Spausdinti

ALFONSAS G RAUSLY S

     Norėdami, kad šeimos neiširtų ir kad sunkiai sugyvenančios poros kuo mažiau kentėtų bei vienas kitą kankintų, negalime nesusirūpintl tas blogybes gydančiais vaistais. Vienas tokių vaistų yra kantrybės ugdymas šeimoje. Kantrybę ugdant, reikia: pirma, įsisąmoninti tam tikras nekantrumo šaknis pakertančias tiesas ir įsiskiepyti kantrybės reikalingumą grindžiančius į-sitikinimus; o antra, budėti, kad būtų kuo mažiau nekantrumo prasiveržimų ir daryti viską jų pasekmėms sušvelninti.

TIESOS IR ĮSITIKINIMAI..

     Visi esame žmonės, taigi, riboti ir įvairių netobulumų pilni. Tai atsimindami ir artimiausio žmogaus ydas matydami, nesistebėsime, negalvosime, kad čia kažkas nepaprasto, bet ramiai jas pakelsime. Taip pat prisiminsime, kad ir mes patys, būdami žmonės, esame netobuli ir kad mumyse yra taip pat daug to, kas mūsų artimiesiems nepatinka ir ką jie turi pakęsti. Tiesa, mes savų neigiamybių nematome, nes nuostabus yra žmogaus aklumas savo ydų atžvilgiu. Jau patys nekantrumo prasiveržimai tą mūsų aklumą patvirtina, nes, nekantraudami ir kitą puldami, mes ir be žodžių pasakome, kad esame pranašesni ir todėl turime “teisę” kitus peikti ir smerkti. Negana to, kad esame žmonės; dar esame skirtingi žmonės, t.y. skirtingai jautrūs ir todėl skirtingai pažeidžiami. Šis skirtingumas priklauso nuo skirtingo paveldėjimo, temperamento, auklėjimo, skirtingų išgyvenimų ir net nuo skirtingų persirgtų ar sergamų ligų. Šitai žmonių skirtingumo tiesai prieštarauja ir su ja nesiskaito tasai vedybinio gyvenimo dalyvis, kuris iš kitos pusės reikalauja, kad ji būtų tokia, kokios jis nori. Šitoks reikalavimas yra dažnų moterystės gyvenimo nesusipratimų šaltinis, nes žmogus, net norėdamas, tik dalinai gali pasikeisti, o visiškai pakeisti savo paveldėtą prigimtį nėra įmanoma. Todėl toks reikalavimas yra negalimas, neprotingas, dvelkia prievarta ir kitą pusę užgauna. Žmogus gali nusikratyti savo ydomis, o ne savo skirtinga prigimtim. Įdomu tačiau tai, kad reikalaująs kitą pusę pasikeisti, pats nemano keistis ir derintis, pasilikdamas tik sau teisę būti toks, koks jis yra. Tokie negalimi, vienai pusei statomi reikalavimai nuolat bando tos pusės kantrybę. Toksai įtempimas tepašalinamas tik tada, kai abi pusės skaitysis su tuo faktu, kad abu yra skirtingi. Negalima juk žiūrėti kad ir į sau artimą žmogų iš savo egoistinio taško. Negalima jam statyti reikalavimų, kad jis, savo asmenybę ir prigimtį paneigęs, pasidarytų tik jo satelitu! Tuo tarpu, tasai, kuris skaitosi su žmonių skirtingumu nesistebės, jei jam artimiausias žmogus jautriai reaguos į tai, kas jo asmeniškai nejaudina. Jis nematuos kitos pusės savo matu ir todėl pasiliks kantrus. Jis stengsis artimą žmogų pažinti, kad išvengtų visko, kas jį erzina ir kas gali nekantrumą jame sukelti.

     Pažinti vienas kitą, — tai, gal būt, viena iš pagrindinių sąlygų nekantrumui pašalinti. Tačiau, anot garsių moterystės žinovų, vedusieji nuostabiai mažai vienas kitą pažįsta. Jie perdaug galvoja ir kalbasi apie medžiaginius šeimos reikalus ir permažai giliau domisi ir kalba vienas apie kitą. Tuo tarpu, anot F. V. Gagern, tarpusavis pažinimas yra taip esminis dalykas meilėje, kad hebrajų kalboje pažinimas ir meilė tuo pačiu žodžiu “jada” vadinami.

