Spausdinti

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

Tėv. B. Kiištanavičiaus atsiminimus, pavadintus "Kunigas karo sūkury" suįdomumu sekė daug skaitytojų.

—    Kodėl Jums jie patinka?

—    paklausė autorius vienos.

—    Dėl to, kad man įdomu stebėti, kaip Jūs išsisukate iš keblių padėčių,atsakė užklaustoji.

Šiuo numeriu pradedame naują tėv. Krištanavičiaus atsiminimų seriją iš jojo darbų pokario metu Italijoje Popiežiaus Šalpos Komisijoje.

     Tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų (1945) užėjau porą kartų į popiežiaus komisiją, vadinamą Pontificia Commissione Assis-tenza Profughi, ir pastebėjau, kad valdininkai šnabžda tarp savęs apie kokį tai busimąjį mano uždavinį. Bet kas tai galėtų būti? Juk, rodos, Cesano stovykla įėjo į pastovias vėžes ir ten mano pagalba nebebuvo reikalinga. Iš Romos išvežiau kelis tūkstančius karo pabėgėlių, o jei reikėtų atlikti dar kokią kelionę, tai nebūtų nieko nuostabaus. Ką tad planuoja man komisijos pirmininkas?

SAVOTIŠKA PASLAPTIS

     Tą savotišką paslaptį norėjau išsiaiškinti su komisijos vicepirmininkų tėv. Otto Faller, S. J. Užėjęs į jo raštinę, be jokios įžangos paklausiau, ką man planuoja komisijos pirmininkas po Naujųjų Metų..

     T. Faller atsakė, kad prel. F. Baldelli norėtų mane siųsti į vieną nuo karo labai nukentėjusią apskritį. Tenai aš turėčiau organizuoti taip vadinamas “popiežiaus valgyklas”. Iš tiesų, tai nebūtų valgyklos, bet virtuvės. Jose karo pabėgėliai ir šiaip nuo karo nukentėję žmonės turėtų gauti vieną kartą į dieną šiltos sriubos lėkštę. Toji, kad ir labai kukli pagalba yra būtina Pietų Italijoje, o ypač “Gustavo linijoje”. Juk aš pats esu matęs, kaip ten žmonės gyvena. Tos pagalbos reikalu prel. Baldelli baigia tartis su sąjungininkais, italais ir Vatikanu. Be to, Amerikos katalikai žada atsiųsti drabužių. Visą tą šelpimo darbą reikės pradėti tuojau po Trijų Karalių. Dabar studijuojami planai. Aš gerai padaryčiau, užeidamas pas Delia Valle, buvusį fašistų partijos sekretorių, kurį aš, be abejonės, pažįstu. Jis ruošia šelpimo planus ir bus man dėkingas už kiekvieną naudingą sugestiją. Jis galėsiąs man parodyti, kuri apskritis man numatyta.

     Della Valle buvo maždaug mano amžiaus vyras. Jį buvau sutikęs keletą kartų, bet nežinojau, kad jis savo laiku buvo dešinioji Mussolinio ranka. Jis man atrodė gana energingas, lankstus ir mandagus. Eidamas į jo kambarį žinojau, kad su juo bus galima rimtai pasikalbėti.

     Apsiimant naują darbą, žinoma, man reikėjo visų pirma susitarti ne su komisijos valdininkais, bet su ordino vyresniaisiais. Todėl, atsisveikindamas su tėv. Faller, paprašiau, kad jis tą reikalą pats sutvarkytų. Iš savo pusės naujam darbui nenumačiau jokių kliūčių.

     Kai užėjau pas Della Valle, buvęs fašistų partijos sekretorius mane labai maloniai pasveikino ir parodė provizorišką “popiežiaus valgyklų” planą. Tame plane, kiek atsimenu, buvo pažymėta apie 10 apskričių. Man buvo numatyta Campobasso provincija, esanti pietinėje Apeninų dalyje. Skaitydamas tą lapą toliau;, pastebėjau Littorijos apskritį.

     Littorijos apskritį įsteigė pats Mussolini, nusausinęs Pontinijos pelkes. Tai buvo vienas gražiausių jo darbų, vertas pilno pripažinimo. Dabar toji apskritis buvo gerokai sujaukta, o jos gyventojų dalis, perėjusi per Cesano stovyklą, dar tebegrįžo namo.

