Spausdinti

■    PIJUS XII KALTINAMAS

     Pernai Vakarų Berlyno teatre pastatytas vaidinimas "Der Stellvertreter" ("Vietininkas"), vėliau Paryžiuje pavadintas "Le vicaire" ir Londone "The Representative", vasario pabaigoje pasirodė Niujorke "The Deputy" vardu. Apie šį vaidinimą susidariusi kontroversija jau spėjo pasiekti tarptautinės proporcijos.

     Už praėjusio karo žydų žudymą vaidinimo autorius 33 m. vokietis Rolf Hochhuth kaltina ne tiek nacius, kiek tuometinį popiežių Pijų XII. Anot jo, popiežius viešu protestu būtų sustabdęs nacių vedamą žydų likvidaciją, tačiau neišdrįso ir net visai nenorėjo to padaryti.

     Vaidinime popiežius taip apibūdinamas: "Pacelli — ne asmuo, bet institucija: dideli gestai, nuostabiai gražių rankų ryškūs judesiai, besišypsąs aristokratiškas šaltumas, šaltas jo akių ugningumas iš po auksinių rėmų. 68 metų, pačioj savo galios viršūnėj".

     R. Hochhuth duoda ir atsakymą, kodėl Pijus XII viešai nepasipriešino naciams. Šis Kristaus vietininkas, vietoj reprezentavęs Jį, išdavė ir žydų negynė dėl savo silpno charakterio, dėl materialinių išskaičiavimų (kad nenustotų finansinės paramos iš vokiečių pramonininkų) ir dėl noro, kad Hitleris sutriuškintų bolševizmą. Pijus XII pristatomas panašus į Hitlerį.

■    ...“NEATITINKA ISTORINEI TIKROVEI”

     Vaidinimas iš pat pradžios susilaukė didelės opozicijos: ne vien iš katalikų, bet ir iš žydų, kurie persekiojimo metu patys buvo patyrę Pijaus XII globą.

     Du vokiečiai jėzuitai tėv. Leiber ir tėv. Weber, karo metu Pijaus XII paskirti rūpintis žydų globa Romoje, paliudijo, kad po-74 piežius ne baimės ar išskaičiavimo, bet išminties ir ilgametės skaudžios patirties vedamas, nusprendė, kad viešas pasmerkimas nebūtų efektingas, priešingai, pakenktų ne tik Bažnyčiai, bet ir patiems žydams, nes naciai ne tik nebūtų nustoję juos persekioję, bet būtų dar smarkiau trukdę popiežiui jiems padėti. Tuo metu popiežiaus rūpesčiu žydai būdavo priglaudžiami Vatikane ir 150 Romos miesto ir apylinkės vienuolynuose.

     Nuostabiausia yra tai, kad patys R. Hochhutho "ginamieji" žydai, ypač karo metu persekiojimus patys patyrę, stoja ginti Pijų XII.

     Mes gerai prisimename po karo išlikusiųjų žydų viešus pareiškimus Pijui XII. Kaipo pavyzdį pacituojame vyriausiojo Romos rabino dr. Elio Toaff žodžius, pasakytus popiežiaus mirties proga: "Labiau negu kas kitas, jis parodė meilę ir užuojautą per žiaurius persekiojimo ir teroro metus".

     Vienos milijoninės Niujorko žydų bendruomenės vadai neseniai oficialiai pareiškė, kad jie "jaučia moralinę pareigą pasisakyti prieš tą kaltinimą ir vėl patvirtinti po Hitlerio naikinimo išlikusių žydų anksčiau viešai pareikštą popiežiaus Pijaus XII nuoširdų vertinimą". Panašiai pasisakė visa eilė žydų vadų.

     Kas liečia patį autorių: R. Hochhuth ne tik nepakankamai studijavo istorinius dokumentus, bet iškreipė faktus ir savo išgalvotus motyvus tiesiog priskyrė popiežiui. Jo nuoširdumu, "ginant" žydus, buvo suabejota, atidengus faktą, kad jis vos prieš 5 metus (1959) redagavo vokiečio Buscho karikatūrų rinkinį, kuriame patalpino nemaža antisemitinės medžiagos (žr. "America", 1963, Oct. 12, 416 psl.).