     Pažinti gi kitą arba, kaip vedusiųjų žodyne sakoma “suprasti kitą”, reiškia pasistengti žinoti, ką jis galvoja, kodėl jis taip elgiasi ir kodėl toks pasidarė — pasistengti suprasti kito žmogaus vidaus pasaulį. Tik jį supratus, atsiras to gerumo, kurs psichine prasme duos kitam erdvės, kad jis galėtų laisvai judėti, kvėpuoti, kuris netalpins jį į savo nustatytus rėmus, netroškins jo savais, bet kitos pusės dvasios pasauliui svetimais įpareigojimais.

     Kito, kad ir artimiausio žmogaus nesupranta tie, kurie iš jo veido, akių, gestų, žodžių tono ir ūpo pasikeitimo jo vidaus pasaulio neišskaito ir todėl net nebando prie jo derintis. Tai atbukę beraščiai, o kiek jų daug pasaulyje! Kai tuo tarpu kiti, jautresni, ne tik iš čia suminėtų dalykų supranta artimą žmogų, bet jie pajunta ir tai, ką jis savo išore bando paslėpti ar net klaidingai parodyti. Jie iš sakinio nujaučia kontekstą. Jie bando aiškinti dabartį praeitimi; pavyzdžiui, gal tas, kuris dabar nieku nepasitiki, buvo jau daug kartų apviltas praeityje. Juk kiek yra žmonių, kurie kenčia vedybose, bet kurių išdidumas neleidžia savo kančios parodyti ir tuo būdu tartum gailestingumo maldauti. Pažinti nelengva, bet ne tai yra skaudžiausia; skaudžiausia tai, kad nedaug yra tokių, kurie tuo susirūpintų.

     Nekantrumo priežastim gali virsti taip pat ir vaizduotė, kuri, įsivaizdavusi gyvenimą kitokį, negu jis yra, ir susidūrusi su tikrove, verčia tokios negerovės paliestą žmogų maištauti ir nerimauti. Čia turime galvoje tą abipusį lyčių priešvedybinėje meilėje vienašališkumą, kuris sukuria neatitinkantį tikrovės, suidealizuotą, vaizduotės norimą vienas kito vaizdą; kai vėliau tokia perjauna žmonių pora, suėjusi į visai kitaip įsivaizduotą moterystę, prablaivėja, tada ji pamato, kad ir jie patys ir jų moterystės gyvenimas yra visai kitoks, kaip jiems pirma atrodė. Nenuostabu, kad tada kyla įtempimo debesys, kurie pradeda žaibuoti nekantrumo žaibais. Todėl, ugdant kantrybę šeimoje, reikia bandyti kiek galima demaskuoti vaizduotę, kad ji netrukdytų tikrovės pažinimo ir ramiai įsijungtų į tokį gyvenimą, koks jis yra.

     Kalbant apčiuopiamiau apie pirmąjį vaizduotės diktuojamą, apsigavimą, reikia pasakyti, kad čia pati prigimtis, skirdama lytis viena kitai, šitą apsigavimą įtaigoja. Berniukas ir mergaitė bręsdami svajoja ir pamažu susidaro vienas apie kitą vaizdą, susikuria abipusį norimo gyvenimo bendrininko suidealintą sąvoką. Įsimylėję pirmąja meile, jie ieško vienas kitame to susikurto vaizdo bruožų ir, bent vieną suradę, meilės apsvaigime mano, kad jie jau pilnai atitinka savo idealaus partnerio sąvokai. Nepažindami gyvenimo, jie negali pažinti to apsigavimo, kuriame yra; t. y. negali suprasti, kad, mylėdami vienas kitą, jie myli savo susidarytą vienas apie kitą vaizdą, taigi tikrumoje myli save. Moterystėje susidurdami kasdieniame gyvenime, jie pamato, kad jų sudarytas vienas apie kitą vaizdas nėra tikrovė. Nusivylimai vienas kitu virsta priekaištavimais ir nekantrumu.

     Antrasis vaizduotės diktuojamas apsigavimas, kuris realiam gyvenime virsta nekantrumo šaltiniu, yra moterystės prasmės ir uždavinių klaidingas supratimas. Nekartą jauni, nepatyrę žmonės žiūri į moterystę tik kaip į malonumų nenutraukiamą grandinę, pamiršdami, kad gyvenime niekas veltui neduodama, kad malonumai apmokami įvairiais nusigalėjimais ir kad besakingumas gali net priartinti prie pasibiaurėjimo ribų. Reikia čia dar pridėti, kad iš viso nėra gyvenime tokių padėčių, kurias vien tik malonumai lydėtų. “Moterystė — tai nėra malonumas, o tik moralinis uždavinys” (Mr. Frisch). Kiti gi bando moterystę grįsti abipuse susituokusiųjų valia ir kantrybe, o ne meile. Pavyzdžiui, P. Buck yra pareiškusi, kad “meilė ir moterystė gali būti tas pats” t. y. gali sutapti, bet tai nėra taisyklė, o tik išimtis. “Ne meilėje moterystės esmė, bet valios sutikime”, tvirtina P. Claudel. Tačiau norėtųsi Čia pridėti, kad be meilės ugdymo, moterystės dienos virstų dienomis be saulės. Nežiūrint tad visų galimų šiuo klausimu samprotavimų, reikia nenuilstamai ir viltingai meilę šeimoje gaivinti.