     Pažindamas tos provincijos žmones ir iš Cesano stovyklos, ir iš kelių kelionių į Pietų Italiją, pasiūliau Della Valle perleisti tą apskritį man. Ji buvo netoli Romos ir todėl lengvai pasiekiama. Kodėl aš turėčiau važiuoti į Campobasso, kur nieko nepažįstu? Littorijos provincijoje aš turėčiau į ką atsiremti. Neabejoju, kad seni pažįstami man mielai padėtų.

     Tie argumentai įtikino Delia Valle, ir jis perleido man Littoriją.

     Imti tą apskritį mane vertė ir kiti motyvai. Kalbant su tėv. Faller, sužinojau, kad Littorijos “popiežiaus valgyklos” bus aprūpintos maisto produktais iš Romos. Veždamas maisto produktus, žinoma, galėsiu iš arti prižiūrėti, kaip tos valgyklos veikia. O priežiūros Italijoje reikia. Tą skaudų patyrimą įgyjau Cesano stovykloje ir negalėjau jo užmiršti.

     Eidamas namo, pasiėmiau provizorišką Littorijos provincijos šelpimo planą, o pakeliui nusipirkau gerą tos provincijos žemėlapį. Pasitiesęs planą ir žemėlapį ant stalo, pradėjau braižyti savo “strateginį” planą.

LITTORIJOS PROVINCIJA

     Littorijos provincijoje buvo numatyta steigti 11 virtuvių. Suradęs Della Valle pažymėtus miestus ir miestelius, ap-174 vedžiau juos raudonu pieštuku ir pradėjau grupuoti į atskirus vienetus. Turėdamas aiškų provincijos geografijos vaizdą, galėsiu lengviau spręsti ir transporto problemą: laiką, nuotolį ir svorį.

     Per Littorijos provincijos vidurį ėjo garsus Via Appia kelias, nutiestas romėnų. Mussolini tą kelią ištiesė, gerokai praplėtė ir padarė geriausią susisiekimo arteriją tarp Romos ir Neapolio. Kairėje kelio pusėje driekėsi neaukštos Lepinu ir Ausonų kalnų virtinės, dešinėje — nusausintos Pontinijos pelkės. Tose pelkėse Dučė pastatė 4 gražius miestus: Apriliją, Littoriją, Pontiniją ir Sabaudiją. Provincija baigėsi Garigliano upe, maždaug 160 kilometrų į pietus nuo Romos. Tokia buvo mano nauja darbo dirva.

     Trijų Karalių išvakarėse komisijos pirmininkas paprašė mane palydėti jį į Cisterną, pirmąjį Littorijos provincijos miestą. Šiame mieste jis norėjo padalinti vaikams kalėdinių dovanų. Ta proga galėsiu pasižiūrėti, kaip atrodo “popiežiaus valgykla”, įsteigta jo paties prieš keletą savaičių. Be to, man būsią naudinga susipažinti su klebonu ir burmistru, nes vėliau teks su jais bendradarbiauti.

     Sutartą valaidą leidomės asfaltuotu, bet slidžiu ir duobėtu keliu į Cisterną. Buvome gerai nusiteikę ir turėjome laiko pagvildenti keletą klausimų. Deja, pavažiavus porą kilometrų už Romos, mūsų nuotaiką pakeitė šiurpus vaizdas: ant kelio gulėjo negyvas žmogus. Jis važiavo motociklu ir taip trenkė galvą į duobę, kad atsivėrė jo kiaušas ir ištiško smegenys. Negalėdami jam nieku padėti, paprašėme važiuojančių į Romą pranešti apie tą nelaimę policijai.

     Cisternoj susirinko tokia didelė minia suaugusių ir vaikų, kad mums pasidarė aišku, jog dalinimas dovanų bus neįmanomas. Todėl paprašėme žmonių ateiti kitą dieną. Italijoje kalėdinės dovanos dalinamos per Tris Karalius, todėl mūsų prašymas jiems buvo suprantamas. Tuo tarpu galėjome nustatyti šelpiamųjų kategorijas. Dovanas galėjo gauti visų pirma našlaičiai, paskui Cesano pabėgėlių vaikai ir galų gale tie, kuriems klebono, burmistro ir seselių nuomone pagalba yra būtina. Jei neužtektų atvežtų dovanų, seselės galėtų papildyti iš “popiežiaus valgyklos”.

