JĖZAUS PRISIKĖLIMU Dievas sukuria naują pasaulį. Jėzus tada nebegrįžta prie senojo pasaulio. Jis eina link naujojo, kuris steigiasi, supdamas Jo atėjimą... Prisikeldamas Kristus tampa naujosios kūrinijos šaltiniu. Jo prisikėlimas, kaipo istorinis faktas, nėra vien šio pasaulio įvykis, bet ir naujos istorijos pradžia. Lygiai kaip pirmasis sutvėrimas atidarė mūsų pasaulio istoriją, taip prisikėlimas atidaro naujo pasaulio istoriją. Be abejo, ši naujoji istorija nėra be reikšmės mūsų pasaulio raidai; priešingai, tik ji duoda mūsų istorijai išbaigtą ir galutinę prasmę. Tokiu būdu Dievas sujungia abu savo veiksmus arba, teisingiau, jis pirmą palenkia antrajam... Ši perspektyva būtų iškreipta, jei prisikėlimas būtų laikomas tik mūsų istorijos puošmena. Iš tikrųjų, prisikėlęs Kristus savo atėjimu pastato mūsų pasaulio istoriją ant naujų pagrindų. Kristaus prisikėlimo valandą mūsų pasaulį tarsi į save suima kitas virš horizonto bekylantis pasaulis... Tad krikščionys iš esmės skiriasi nuo kitų savo tikėjimu į prisikėlimą. Kiti jaučia būtinybę viltis bent rojaus sapnais žemėje, nors tektų ir paneigti aiškiai matomus faktus. Betgi krikščionys savo pasaulėžvalgos centre išpažįsta ateinant naują, šįjį užbaigiantį pasaulį. Jo atėjimą mes atpažįstame Velykų ryto fakte.
Joseph Comblin, “La Resurrection de Jesus-Christ”