     Visas vaizduotės įtaigas reikia demaskuoti, išsklaidyti, nes demaskuoti, tai bent dalinai pavojų nugalėti. Jas, tiesa, išsklaido gyvenimas, bet tai įvyksta per vėlai. Šiuos ir panašius apsigavimus tegalėtų dar laiku bandyti sklaidyti įvairūs ruošiami kursai ir paskaitos vedybiniam gyvenimui paruošti. Tragiška tik tai, kad niekas nesiduoda pamokomas, kol pats nenudega. Vedybiniam gyvenime, kai pats gyvenimas apsigavimus išblaško, nelieka nieko kito, kaip su tikrove skaitytis, t. y., savo sentimentus nugalint, ją ramiai priimti.

     Negalime pamiršti ir tos tiesos, kad nekantrių poelgių ar žodžių dauguma dažniausiai nekyla iš žmogaus dvasios gelmių, bet yra vien tik paviršutiniškas reagavimas, momentinis nervų pasireiškimas. Tai rodo ir tas faktas, kad tuoj po nekantrumo pareiškimo daugelis graužiasi ir gailisi; o dėl to, kas labiau kyla iš dvasios gelmių, ne taip greit gailimasi. Toji tiesa žadina abipusio atlaidumo jausmą abipusių nekantrumų akivaizdoje. Čia suminėtos gyvenimiškos tiesos, gerai įsimąstytos, įsijaustos, įsigyventos ir virtusios įsitikinimais, turėtų pasidaryti tuo užnugariu, kuris kasdieniam gyvenime padeda kantrybę išlaikyti.

KANTRUS ŽMOGUS yra geresnis už drąsų; ir sieloj susivaldantis už tą, kuris užkariauja miestus.

Patarlės, XVI, 32

BUDĖTI,... DERINTIS,... TAIKINTIS ...

     Norint nekantrumą apvaldyti, reikia budėti. Budėti, tai reiškia nuolat savęs klausti, kaip tas ar kitas mano pasielgimas, žodis veiks į kitą pusę — gal ją erzins ir tuo būdu nekantrumą iššauks. Budėti, tai iš savo pusės numatyti ir šalinti tas visas galimybes ir netikėtumus, kurie galėtų nekantrumą kitoje pusėje sukelti. Taip pavyzdžiui, jei kas mus netikėtai ir pagrįstai sutrukdė numatytu laiku parvykti namo, kodėl nebūtų galima tokiu atveju tuojau kitai pusei telefonu apie tai pranešti, kad ji neturėtų pagrindo nekantrauti, ką nors įsi— vaizduoti spėlioti ir kankintis?!

     Budėti taip pat reiškia nuolat vienas prie kito derintis, to susiderinimo konkrečias galimybes ir aplinkybes abiem aptarti, kad būtų galima vienas kito skaudinimo išvengti. Kiekvienas staigus nekantrumo prasiveržimas, tai aštrus garsas šeimos melodijoje. Kantrus gi pasireiškimas, tai tasai lėtas muzikos instrumento stygų tempimas, kuris stygas vienas su kitomis suderina, garsų darnumui išgauti. Derinimasis — tai abipusis dalijimasis džiaugsmais, ta pačia džiaugsmo duona maitinantis; tai dalijimasis ir skausmais, bent jų dalį kitai pusei atimant ir tuo jai palengvinant. Bet, tai ypač šaukimasis kitos pusės, kai kuris džiaugsmas išgyvenamas, kad ji tame džiaugsme dalyvautų. “Ne, ne, tai pergražu, tai pergražu — man skaudu tai matyti be tavęs!” (R. Rolland, “Jean Christoff”) — taip sakė vienas tai, kurią jis mylėjo. Jis gerai suprato, kad viskas, kas vyksta drauge, tas ugdo dviejų bendruomenę, tas kiekvieną jų veda iš vienatvės ir atskyrimo ir jų sugyvenimą cementuoja. Štai kodėl nėra tokios poros, kuriai nuolatinio dėrinimosi nereikėtų; todėl apsigaudinėtų tas, kuris, pakenčiamą moterystės ryšį nutraukdamas, galvotų, kad suėjęs į kitą, jis bus laisvas nuo derinimosi pastangų. Derinimasis yra pats sėkmingiausis būdas užbėgti nekantrumui už akių. Jei kas jaučiasi tiek nepriklausomas, kad nenori ir neįstengia derintis prie kito, tas netinka meilės bendruomenei — šeimai.

