PRANAS RAZMINAS
1963-1964 metų pirmąją premiją laimėjęs straipsnis
SUBJEKTYVUS KLAUSIMAS PRAPLEČIA ATSAKYMO RIBAS
Klausimas laukia tik subjektyvaus atsakymo, kuris tačiau gali būti gana įvairus. Klausimas, į kurį ieškant atsakymo, galima, jei ne visai paklysti, tai bent nuklysti ir be reikalo prailginti kelionę į idealų kunigo, savo vyresniojo brolio, paveikslą. Klausimas, rodos, nereikalauja nei rimtų kunigo pašaukimo aptarimų, nei gilesnių studijų. Laukiamas tik eilinio kataliko atsakymas. Suprantama, kad atsakymai negali būti vienodi, kaip nevienodi ir kiekvieno tikinčiojo nusiteikimai. Vienas žvelgs į kunigą, kaip į šventąjį, kitas matys jį tik atliekantį savo sunkias pareigas, o bus ir tokių, kurie įžvelgs jame dviejų priešingybių, gėrio ir blogio, pašaukimo šventumo ir neigiamos pasaulio įtakos kovos areną. Taigi, palikta didelė laisvė piešti kunigo paveikslą.
Klausimas subjektyvus, nes manęs klausiama, kokį aš noriu matyti kunigą, o ne koks turėtų būti kunigas. Tačiau prašyčiau nesistebėti, jei mano subjektyvus atsakymas kur-ne-kur sutaps su galimu objektyviuoju klausimu: Koks turi būti kunigas? Gal kam atrodys, kad šie du klausimai ir rungtyniaus šioje minčių sąrangoje, nes sunku būtų nuneigti, kad katalikas negalėtų turėti objektyvaus supratimo apie idealų kunigą ir kad tas supratimas neturėtų įtakos ir į subjektyvų atsakymą. Bet tai tenka laikyti atsitiktine ir nepretenzinga minties nuotrupa.
Piešdamas savo dvasios pasaulyje susiformavusį subjektyvų kunigo paveikslą, dalinai kartu piešiu ir savąjį, nes jis mano brolis, mano tautos sūnus. Koks jis išeis iš mano minties dirbtuvės, nei pats dar nežinau, kaip nežino dažnas savo darbo pabaigos. Be to, piešiamojo paveikslo grožis ar skurdus tik bandymas dar priklausys ir nuo to, ar aš, kaip tariamasis menininkas, būsiu giliai tikintysis, ar tik rėpliojantis gyvenimo paviršiumi. Atsakymas lyg ir verčia atverti savo vidaus pasaulį, kuris, jau iš anksto turiu prisipažinti, jokiu patrauklumu nepasižymi. Taigi, subjektyvaus klausimo laisvė gali ir nieko gero nežadėti.
Erdvės amžiaus piliečiai
Žvilgis į kunigą ir sąmoningų katalikų nėra vienodas. Vieniems patinka labai maldingas kunigas, nesirūpinąs, ką valgys ir kuo apsidengs. Gal dėl to lietuviai katalikai, patys niekados nepasižymėję turtingumu, ypatingai gerbė ir tebegerbia vienuolius, pamėgusius neturtą. Kiti mėgsta kunigą, bendraujantį su visais, valgantį, geriantį ir šnekučiuojantį su visais. Tie, kurie mėgsta uždarumą, vienatvę, kurie susirūpinę labiau amžinaisiais dalykais, norėtų ir savo pateptajame brolyje tų ypatybių įžvelgti.