     Toji kelionė į Cisterną man buvo labai naudinga, nes iš karto pamačau, kad didelę problemą sudaro ne tik dovanų gavimas, bet ir jų padalinimas. Jei iš anksto nenustatysi, kas ir ką turi gauti, o kas negauti, tuokart sukelsi didžiausią žmonių nepasitenkinimą. Neužtenka pasakyti, kad reikia šelpti pačius neturtingiausius. Po karo visi yra neturtingi. Turint ribotą šelpimo galimybę, reikia nustatyti neturtingųjų kategorijas. Jei padarysi bent vieną išimtį, žinok, kad prarasi žmonių pasitikėjimą.

     Grįžtant namo, prel. Baldelli pakvietė mane dalyvauti pasitarime, kuriame bus nustatytas platus Pietų Italijos šelpimo planas. Tame pasitarime dalyvausią 4 Amerikos ir keli italai kunigai, kuriems, kaip ir man, bus paskirtas naujo darbo apskritys.

     Tas pasitarimas įvyko komisijos patalpose 1945 m. sausio 7 dieną. Jame, tiesa, dalyvavo visi 4 Amerikos kunigai (Boland, Markham, Rinaldi ir Landi), bet nedalyvavo nei vieno italo. Tas faktas visiems nemaloniai krito į akis, bet niekas, išskyrus patį komisijos pirmininką, nenorėjo apie tai kalbėti. Mes, svetimtaučiai, dėjomės nieko nematą, nieko negirdį ir nieko nesuprantą.

     Pasitarimo metu išgirdau tik vieną naują ir naudingą dalyką, būtent kad su tais 4 Amerikos kunigais tuojau galėsiu pradėti lankyti Littorijos provinciją. To man ir užteko. Pasibaigus pasitarimui, sutarėm su amerikiečiais pradėti darbą sausio 9 dieną, 9 ar 10 valandą prieš piet.

     Amerikiečiai buvo punktualūs ir mes, rodos, keturiese sutartu laiku leidomės kelionėn. Jie buvo gavę tūkstančius maišų drabužių ir norėjo juos išdalinti visų pirma tarp Romos ir Neapolio, o vėliau ir kitose nuo karo nukentėjusiose srityse.

     Sustoję keliuose miesteliuose Romos provincijoje, apie pietus pasiekėme Cisterną. Kaip kitur, taip ir čia, burmistrui ir klebonui išdėstėm savo planą. Jie turėjo sudaryti patikimų žmonių komisiją, o komisija — nuo karo nukentėjusių šeimų sąrašą. Šeimos turėjo būti žymimos ne pavardėm, bet numeriais, kad tie, kurie ruoš drabužių siuntinius, nežinotų, kam siuntiniai pateks. Tokiu būdu bus išvengtas šališkumas. Visus pasitaikiusius ginčus turėtų spręsti burmistras ir klebonas. Drabužių sandėlį, žinoma, turės parūpinti burmistras. Niekas negaus jokio atlyginimo už drabužių dalinimą.

     Aptarę tuos ir panašius organizacinius reikalus, leidomės toliau — i Littoriją. Ten radome tėvus saleziečius ir seseles, su kuriais buvo lengva sutarti. Lengvai susitarėm ir su miesto burmistru.

IŠMIRĘS MIESTAS

     Iš Littorijos vykome į Apriliją. Littoriją buvo gerokai karo apgriauta, bet, artinantis į Aprliją, pamatėm, ką reiškia tikras karo mūšis, užsitęsęs 4 mėnesius. Mat, sąjungininkams išsikėlus Anzio ir Nettuno uostuose (1944. I. 22) ir tupinėjant vietoje 4 dienas, vokiečiai sutraukė kelias divizijas ir pastojo jiems kelią ties Aprilija. Atakuodami vokiečius sausio 29 ir 30 d., sąjungininkai užėmė Apriliją, bet vasario pradžioj nebegalėjo atlaikyti vokiečių ugnies ir pasitraukė į senas pozicijas. Hitleris, norėdamas įstumti sąjungininkus į jūrą panašiai, kaip Dunkerque, tą puolimą pratęsė iki vasario 16 ir pridarė tiek daug nuostolių, kad sąjungininkai rimtai pagalvojo apie pasitraukimą iš Anzio ir Nettuno. Tačiau ir vokiečių jėgos išsisėmė. Jas palaužė sąjungininkų artilerija, paleisdama nuo 15 iki 20 sviedinių už kiekvieną vokiečių artilerijos sviedinį. Ypatingai žiaurios kovos vyko ties Carroce-to, maža vietove į pietvakarius nuo Aprilijos, kur mums reikėjo pravažiuoti. Netekę maždaug po 30,000 kareivių, vasario pabaigoje aprimo ir vokiečiai, ir sąjungininkai. Gegužės mėnesį, pralaužę frontą ties Cassino, sąjungininkai vėl sujudėjo Anzio fronte. Gegužės 23 dieną jie pradėjo stumti vokiečius į šiaurę ir užėmė Cisterną.