     Kaip elgtis, kai nekantrumas jau gresia prasiveržti? Tada reikia nusigalėti ir dvi-tris minutes patylėti; tik po to, ypatingai apvaldytu, ramiu, lėtu ir tyliu balsu prakalbėti, išsiaiškinti. Aštresnio nekantrumo atveju būtų dar geriau nežymiai, nedemonstratyviai išeiti, gal gaivinančiu, grynesnių oru giliau pakvėpuoti ir, tik nusiraminus, grįžti į kambarį. Pabrėžiu: tai reikia padaryti nedemonstratyviai, neužtrenkiant garsiai durų, nes tai būtų nekantrumo papildymas nauju nekantrumu, kuris priešingos pusės sukeltam nekantrumui virstų alyva, pilama į ugnį. Čia dar reikia pastebėti, kad jei nekantrumas ir jo priežastis yra labai lengvo pobūdžio, tada reikia to nekantrumo jokiu būdu neparodyti ir net jį paslėpti po šypsnio priedanga. Taip pasielgti lenkia toji gal ir neįprasta tiesa, kad net pyktis ir praeinanti neapykanta mylimam asmeniui kartais gali būti atvirkščioj i meilės pusė ir tam tikra prasme josios tąsa, nes negalima tokių jausmų justi tam, kuris mums nerūpi.

GYVENIMAS yra trumpas, ir niekada neturime per daug laiko pradžiuginti širdis drauge su mumis tamsiu keliu beeinančiųjų.   Amiel

     Jei nekantrumas dažnai virsta sunkiu susibarimu, tai verčia mus giliau tuo klausimu susimąstyti. Juk tokių susibarimu pasekmėje nekartą iškyla eilė neigiamų praeities bendro gyvenimo prisiminimų, širdies apkartimo lydimų, prasideda abipusiai priekaištavimai, užgaudinėjimai. To viso pykčio sūkuryje žmogus pasirodo šeimoje toks, koks dar nebuvo. Gilus sukrečiantis įspūdis įsminga į mažiau nusikaltusios ar visai nekaltos priešingos pusės sielos dugną,... prasideda buvusios meilės rūgimas; ilgainiui, tokioms scenoms kartojantis, meilė virsta neapykanta ir dar vakarykščiai artimi “pasijunta toli vienas nuo kito, atskirti tarp jų gulinčio, jų pačių rankomis nužudyto jų meilės lavono” (Plerre La Mure).

     Kadangi visai teisingai sakoma, kad, norint kurį nors žmogų pažinti, reikia bent sykį su juo susibarti, nes tik tada paaiškės, kas jis yra, tai didelių, dažnų susibarimų toms poroms, kurios dar nori bendrą gyvenimą tęsti, reikia labai bijoti. Taip, reikia tokių audrų bijoti, nes vienas piktas žodis gali įsmigti įžeistojo sielon visam gyvenimui ir viena pasikeitusio veido biauri išraiška gali persekioti įžeistąją pusę jos visą gyvenimą. Po tokio susibarimo gali žūti viskas, kas prieš tai buvo gražesnio jų tarpe, ir joks susitaikymas jau neįstengs to pilnai atitaisyti. “Kaip lengvai gali kiekvieno žmogaus rankos palietimas virsti mirtina žaizda” (P. Lippert). Kaip dažnai vienas neatsargus nuo liežuvio nulašėjęs žodis gali virsti gyvatės nuodu! Ir jei dar tokių susibarimų metu vyras fiziškai užgauna žmoną, tai, anot H. Balzako, lygu jo paties savižudybei. Todėl visada reikia atsiminti, kad būna tokių momentų dviejų žmonių sugyvenime, kai jų nekantrumas ar kantrybė apsprendžia jų tolimesnio gyvenimo likimą. Čia prisimintinas ir tas japonų posakis, kad “iš priešų laimi pergalę tas, kuris įstengia ketvirtį valandos pakęsti ilgiau”.