     Visą šį nemalonų epizodą giliai apibūdina žymaus Berlyno evangelikų vyskupo dr. Dibeliaus žodžiai "Die Kirche" savaitraštyje: "Visam pasauliui esant suirutėje, popiežius nešė dvasinę atsakomybę už 300,-000,000 žmonių. Ką jis padarė ar ko nepadarė, ką jis jautė..., kaip jis savo sąžinėje kovojo Dievo akivaizdoj, visa tai pamatuoti gali tik tas, kuris pats ilgai nešė panašią atsakomybę ir patyrė, ką reiškia stoti už krikščionišką tikėjimą ir pagrindinius žmoniškumo principus prieš žiaurią totalitarinę valdžią. Dabar gi atsiranda jaunas rašytojas, aiškiai niekada nepergyvenęs, niekada neparagavęs, ką tai reiškia nešti atsakomybę prieš priešišką totalitarinę jėgą. Ir štai, vos po 5 metų nuo popiežiaus mirties, parašo vaidinimą, rodydamas pirštu į popiežių: "Jis yra atsakingas už milijonų žydų nužudymą... Jis vienas. Tai yra labai pigus ir visiškai naivus būdas rašyti istoriją".

     Naivus ar nenaivus, "Vietininko" autorius puikiai pasisavino Goebbelso ir Rosenber-go tiesos fabrikavimo būdą ir, atrodo, turi neblogesnį pasisekimą už savo mokytojus.

■ JAUNIAMS TRŪKSTA KNYGŲ

     Visa eilė asmenų mūsų prašo nurodyti anglų kalba jaunimui skirtas knygas (žr. šio numerio "Skaitytojo žodį", 104 psl.). Kas liečia tų knygų sąrašo sudarymą, ten pasisakome; kas liečia lietuviškas knygas, čia keliame jų reikalą.

     Dažnai raginame paauglius — skaityk lietuvišką knygą! Neramu darosi, jei pažiūrime, kiek lietuviškų knygų jiems galime duoti. "Algimantas" ir "Gatvės berniuko nuotykiai" yra įdomios knygos, bet, po du kartus perskaičius, abi atsibosta...

     Brendimo amžiuje, kada jaunuolis svajonių pasaulyje gyvena, jam ir reikia, šalia auklėjančių knygų, tokių, kokios jo vaizduotę praplėstų. Visi gimnazijoj skaitėme nuotykių romanus, nors vyresnieji gal sakė — tai tik laiko gaišinimas. Atgal pažvelgus, atrodo, kad iš jų nuostolio neturėjome — jie buvo pirmieji mūsų draugai knygų pasaulyje — per juos pamėgome skaityti.

     Mūsų paaugliams reikia knygų — ne tik apie piemenukus ir žalią girią, bet apie drąsius tyrinėtojus, keliones į erdves, kovotojus už laisvę. Lietuviška knyga negali būti neskanūs, nors sveiki, špinatai. Jaunuolis neskaitys to, kas nepatrauks jo dėmesį.

     Lietuvių Bendruomenės Švietimo Tarybos rūpesčiu yra išleista pradedantiems skaityti "Gulbė, karaliaus pati" ir spausdinama J. Minelgos "Labas rytas, vovere"; spaudai ruošiamas V. Frankienės scenos veikalas vaikams. Tačiau vargas su knygomis paaugliams — čia net nepavyko gauti rankraščių.

     Greta įvairių premijų romanams, poezijai ir mokslo veikalams turėtų būti ir jaunimo literatūrai. Gerai, kad tas reikalas vėl keliamas spaudoje (žr. P. Janulio str. "O kas vaikams?"; "Draugas", 1964. I. 25; II dalis, 1psl.). Žinoma, premijuotini turėtų būti ir rankraščiai, kad jiems būtų lengviau išvysti pasaulio šviesą spaudoje.

     Atrodo, kad netrukus tokia premija bus įsteigta. Ar nevertėtų ją visų pirma skirti paauglių literatūrai, kad būtų tuoj pat išleista bent viena nauja knyga jauniams, kuriems labiausiai lietuviško žodžio trūksta?

■ BALFO “NEBLOGA PRADŽIA”

     BALFAS yra viena reikalingiausių lietuvių organizacijų. Taip galvoja ne vien pašalpos reikalingi, bet ir matantieji pašalpos reikalą tautiečių tarpe.

     Skelbiama spaudoje, kad BALFO suruoštame vajuje vien Čikagoje surinkta 22,000dol. Ir pesimistiškiausias galėtų pasakyti, kad tai "nebloga pradžia". Tačiau BALFO suruoštas vajus turėjo ne vien finansinį laimėjimą. Pirmą kartą platesniu mastu išeiviai, tiek rinkėjai, tiek davėjai, ėmė laikyti BALFĄ mūsų...Ir čia galima pasakyti, kad tai nebloga pradžia.

■ ...VERTA IR JIEMS...

     Šį mėnesį Vokietijos Krašto Lietuvių Valdyba viso pasaulio tautiečių tarpe pradeda vajų Vasario 16 gimnazijos statybos naudai, kad pagerėtų sąlygos tiems, kurie "vieni pripildo gimnaziją klegesiu ir prasme" (žr, "L, L.", 1964, vasaris, 52-56 psl.).