DR. PETRAS MALDEIKIS
Ar tėvų autoritetas auklėjimui reikalingas?
Ar tėvai gali ir turi būti vaikų draugai?
Kas labiau numalšina paauglių maištavimą — dresūra ar draugystė?
Skaitydami populiarią amerikiečių tėvams skirtą literatūrą auklėjimo klausimais, beveik visada užtiksime nuomonių, kad visos tėvų ir vaikų tarpusavio problemos savaime išsispręs, jei tik jų santykiai šeimoje bus demokratiški, jei tik jų teisės bus visiškai sulygintos. Tas šeimos demokratizmas reikalauja: kad būtų nutolta nuo principo, jog tėvai viską geriau žino; kad iš jos būtų pašalinti visi varžymai bei paliepimai; kad vaikai turėtų absoliučią pasisakymo laisvę, veikimo laisvę, apsisprendimo laisvę, absoliučią laisvę pasirinkti draugus ir kita. Šeima turėtų būti tobulo demokratizmo pavyzdys.
Būdami praktiški žmonės ir nesukdami sau galvos idealinėmis bei dvasinėmis vertybėmis, amerikiečiai yra demokratizmą pasirinkę kaip pagrindinę vertybę bei dorybę arba net ir visa vertybių sistemą, kurią labiausiai vertina ir saugo ir kurią jie visur siekia įgyvendinti. Jie to siekia ir šeimoje. Ir tik padarę šeimą demokratišką, jie mano ją išsaugoti. Demokratizmo jie siekia šeimoje ne tik tikslu išauklėti demokratiškai nusiteikusius piliečius, bet ir dėl to, kad dėl jo nepaisymo, jų supratimu, kyla beveik visos kitos blogybės tiek jaunimo auklėjime, tiek ir socialiniame gyvenime. Autoritetinis auklėjimas čia yra laikomas atsakingu už žmonių menkavertiškumo sąmonę, už jų nusikaltimus, už moralinį pakrikimą ir daug kitų blogybių, kurios ištinka vaiką, padarydamos ji gyvenimui nebetinkamą. Skaitydamas tėvams skirtą literatūrą ir sekdamas kai kuriuos filmus gali būti tuo beveik ar net ir visai įtikintas. Tačiau, kai prisimeni išeivių daugiau autoritetinėje nuotaikoje ir atsakingumo dvasioje išauklėtą jaunimą, kuriame nepastebi ne tik anų blogybių, bet kuris dar parodo gana gražių sugebėjimų Amerikos mokykloje ir gyvenime, taip pat kai prisimeni gana griežtoje autoriteto dvasioje išaugusius vaikus ir jų sugebėjimus bei pasiekimus, tai taip ir negali išvengti abejojimų dėl labai didelės demokratinio auklėjimo vertės, ir savaime atsiranda skeptiškas nusiteikimas ir net priekaištai dėl kai kurių entuziastiškų prileidimų. Net ir po keliolikos Amerikoje išgyventų metų gal dar nebūsime įtikinti, kad pats vaikas, o ne jo motina geriau žino, kas jam geriau tinka gerti: pienas ar coca cola. Ir kai dar prisimeni, kad nė vienas vaikas negali išaugti išsilavinęs, nebūdamas mokomas, tai tuo pačiu nebetiki, kad jis galėtų būti išauklėtas, jei jis nebus planingai, o ne pagal savo demokratišką apsisprendimą, kitų auklėjamas.
Gal visi sutiksime, kad šeimos santykiai pirmoje eilėje turi remtis nuoširdumu ir meile. Didelis santykių griežtumas ar vieno kurio tėvų prasikišęs dominavimas paprastai nereiškia nei nuoširdumą, nei meilę. Suprantama, jis nėra geras. Tačiau lygiai nereikėtų labai vertinti ir antro kraštutinumo — visiško tėvų autoriteto paneigimo nors ir gražiu demokratizmo vardu. Vaikui įaugti į gyvenimišką tvarką, į religinį, moralinį ir socialinį gyvenimą, pasisavinti žinioms ir įvairiems sugebėjimams ir daugeliui kitų auklėjimo bei kultūros dalykų atitinkami autoritetai yra būtini. Šeimos auklėjimui tėvų autoritetas yra būtinas. Be tėvų autoriteto negali būti nė šeimos auklėjimo, iš kurio vaikas įsigyja išauklėjimo pagrindus ir svarbiausias vertybių sąvokas. Vaikas jam vadovaujančio autoriteto pats ieško ir jį mielai pripažįsta. Jei jis jo neranda tėvuose, jis jo ieško vyresniuose drauguose, kurių vadovavimui jis pasiduoda.
