. Pradėjęs dirbti Lietuvos diplomatinėj tarnyboj, jis pastebėjo, kad A. Meillet sakė tiesą, kad College de France auditoroj skelbė, kad lietuvių kalba yra vienintelė senųjų indoeuropiečių gyva kalba. Gilindamasis į lietuvių tautosaką, Milašius tikriausiai ten rado giminysčių su senaisiais keltais, kurie turėjo įtakos baskams. Ši sena iberų tauta lig mūsų dienų išlaikė savo tautini savitumą kaip ir lietuviai. Tada Milašius ir sukūrė savo izraelitų, baskų ir lietuvių giminystės teoriją, kurią jis šitaip reziumavo:“ Kas liečia iberų-lietuvių analogijas, jos paaiškinamos tuo faktu, kad lietuviai sudarė vieną seniausių iberų kolonijų neolitinėj epochoj Šiaurės Rytų Europoj... Kaip Airija ir Šiaurės Škotija, Lietuva yra iberų kolonja. Iberai buvo dideli jūrų keliautojai, o lietuviškas gintaras juos traukdavo į Baltijos pakraščius dar prieš Saliamoną ir faraonus. Dėl to, kad lietuviai yra iberai, jų emblema, Baltasis Žirgas, vaidina tokį svarbų vaidmenį Apokalipsėj”. Ar Milašius klydo šitaip galvodamas, tegali pasakyti priešistorijos ir kalbotyros mokslininkai.
Norėdamas duoti savo egzegetinėms išvadoms apie pasaulinę katastrofą konkretų tikslumą, Milašius suklydo, kaip Jūs teisingai sakote. Bet, man rodos, negalima jam nepripažinti gilios intuicijos. Pvz., išdėstęs savo “Arcanes” knygoj (1926) būsimą pasaulio susijungimo idėją, jis prie jos grįžo atskiru straipsniu, kuriame skaitome: “Ne nuo žmogaus pareina neišvengiamybei nurodyti vietą erdvėj ir laike. Neišvengiamybė savotiškai yra šalia laiko ir erdvės... Težinau aš viena: jei idėja, kurią čia išdėstėme bendrais bruožais, niekada neturėtų tapti kūnu mūsų planetoj, gyvenimas nebebūtų vertas gyventi, o visiškas nepermaldaujamas sunaikinimas užviešpatautų mūsų mintis su aukščiausio idealo galybe”. Lig to pasaulis dar neprigyveno. Bet ar šiandien, atominio amžiaus pradžioj, pasaulinės katastrofos baimė nėra įsiveržusi į mūsų mintis?
Taigi, norėdamas būti konkretus, O. V. Milašius suklydo, bet, įsižiūrėjęs į savo pergyventą nihilizmą, jis gerai nujautė, kur pasaulis gali nueiti.