Pagaliau klausimas turi tam tikro rizikingo atspalvio, nes leidžia man, kunigo paveikslo tapytojui ar bent tariamai einančiam tam tikras menininko pareigas, į kunigo veido bruožus įspausti tokių detalių, kurios su jo pašaukimo didingumu galėtų ir nesiderinti. Juk, kaip minėta, jis yra kieno nors sūnus, brolis, artima giminė. Tai turi didelės reikšmės klausimui nušviesti, kad nelauktumėm ir nereikalautumėm iš jo to, kas nėra jo kunigystei esminis dalykas. Tiesa, kunigas išsiskiria iš minios dėl gautų dieviškųjų įgaliojimų ir dieviškosios valdžios, tačiau ir tada dar jis pasilieka kieno nors brolis ar sūnus. Jis kūnu priklauso saviesiems. Iš savųjų jis gali būti paveldėjęs ne tik teigiamų, bet ir neigiamų ypatybių. Tik jo dvasinis budrumas ir gausi Viešpaties Malonė gali jį apsaugoti nuo klystkelių, nuo kurių jis, kaip mirtingųjų vaikas, nėra apdraustas.
KAI KURIE KUNIGO PAVEIKSLO BRUOŽAI
Manęs prašoma parodyti, koks mano dvasioje yra susiformavęs kunigo paveikslas, į kurį galėčiau kreiptis, ieškodamas prarasto sąžinės giedrumo ar tobulesnio gyvenimo. Kunigas reikalingas visiems: tikinčiajam ir ateistui, gimstančiam ir mirštančiam, džiūgaujančiam ir liūdinčiam, turtingam ir vargšui, šventumo keliu einančiam ir prasikaltimų purve gulinčiam.
Dažnai kunigo aureolė sužeidžiama gyvenimo skeveldrų, tos juodosios upės, kuri negailestingai neatsargiuosius pagauna savo tekmėn ir sužaloja, kol herojiškomis pastangomis vėl įsikabinama į saulės nušviestą krantą, kol įsikimbama į Viešpaties malonę, kuri dėl savimi perdidelio pasitikėjimo buvo prarasta.
Apvaldytos žmogiškosios silpnybės kiekvienu metu graso išsiveržti vulkanu, jei tik bus prarastas budrumas, jei tik bus prasilenkta su savo pašaukimo kilnumu. Tragiška man žiūrėti į savo pateptojo brolio puolimą. Bet dar tragiškiau, jei aš nejausčiau jokios atsakomybės už savo brolio nuosmukį, prie kurio aš dažnai savo nešvarų pirštą būsiu pridėjęs. Brangų širdžiai paveikslą kiekvienas stengiasi apsaugoti nuo visų tų įtakų, kurios jį žaloja. Kunigo paveikslas turi ne tik dieviškųjų, bet ir žmogiškųjų žymių. Jis nereikalauja, kad kas jį dievintų, nors jam suteiktos galios jį išskiria iš minios, iš kitų mano brolių tarpo. Jo rūbai, kurių jis pats gal kartais ir nemėgsta, jam pačiam primena, kad jis išskirtas ir paskirtas dieviškajai misijai. Tačiau rūbai nėra esminis dalykas. Nėra man labai svarbu, ar kunigas bus atsiskyręs visai nuo pasaulio, ar jis sukiosis savo brolių tarpe. Tačiau aš nepageidaučiau, kad jis būtų vadinamas "pasaulietišku" kunigu, tai yra lyg nešiojančiu savyje du priešingus paveikslus, kurie iškabinami viešumon pagal reikalą. Kad ir slegiamas įvairių žmogiškų silpnybių, jis turėtų neužmiršti esąs Kristaus apaštalas.
Tapydamas kunigo paveikslą, susiduriu su dviem problemom: dieviškąja ir žmogiškąja. Tai kažkas daugiau, negu tikėti ir teigti, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal dieviškąjį paveikslą. Kunigas, Kristaus apaštalas, kuriam duota be galo didelė galia: surišti ir atrišti. Tačiau kunigas kartu yra ir žmogus, dažnai ne tik su ydomis, bet ir su nuodėmėmis. Kunigo sąvoka neatskiriama nuo šventumo sąvokos. Bet kaip šventasis, taip ir kunigas turi gyventi žemėje, kurioje be galo sunku išlikti nesuteptam.