AUTORITETO SĄVOKOS KITIMAS
Apskritai žmonių santykiai pamažu kinta. Jie kinta, darydamiesi vis paprastesni, natūralesni, demokratlškesni. Žemesnės civilizacijos šalyse paprastai norima išlaikyti didesnis skirtumas, tam tikras atstumas tarp aukštesnių ir žemesnių sluogsnių, tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Įstaigos tarnautojas ar tvarkos palaikytojas žemesnėje civilizacijoje stengiasi išlaikyti daugiau viršinį autoritetą ir yra linkęs parodyti, kad jam priklauso sprendimas ar tvarkos palaikymas. Jis jaučiasi tarsi įpareigotas atstovauti įstaigos ar institucijos autoritetą bei prestižą ir reikalauti, kad atėję su reikalais žmonės tai respektuotų. Daugiau gyvenime patyrę, matome, kad, kylant civilizacijai, tie santykiai pakinta, ir kad įstaigos ar institucijos prestižas visiškai nenukenčia, jei vietoje viršinio autoriteto įsigali daugiau paprasti bei demokratiški santykiai. Civilizuotoje visuomenėje valdžios įstaiga įsigyja bei išlaiko savo prestižą ne viršinio autoriteto saugojimu, o savo darbo sėkmingumu bei savo tarnautojų sugebėjimu gerai tarnauti visuomenei.
Ta pačia kryptimi, atrodo, kinta ir tėvų vaikų santykiai šeimoje. Ir šeima yra palenkta tiems patiems socialinės evoliucijos dėsniams. Natūraliose tautose, kur gyvenimas yra dar labai nesudėtingas ir kur jis visas telpa šeimos ribose, ten ir šeima valdoma su neginčijamu autoritetu. Tačiau besikeisdami socialiniai santykiai keičia šeimos santykius, pakeičia ir tėvų autoriteto pobūdį. Tuo keliu viršinis autoritetas vis mažėja, o jo vietą pamažu užima tėvų moralinio pobūdžio autoritetas, pagrįstas didesniu tėvų patyrimu, didesniu gyvenimo žinojimu, sugebėjimu, augančiam bei bręstančiam žmogui padėti jo vaikystės bei jaunystės problemose, jo reikalų supratimu, meile ir atsidavimu bei pasiaukojimu šeimos gerovei.
TĖVAI KAIP VAIKŲ DRAUGAI
Tėvų ir vaikų santykių kitimą geriau suprasime, jei juos palyginsime su mokytojo ir mokinių santykiais. Praeityje buvo daugiau vertinamas griežtas mokytojas, mokąs ir mėgstąs išlaikyti didelį atstumą tarp savęs ir klasės. Lietuvoje į tokį mokytoją jau buvome pradėję žiūrėti kritiškai. Mokytojo uždavinys yra ne griežtumo klasėje išlaikymas, o jos mokymas ir auklėjimas. O didelis drausmingumas, išlaikomas su tam tikru įtempimu, klasėje nevisada pasiekia gerų rezultatų. Mokiniai, gali būti įpratinti būti drausmingi, kai mokytojas juos mato, bet gali būti visiškai kitokie, jam jų jau nebematant, jei tik jis neįskiepija juose gilesnių auklėjimo principų, o drausmingumą klasėje palaiko tik savo kietu valdymu. Geresnę auklėjamąją įtaką daro tas mokytojas, kurį mokiniai jaučia ne kaip juos kietai ir dirbtinai valdantį viršininką, bet kaip juos į didesni išsilavinimą ir išauklėjimą vedantį vyresnį bei juos suprantantį draugą, kuris su pasiaukojimu siekia jų gerovės.
Tas pat tinka ir tėvams. Mažėjant tėvų viršlniam autoritetui, jie nepraras savo auklėjamosios įtakos, pasilikdami savo vaikus suprantančiais ir jiems padėti galinčiais vyresniais draugais. Kur jau nebėra vietos ir nuotaikos paklusnumui, jį turi pakeisti pasitikėjimas. Jei patekome į tokius laikus ir tokią atmosferą, kada tėvams jau sunku ar net nebeįmanoma vaikus auklėti iš viršaus, reikia juos auklėti iš šalies, išliekant drauge. Ir kai vaikas pereina į paauglystę ir pradeda nutolti nuo šeimos ir kai jam iškyla naujų ir sunkiai išsprendžiamų problemų, tada reikia laikyti labai laimingu atveju, jei jis jaučia draugišką pasitikėjimą kuriam nors tėvų, kuris jo nepapeiks ar nesubars, iš jo nepasijuoks ir jo nenuneigs, o jį supras, leisis su juo į jo reikalų svarstymus ir nuoširdžiai patars, savo nuomonės jam neprimesdamas.
