DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS dalis yra likusi tėvynėje komunizmo valdžioje. Išsklaidyti išeivijoje esame materialistinės civilizacijos įtakoje. Nei ateistinis komunizmas, nei bedvasis materializmas nėra palankūs dvasios polėkiams nei tautinėms aspiracijoms. Dar daugiaunuolatinė atominio karo grėsmė paaštrina ir asmeniškos, ir tautinės mirties bei prasmės klausimą. Nenuostabu, kad Velykų, šventėje ieškome atramos, atsparumo ir prablaivinančių atsakymų.

Pasaulinei parodai Niujorke dar neprasidėjus, paskutinioji 1958 m. paroda Briuselyje iki šiol pristato mums tiksliausią šio amžiaus paveikslą: mašinos ir mašinų produktai, kiekybe kuo gausiausi, kokybe kuo naudingiausi. Technikos amžiaus nuotaikomis gyvenant, ir šioje parodoje svarbiausia žmogaus problema nebuvo keliama. Tik dviejuose pavilijonuosekiekviename savaip — buvo sprendžiamas mirties nugalėjimo ir gyvenimo prasmingumo klausimas. Sovietų skyriuje bronzinė statula vaizdavo “kapitalizmo aukas” — tris mirčiai pasmerktus, bet ją paniekinančiais žvilgsniais sutinkančius vergus  darbininkus. Vatikano pavilijone prisikėlusio Kristaus statula virš karsto priminė technikos bendralaikiams istorinį Prisikėlimo faktą.

Nors paviršiuj panašūs, savo prasme tie vaizdai yra esminiai skirtingi. Sovietų “kapitalizmo aukos’’ — sraigteliai kolektyvinėje mašinoje, be asmeniškų teisių, be pomirtinio gyvenimo vilties susinaikinantysyra kartu ir bergždžios kolektyvizmo aukos. Ne jie mirti nugali, bet mirtis juos apgautus galutinai pakerta.

VISAI KAS KITAistorinis Kristaus prisikėlimas, kur Dievžmogio pasiaukojimas už žmogų patvirtinamas gyvybės atgavimu. Mirtis čia tampa išganančia kaina. Ji išmainoma į amžiną gyvenimą. Ieškodami idėjiniams polėkiams ir tautiškoms aspiracijoms patvaraus ir amžino pagrindo, negalime praeiti pro Prisikėlimo įvykį, nepajutę jo traukos. Jis nušviečia aukos vertę, solidarumo brangumą ir visko amžinybėj įprasminimą.

Beslenką į praeitį metai atskleidžia mūsų pastangą ribotumą ir jomis atsiekiamų rezultatų trapumą. Nepastebimai į mūsų tarpą vis giliau gali įsiskverbti apatija: prieš bet kokią auką už tautą gali kilti klausimas“ar beverta?”. Jei būtų tikimasi tik medžiaginės gerovės, kartais tai būtų pateisinama. Bet, matant tautos dvasines aspiracijas ir amžiną paskirtį, jokia auka nėra perdidelė. Prisikėlimas pažadina pasiaukojimo dvasiąne vien pavyzdžiu, bet ir motyvacija.

Nevienodos pažiūros, metodai, įsitikinimai skirsto tautą į sroves bei grupes. Skirsto, bet nebūtinai skaldo. Bendri tautos tikslai yra grupių jungtis. Prisikėlimas atskleidžia amžiną tautos tikslų. Mes, į jį tikintieji, dar glaudesne dvasia pasijuntame vienas kito broliai ir sesės, matydami šalia bendrakraujystės, šalia charakteringų nuotaikų ir tradicijų, bendrą nemarumo viltį ir amžiną paskirtį. Prisikėlimas mus riša amžinumo ryšiais.

Vis dažniau vyresnę kartą aplankanti mirtis iš visuomeninio ir kultūrinio darbo barų atima neeilinius tautiečius. Prie jų karsto susimąsčius, nejučiomis skverbiasi mintis, kad šiapus karsto jų darbo įvertinimas yra permenkas. Ir kai šalia jų darbo prisimename visos iautos kančias, jos laisvės kovas, nepailstančias pastangas savą kultūrą kelti bei taurius idealizmo siekius, sutrupa žemės sauja, sutirpsta prabėganti sekundė, net mūsų likusiųjų dėkingumas rodosi šaltas ir bejausmis. Tada, žemėje pasigedę nepasibaigiančio Įvertinimo, randame ji anapus. Tik Prisikėlimas viską amžinybės mastu įprasmina.

Ir likusieji tėvynėje, ateistinio kolektyvizmo prispausti, ir mes išeivijoje, bedvasio materializmo apsupti, Velykų rytą Prisikėlimo fakte randame polėkių idealizmui ir naują akstiną darbui dėl tautosjai pasiaukoti, tarp savęs glaudžiau susiburti ir viską amžinybe įprasminti.

Kęstutis Trimakas, S. ]. iš 1964 m. velykinio “Dirvos” numerio