ŽMOGIŠKŲJŲ SILPNYBIŲ IK ŠVENTUMO SUSIKIRTIMAS
Kaip kitiems, taip, galimas dalykas, ir man lengviau piešti žmogiškąją kunigo paveikslo pusę. Visa kita labiau pasilieka abstrakcijose, teologinių sąvokų labirintuose, objektyvaus klausimo atsakymuose. Nesirengiu kunigo ieškoti aukštybėse, kai jis, nors ir ypatingu dieviškuoju ženklu pažymėtas, valgo ir geria su manimi, ir gyvena mano sielvartais, mano amžinosios laimės reikalais. Mano žvilgsnis į kunigą yra labiau žvilgsnis į žmogų, dažnai ydingą žmogų, tačiau nepraradusį gautųjų ypatingų dieviškųjų malonių. Griežtai atsisakau davatkiško žvilgio į kunigą, tarsi į nenormalų žmogų, kuris negali turėti nei ydų, nei aistrų, nei kitų visiems žmonėms bendrų silpnybių. Tik jei mano pateptasis brolis perdaug nebekreips dėmesio į savo jaunesniųjų brolių dvasines nuotaikas, susidariusias apie jo elgesį, tai jis galės tapti silpniesiems ir paviršutinio tikėjimo atšalimo, ir net subedievėjimo priežastimi. Tai galėtų atsitikti, kai kunigo dieviškasis pašaukimas ir jo skelbiamasis mokslas nebesiderintų su jo paties gyvenimu.
Kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, turėtų būti tik nuodėmei svetimas. Kad ir nelaikydamas apskritai kiekvieną kunigą šventuoju, tačiau negaliu jo atskirti nuo šventojo. Jei taip realiame gyvenime ir nesiharmonizuoja, tai jau kitas dalykas. Tarp jų beveik neturėtų būti skirtumo. Lygybės ženklas — jų bendroji žymė. Jo pareigų šventumas ir didingumas nieko bendro neturi su puikybe, su pasididžiavimu. Tos pareigos, kartą priimtos su nusižeminimu ir savo nevertingumo pajautimu, neturėtų gyvenime pasikeisti. Argi pats Kristus nebuvo vargo žmonėms paprastas, geraširdis, silpnybes suprantantis?
Kunigas yra mano tautos sūnus, kurį aš nuo vaikystės pažįstu. Lietuvis kunigas man labiausiai suprantamas ir dažniausiai sutinkamas. Kitataučio kunigo atvaizdas, nors kartais kam nors ir mielesnis, tačiau man svetimesnis dėl daugelio priežasčių.
Ne prie širdies man ir kunigas keistuolis. Kai profesiniai žmonių keistumai bei originalumai dažnam iššaukia šypsnį, tai keistumai pašaukimuose gali kartais ir esmines apaštalavimo šaknis pakirsti.
Viešas kunigo nuopolis yra kartu ir turimųjų dieviškųjų galių viešas paniekinimas, dėl to ir krikščioniškos aplinkos tragiškai išgyvenamas, o ateistinėje aplinkoje sutinkamas su pasityčiojimu. Tad aš šito paveikslo bruožo vengsiu ir ryškinti.