“Draugo” terminas tėvų valkų santykiuose gali kam atrodyti kaip tėvų vaidmens nuvertinimas, kaip tėvams reikalingos pagarbos atsisakymas. Bet, jei įsigilinsime į to žodžio reikšmę, jis neatrodys nepriimtinas. Draugas juk yra tas, su kuriuo norime drauge būti, su kuriuo norime bendrauti, kurį aukštai vertiname ir kuriuo pasitikime. Draugiškumas reiškia santykių artimumą bei nuoširdumą, reiškia tų santykių pastovumą, abipusi siekimą kits kitam gero ir norėjimą dalintis džiaugsmais ir skausmais.
Kad su tokių nuoširdžiu draugiškumu vaikui galima daugiau padaryti įtakos, negu kietai juos valdant iš viršaus, būtų nedėkinga bandyt įrodinėti priešingai. Turėti vaiko ar jaunuolio nuoširdų artimumą, turėti jo pasitikėjimą ir prisirišimą — auklėjamuoju atžvilgiu, visi sutiksime, yra daug naudingiau, negu turėti tik jo klusnumu Ir pareiga pagrįstą pagarbą bei drausmingumą.
Tiesa, draugiškas laikymasis, sudarydamas galimumų vaikams laisviau su tėvais kalbėtis ir laisviau pasisakyti gali kartais išvirsti į tėvų kritikavimą. Tačiau ir tai dar nėra didelė blogybė. Daug lengviau tėvams atremti vaikų priekaištus ir suprasti jų motyvus, kai tai yra atvirai pasakoma, negu tada, kai tie priekaištai slaptai buriasi jauno žmogaus sieloje. Taip pat nereikia pamiršti, kad ir jaunų žmonių maištingumas atsiranda, kai jaučiamas viršinis spaudimas. Jam daug sunkiau pereiti į jaunuolišką maištavimą prieš nuoširdų draugiškumą, negu prieš autoritetinį Iš viršaus valdymą. Be to, ir paauglio kritiką reikia atitinkamai suprasti, nes jis dažnai griebiasi suaugusiųjų kritikos ne norėdamas juos reformuoti, o tik siekdamas pasireikšti ir įteisinti save, kaip individą, sugebantį savarankiškai mąstyti.
BAIGIAMOSIOS IŠVADOS
Kintant gyvenimo sąlygoms, kinta ir auklėjimo reikalavimai. Tradicinis ir tėvų viršiniu autoritetu pagrįstas šeimos auklėjimas darosi vis labiau nebetinkamas. Tėvų viršinį autoritetą turi pakeisti jų nuoširdumu ir meile pagrįstas artimumas bei draugiškumas vaikams. Tai ne tik nesumažina tėvų auklėjamojo vaidmens, bet dar padidina jiems tos srities uždavinius. Šeima lieka, kaip ir buvusi, pirmoji, natūrali ir pati svarbiausia auklėjimo institucija. Ji turi didesnius įpareigojimus už mokyklą, ir tėvai, kaip natūralūs auklėtojai, už jaunimo auklėjimą yra daug atsakingesni už mokytojus, kaip samdytus profesionalus. Ne tiek mokyklos, kiek tėvų auklėjimas gali jaunimą apsaugoti nuo daugelio šunkelių, o visuomenę nuo pakrikimo. Jei mokyklinis auklėjimas visada siekia pažangos ir ieško naujų kelių, negali tuo atžvilgiu atsilikti ir šeima. Tačiau pažangos vardu į ją braunasi įvairios neigiamos įtakos: pažangos vardu silpninama šeima, paneigiamos dvasinės vertybės, menkinama žmogaus asmenybė, darant ji savo principų neturinčiu viską tirpdinančio katilo padaru — moraliniu nieku. Mūsų šeimų pagrindinis uždavinys išlaikyti lietuvišką prieauglį, jam vadovaujant ir nepaliekant atviro visoms aplinkos neigiamoms įtakoms.