GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Prieš keletą dienų buvo pavakarė — tokia, kaip ir daugelis kitų. Už pusvalandžio turėjo grįžti vyras iš tarnybos. Ant visų keturių pečiaus rinkių kunkuliavo puodai ir puodeliai, orkaitėje čirškėjo žuvis.
Staiga pro duris, drauge su šalto oro gūsiu, įsiveržė virtuvėn sūnus. Visi jo du su puse metų tryško pro raudonus veidukus, varvančią nosytę ir be galo nešvarias rankutes.
O pro bešvepluojantį liežuvėlį vertėsi:
— Myte, pagirdėk, pagirdėk! — Žemi-sunka bum pipi auto. Amtkinėliai kito, kito..
Sriuba bėga, bėga iš puodo...
— Negaliu dabar klausyti, vaikeli. Matai — puodai smarkiai verda. Turiu maišyt ir kopūstą pjaustyt.
— Myte, žemi — sunka bum — traukė už suknelės įsikibęs.
Ir vėl ta pati istorija! Ir pasirenka gi mano sūnus laiką, galvoju nepatenkinta.
Niekaip negalėjau suprasti, ką sūnus taip desperatiškai bando išaiškinti. Panašių šaradų jau buvau daug girdėjusi, tačiau kiekvieną reikėdavo atskirai iššifruoti. O tą vakarą neturėjau laiko.
— Myte, ateik, parodyk! — traukė mane laukan.
— Pirmiausia, Tomuk, nu-šluostysim nosytę. Ir kodėl pirštinytes nusiėmei?
— Myte, parodyk!
— Vaikeli, reikia sakyti “pažiūrėk”.
— Žemi-sunka bum pipi...
Nieko neliko, kaip tik išsekti sūnų laukan. Ten, ant takelio, šonu gulėjo geltonas sunkvežimiukas, į jį įstrigus raudona gaisrinė mašinukė, ir krūva pabirusių akmenėlių...
— Žemi-sunka bum pipi auto, Amtkinėliai kito, kito...
— Nelaimė, vaikeli! — vaidinu nusigandusią. — Susidūrė automobiliukai! Sukrauk akmenėlius sunkvežimin ir dar truputį pažaisk.
Žuvis buvo prisvilus, pusė sriubos išbėgus...
Turiu prisipažinti — pyktelėjau stiprokai. Viskas per tuos vaiko švebeldžiojimus! Būtų kaip reikiant pasakęs, žuvis nebūtų prisvilus.
Ir tada prisiminiau vienos senyvos amerikietės žodžius. Ji buvo užauginusi du daktarus, vieną kunigą ir vieną advokatą. Užklausta, ką galėtų patarti jaunoms motinoms, teatsakė:
— Klausykit atydžiai, ką jums vaikai bando pasakyti.
Ir mes, jaunos mamos, tada nusivylėm. Tikėjomės, kad ką nors komplikuotesnio patars, pamokys. Gi dabar, tik — išklausyti savo vaikų. Tai, taip paprasta!
Neužilgo įsitikinau, kad tai visai nelengvas uždavinys.
Reikalinga tikrai daug kantrybės ir atydumo.
Nuo mažulio švebeldžiojimų iki gimnazistiško leksikono — Mamytės ausis turi būti prieinama.
Kartais gana sunku parodyti nuoširdų susidomėjimą nuobodžiu vaiko tų pačių dalykų kartojimu. Gi Mama negali visą dieną vaikų klausytis — yra kitų pareigų.
Ne visą laiką. Tada, kai vaikas nori nuoširdžiai pasipasakoti.
Sriubai nepakenks, jei ugnį truputį sumažinsim ir prisėsim su dukrele šnektelėti. Gal ji nori išsakyti kokią savo baimę, rūpestį ar nepasisekimą?
Jei Mamytė vis neturės laiko, ji dalinsis visu tuo su savo draugėmis. Ilgainiui, Mamytė praras kontaktą su savo dukters dvasios pasauliu, ir norėdama pamokyti ar patarti — šaus pro šalį. Tur būt, nėra nieko skaudesnio tėvams, kaip pajutimas, kad staiga savo vaiko visai nepažįsta. Nebežino, ką jis galvoja, jaučia, kuo domisi ir su kuo draugauja.
Gėrimės šeimomis, kurių vaikai šalia plataus draugų rato pasinaudoja ir nuoširdžiais, suprantančiais tėvų patarimais. Tokioj šeimoj duktė, grįžus iš šokių, entuziastingai dalinsis įspūdžiais su Mama. Sūnus, parkeliavęs iš jaunimo iškylos, nepaleis Tėčio, kol nepabers visų savo nuotykių. Nei Mamai, nei Tėčiui nereikia prašyti ar reikalauti dienos apyskaitos iš savo vaikų ar paauglių.
Ne jėga tėvai išsikovoja tas teises į savo vaikų pasaulį. Ne amžinais neprašytais ir nuo situacijos atitrūkusiais patarinėjimais...
Tas teises į vaiko pasitikėjimą įgauna jie tada, kai pirmą sykį kantriai ir nuoširdžiai išklauso:
— Myte pagirdėk...
— Myte, paklausyk,... — ir sužinosi apie savo vaikų draugus: ką jie žaidžia, kaip elgiasi.
— Tėveli, atydžiai paklausyk,... — ir pamatysi, kokių gabumų tavo sūnus turi, kuo jis domisi.
— Mamyte, išklausyk,... — ir nujausi, prie kurio bernelio tavo dukters širdis linksta.
— Tėveli, turėk kantrybės,
— ir sūnus ne be pasitarimo su tavim pasirinks profesiją savo gyvenimui.