Aš laukiu savo pateptojo brolio, tačiau ne su materialinėmis dovanomis. Gyvenu pasaulyje, visados kovodamas ir dažnai pralaimėdamas. Aš laukiu jo atvykstant su dvasinėmis gėrybėmis, su palaiminimu man ir mano šeimai. Aš pasiilgęs dvasinių turtų, kurių jis, tikiu, daug daugiau turi už mane. Esu tikintysis, bet gyvenu, lyg netikėčiau. Esu pasiryžęs kovoti už kiekvieną šviesos spindulėlį, bet, vos jį pamatęs, pats savo rankomis jį nužudau. Aš esu priešingybių įsikūnijimas. Kunigas, žengdamas mano pastogėn, atneša dvasinę šventę. Jis čia laukiamas svečias. Jo laukai platūs, jo kelionė ilga. Kartais nuo žygio jis pavargęs, išalkęs, dulkinais drabužiais. Aš jį pavalgydinsiu, pridengsiu, o iš jo paprašysiu ramybės, kurios pasaulis negali duoti. Aš žinau, kad jis dažnai jos stokoja pats sau, bet gausiai dalina savo broliams. Jis, tarsi save skriausdamas, kitus turtina. Turėdamas galią kitiems atleisti, pats turi klauptis, maldaudamas atleidimo. Jis taip pat verkia savo sielai Viešpaties Malonės, kaip verkia dangaus giesmininkas, prašydamas vandens lašelio.
Negaliu suprasti kunigo turtingo, o dar labiau gobšaus, kai aplink jį nuolatos slankioja vargas, alkis, skurdas, ašaros teka dėl duonos kąsnio. Ar jis, dalindamas Viešpaties dovanas savo jaunesniesiems broliams, neturėtų išdalinti savo žemiškų turtų, jeigu jo pastogėje jų atsirastų didesnis kaupas? Tačiau nenorėčiau jo nuskurusio matyti. Ne. Žemė turtinga. Duonos rūpestis neturėtų jo varginti. Argi jo tikėjimas nėra didesnis už mano? "Kam esate susirūpinę, ką valgysite ir ką gersite?"... Viešpačiu pasitikintiems žemė yra turtinga.
PRAEITIS PAVEIKSLO BRUOŽUOSE
Piešdamas subjektyvų kunigo paveikslą, negaliu į jį neįterpti ir kai kurių istorinių bruožų. Kitaip, man rodos, jis būtų lyg neatbaigtas. Iš istorijos jis gali būti daug ko paveldėjęs, kas veiktų į jo dabartį. Mąstydamas apie šių dienų lietuvį kunigą, negaliu neprisiminti ir pirm jo ėjusių apaštalų keliais. Istorinis mano pateptojo brolio paveikslo piūvis turi šviesių ir tamsių laikotarpių. Nei lenkas, nei vokietis niekados lietuviui nebuvo prie širdies, tad ir jų pateptuosius jis sutiko rezervuotai ar net priešiškai. O kaip buvo su mano pateptaisiais broliais?... Vis dėlto lietuviuose krikščioniškoji dvasia stiprėjo, versdama savo istorijos puslapius potvyniais ir atoslūgiais, kuriais pasižymi ne tik tautų, bet ir kiekvieno žmogaus, net kunigo ir šventojo, gyvenimas. Mano protėvis katalikas neofitas buvo vienas iš nelaimingiausių tarp kitų tautų neofitų. Kiek laiko praėjo, kol daugumas kunigų į jį prašneko jo gimtąja kalba. Paskui jis ilgus amžius gyveno savo naujojo tikėjimo svyravimuose, nežinojime, nekartą tapdamas apostatu net kartu su savo pateptuoju broliu. Paskui... Kai kada būdavo šviesiau. Kunigas į jį prakalbėjo mielais jo širdžiai žodžiais, grubiais, paprastais, netašytais... Tarp daugelio kitų atėjo Strazdelis su "Pulkim ant kelių", Vienažindys, Valančius... Paskui atėjo puošnusis Maironis su giesmėmis... Kai kurie iš jų neturėjo didelės apaštališkosios dvasios, bet jie savo jaunesniuosius brolius mylėjo.
Dalis kunigijos, jau dabar išmirusios, buvo paveldėjusi "bajoriškų" papročių. Tačiau šių dienų lietuvis kunigas jau nuo tos įtakos yra laisvas.
Man atrodo, kad ir šiandieną jis kai kada labiau susirūpinęs savo brolio viešojo gyvenimo reikalais. Būdamas visados didelis patriotas, ne visados pasilieka tokio pat stiprumo savo ganomųjų dvasinis apaštalas.