     Nežiūrint to, kokio laipsnio nekantrumu susituokusieji vienas kitą užgautų, yra labai svarbu, ypač tai pusei, kuri jaučiasi kaltesnė, kuo greičiausiai ištiesti ranką susitaikymui. Tas susitaikymas — tai išsiaiškinimas, išlyginimas, širdžių pusiausvyros atstatymas. Tą visą reikia kuo greičiausiai padaryti, nes kiekvienas nesusipratimas, meilės bendruomenėje geruoju nepašalintas, ugdo ir gilina vienas kitam svetimumą. Ypač čia įsidėmėtini apaštalo žodžiai: “Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės” (Efez. 4, 26). Čia kiekvienas delsimas — tai kirtimas šakos ant kurios sėdima.

     Nors šiame straipsnyje buvo liečiami vyro ir žmonos nesusipratimų klausimai, tačiau reikia keliais žodžiai paliesti tėvų ir vaikų santykius. Jei jau apskritai nekantrumu žmogus žemina save artimo akivaizdoje, tai tuo labiau nekantrumu nustoja autoriteto tėvai, kai nesusivaldo savo tarpe vaikų akivaizdoje ar pasirodo nekantrūs vaikų atžvilgiu. Tuo nesakome, kad nereikia į vaikų neigiamybes reaguoti, bet tik norime pabrėžti, kad tas reagavimas, nors ir tvirtas, turi pasilikti ramus ir kantrus. Nekantrus reagavimas būtų bandymas piktą nugalėti piktu, ugnį — ugnies kurstymu, kas yra neįmanoma. Vaikai turi pajusti, kad tėvai “pyksta” nepykdami, kad jie reaguoja, ispėja ir baudžia ne savo asmeninio susierzinimo vedini, bet vaikų pažeistos teisybės ir dorybės vardan. Kaip gaisras gesinamas vandeniu, taip pyktis — gėriu.

     Baigiant norėtųsi didesnei kantrybei įpareigoti vyrus. Moterys, bendrai imant, yra kantresnės, nes pačios gamtos kančiai ugdomos, o tačiau atrodo, kad jos turėtų didesnio pagrindo būti nekantresnės už vyrus. Tasai pagrindas — tai faktas, kad moterys sudeda didesnes aukas ant meilės altoriaus, sunkesnes meilės pasekmes pakelia ir, bendrai imant, daugiau negu vyras rizikuoja meilėje. Įsidėmėtini čia latvės rašytojos tremtyje Zentos Maurinos žodžiai: “Moterys meilėje deda viską ant kortos: savo garbę, savo gerą vardą, savo sveikatą. Mes visai nežinome, kaip didelis yra moterų skaičius, kurios per vyrus ligonėmis, ypač dvasios ligonėmis, pasidaro ir žūna. Vyras suardo moters gyvenimą ir net to nežino, po to duoda jai dovaną ir tai vadina meile... Kas giliau pažvelgia į moterų veidus, tas išsigąsta nuo to viso dvasios vargo, kuris ten matomas”. Nors čia rašytoja pirmoje vietoje galvoja apie netekėjusias moteris, tačiau tos kančios turi ir visos tekėjusios moterys. Štai kodėl vyras įsimastydamas į moters gyvenimą bus tikrai vyriškas, stiprus, o tai reiškia kantrus.

    Čia dar reiktų palyginti vyrą ir moterį egoizmo — savimeilės atžvilgiu. Vyrui yra daugiau pavojaus virsti egoistu kaip moteriai, nes motiniškumo stiprus instinktas yra altruistinis, save pamirštantis ir į kitą nukreiptas jausmas.

     Egoizmas viename iššaukia pagrįstai nekantrumą kitame, nes žmogus perdaug mylėdamas save ir tik save tematydamas, net ir artimiausių žmonių padėčiai apanka. Vienas didžiųjų žmogaus prigimties tyrinėtojų įspėja, kad “nėra kitos aistros, kur savimeilė taip galingai viešpatautų, kaip meilėje; ten visada esame labiau linkę aukoti ramybę to, kurį mylime, kaip prarasti savo” (La Rochefoucauld). Todėl vyras, mylėdamas žmoną ir atsižvelgdamas į jos įvairius kūno ir dvasios stovius, bus kantrus. Jis atsimins, kad moteris nėra vien kūnas, bet ir žmogus, kuris turi dvasią ir širdį. Nėra tarnaitė, bet gyvenimo draugė!

A. Kurauskas  ŠKICAS, tušas

* * *

     Jūros ypatybių pažinimas rodo, kad didžiausios audros neįstengia sudrumsti didžiųjų gelmių ramybės. Dažniems nekantrumams, nekartą dėl juokingų smulkmenų, pasiduoda paviršutiniški, negilūs žmonės. Tie, kurie gyvena didžiomis mintimis, kurie tikrai yra dideli žmonės, labai retai kada pusiausvyros ir ramybės nustoja.