Tačiau šiais paskutiniais dešimtmečiais, šiomis dienomis, atmetus kai kuriuos nereikšmingus bandymus, lietuvio kunigo paveikslas, žiūrint iš subjektyviosios pusės, iškyla visoje Kristaus apaštalo didybėje. Prieš šį paveikslą jau reikia ir galvą nulenkti, nes Dievo Malonė ir šventumas spinduliuoja iš jo į niūrią dabarties aplinką.
Šiandieną galiu didžiuotis lietuvio kunigo paveikslu, herojiško pasiaukojimo nupieštu tylinčiosios Bažnyčios plotuose. Tolybėse girdimas mano krikščioniškosios tautos tylus balsas: Mūsų Dievas nenužudomas; Jis nebijo jūsų vandališko siautėjimo ir jėgų, nukreiptų prieš Jį. Tačiau mums kunigai labai reikalingi...
Kartais Dievas, kaip jau yra pasielgęs ir su žydų tauta, brandina savo misijai tautą ar tautas ištisus amžius ar tūkstančius metų. Kartais Jis, leisdamas daužyti ir niekinti priešams savo altorius ir šventyklas, pačias pakrikštytas tautas ir jų kunigus, švarina likusiųjų širdis ir rengia naujai misijai. Tik šiam veiksmui piešti mano žodžių teptukas yra persilpnas. Jis pralenkia ir žodžius, ir spalvas.
Aš kartais ir taip nusiteikiu... Aš tikiu, kad Dievo malonei kurio nors širdyje gimti nereikia šimtmečių ir kad iš jaunos krikščionės ar net iš pagonės motinos gali gimti didesnis apaštalas, negu iš motinos, kurios generacijų generacijos gimė ir brendo krikščioniškoje šilumoje ir be praeities juodų dėmių.
Lietuvis neofitu tapo daugiau prievartiniu keliu, neparengtas garbinti tikrojo Dievo. Jis bijojo savo dvasios vado, nes jis atėjo, kaip ateina viršininkas, bet ne kaip Viešpaties tarnas, ištikimasis varguose patarėjas ir apaštalas. Toji skurdi dvasia mano krikščioniškoje tautoje užtruko perilgai, ir jos padarinius mano broliams reikėjo skaudžiai atkentėti.
GYVENAMOJO MOMENTO ŠEŠĖLIAI
Kad ir ne visados gėrėdamasis kunigo paveikslu, skubiai perbridau per krikščioniškosios savo tautos istorijos puslapius. Kultūrėjanti tauta ne tolygiai ir krikščioniškoje dvasioje stiprėjo, o joje ir kunigo paveikslas ne tolygiai vis stiprėjančiu gėriu
P i r m a s i s .
apsireiškė. Su kultūrėjančia krikščioniška tauta gausėjo ir katalikiška inteligentija, kurios, labai gaila, dvasinis subrendimas nebuvo ir dabar nėra džiuginantis. Sušvitęs kunigo paveikslas turėtų patraukti ne tik minias, bet ir brandintus krikščioniškus protus. Juk ne paslaptis, kad šiandieną kunigas net ir krikščionių sutinkamas kai kada oportunistiškai, modernaus pagonizmo apsunkinta dvasia. O ir čia nebus toli nužengta be šviesaus kunigo paveikslo.
Išeinant iš subjektyviosios plotmės, reikėtų pripažinti, kad kunigo paveikslas net katalikiškosios visuomenės dalyje nėra pilnai išryškėjęs, o gal net ir pastangų nerodyta jam išryškinti. Jis dažnai ryškesnis tautinėje plotmėje, kaip visuomenės veikėjo, kultūrininko, net politiko. Tam yra daug priežasčių. Kunigas, mesdamasis į šalutines savo veiklos sritis, suskurdino savo pagrindinius uždavinius. Atsirado spragų jo pašaukimo baruose, jeigu apskritai ten jų kada nors nebuvo. Ima kursuoti skirtingi požiūriai į kunigą ir jo pašaukimą, kurį kai kas bando nevykusiai susiaurinti į profesiją.
Jis artimiausias paprastam be pretenzijų žmogeliui, kuris, kad ir nesugebėdamas vesti dialogo, pasiliko dosnus ir klusnus. Bet aš nesugebu eiti jo pavyzdžiu.
Katalikiškos inteligentijos tarpe jis dažnai sutinkamas su kritika. To kriticizmo mūsuose net perdaug, ir tai mums garbės neteikia. Ji pastato kiekvieną į jam priklausančią vietą, bet tik ne save pačią, kuriai beveik viskas galima, kuri sau viską atleidžia. O tai jau atsiduoda fariziejiškumu. Mano pateptojo brolio paveikslas, lyginant su kitais, piešiamas skurdžiai. Jis dažnai tampa skurdžios kūrėjo vaizduotės mėgiamas arkliukas pajodinėti, skurdžios plunksnos mėginimo laukas. Tuo tarpu jis daugiau lietuvių kultūrai yra nuveikęs už kitus savo brolius. Jis neturėjo laiko apaštalauti, atlikdamas už kitus dešimtimis jam nepriklausomų darbų. Jis viskuo buvo: ir didelių reformų vykdytojas, ir sukilėlių vadas, ir tautos laisvių gynėjas. Ir dažnai tik paskutinėje vietoje — apaštalas.
Ne visi vienodai žiūri į kunigo paveikslą. Vienaip jis sutinkamas tikinčiųjų, kitaip ateistų. Vieni gailisi skurdaus kunigo paveikslo, kiti iš jo pasišaipo, tretiems jis visai nerūpi.
Aš labiau vertinu subjektyvų kunigo paveikslą, pilną gyvybės ir meilės savo jaunesniajam broliui. Objektyvus kunigo paveikslas jau yra šventojo paveikslas, kurį kritikuoti būtų šventvagystė. Su juo jau nebegalima tam tikra prasme vesti subjektyvaus krikščioniškojo dialogo.
Kunigas yra mirtingasis žmogus su didžiomis dieviškojo tarpininko galiomis. Tačiau jo drungnumas savo pašaukimo pareigose paveikslą tamsina ir graso nutraukti dialogą su jaunesniuoju broliu.
Aš nenoriu matyti įrėminto kunigo, nors ir mėginu piešti jo dvasinį paveikslą. Krikščionys dažnai įrėmina kunigą. Laimingesnis atvejis, jei tie rėmai auksiniai ir teikia kunigui garbės. Tačiau gražesnis kunigo paveikslas be rėmų, neatskirtas nuo pasaulio, turįs galimybių pasaulyje gyventi, su žmonėmis bendrauti ir kopti šventuman. Jis teikia medžiagos ir sėkmingesniam dialogui, kuris prasideda krikšto metu, bet nesibaigia mirtimi.
PAJUNTANT SAVO MENKUMĄ
Neturėjau intencijos būti revoliucionieriumi (ir ne dėl to, kad mano dvasia būtų pertingi) ir piešti kunigo paveikslą pagal kai kurių polinkį: nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai. Tai būtų prasikaltimas pačiam kunigo idealui ir jo žemiškojo paveikslo grožiui. Esu sutikęs ir tebesutinku daug patrauklių kunigo paveikslų, kurių bruožuose lengva įžvelgti Viešpaties malonės gausumas, kurios ir aš taip esu reikalingas, kad tapčiau nuolankesnis Amžinojo Logos Išminčiai.
Kalbėdamas apie kunigo paveikslo įvairius bruožus, pirmiausia pats savęs turėčiau paklausti: Ką aš gyvenime padariau, kad matyčiau kunigo paveikslą tokį, kokį aš pageidaučiau matyti?