     Važiuodami į Apriliją, laukuose pamatėme keistus kalkių lopus, kur kitados stovėjo balti ūkininkų namai. Dirvos artilerijos sviedinių buvo taip suknistos ir išvartytos, kad sunku buvo įsivaizduoti, jog tenai kada nors buvo dirbama žemė. Niekur nepastebėjome jokio gyvybės ženklo: nei žmogaus, nei gyvulio, nei medžio. Pats Aprilijos miestas iš tolo atrodė lyg kokia šmėkla.

     Kai pasiekėme pirmus Aprilijos namus, turėjome išlipti iš automobilio, nes gatvė buvo užversta griuvėsiais. Tačiau iš sienų likučių buvo galima suvokti, kur gatvė eina. Žengdami per griuvėsius, dairėmės į kairę ir į dešinę, bet nematėm jokio gyvybės ženklo. Miestas stovėjo lyg išmiręs. Iš tiesų, jis buvo išmiręs. Tik mes, pripratę žiūrėti į miestą, kaip į kunkuliuojantį gyvenimą, negalėjome pradžioj įsivaizduoti, kad gyvenimas iš to miesto buvo jau seniai pasitraukęs. Slegiantį mirusio miesto įspūdi padidino tamsūs debesys, uždengdami Apriliją juodu mirties kilimu.

     Eidamas miesto gatvėmis, jaučiau savotišką kapinių nuotaiką ir ieškojau gyvybės. Ją radau netikėtai miesto centre. Palikęs amerikiečius už savęs, kad pasilsėtų, pats leidaus per griuvėsius ir kairėje aikštelės pusėje pastebėjau arklį. “Jei yra arklys”, tariau sau, “turi būti ir žmogus. Be žmogaus arklys būtų seniai pastipęs”.

     Pamatęs tą gyvybės ženklą, šūktelėjau atsilikusiems amerikiečiams. Kol jie atėjo i aikštę, aš jau šnekučiavau su keturiais vyrais, pirmaisiais Aprilijos gyventojais. Jie gyveno ne pačiam mieste, bet kažkur laukuose. Du policininkai buvo atėję į miesto centrą pasižiūrėti, kas čia dedasi. Radę du vyru, valančiu savo namus nuo griuvėsių, jie kažkokiam sandėly susikūrė ugnį pasišildyti. Ten mes juos ir radome.

     Iš jų kalbos paaiškėjo, kad miesto apylinkėje gyvena apie 30 žmonių. Esant gražiam orui, jie ateina valyti griuvėsių.

     Kartais į Apriliją atvažiuoja burmistras ir klebonas, bet tuo tarpu jie gyvena Romoje.

     Po jų trumpos kalbos paaiškinau mūsų apsilankymo tikslą. Sakiau, kad mano bendrakeleiviai nėra kareiviai, nors dėvi kariškus rūbus, bet Amerikos katalikai kunigai. Jie nori visiems Aprilijos gyventojams duoti drabužių. Aš pats galėčiau pristatyti maisto produktų sriubai, jei būtų žmogus, kuris tą sriubą čia išvirtų. Sriubos reikėtų duoti visiems, ateinantiems kasti griuvėsių. Būtų gera, jei klebonas arba burmistras užsuktų kada nors į popiežiaus komisiją. Su jais galima būtų organizuoti viso Aprilijos valsčiaus šelpimą.

     Vyrai prižadėjo perduoti burmistrui tą gerą žinią, o policininkai palydėjo mus iki automobilio. Jie prašė mūsų, kad ir jų neužmirštume. Tą mes jiems mielai prižadėjome.

     Važiuodamas namo, papasakojau amerikiečiams, ką sužinojau apie Aprilijos mūšį iš vieno vokiečio kareivio, vardu Josef Sipel.

POPIEŽIAI IR IMPERATORIAI

     Su tuo įdomiu kareiviu susipažinau Romoj 1943 rudenį. Vesdamas vokiečių kareivius po šv. Petro baziliką, rodžiau jiems žymesnius toj šventovėj esančius paminklus ir savo kalbą maždaug tais žodžiais užbaigdavau prie didžiojo altoriaus: “Kameraden, šitoje didingoje šventovėje jūs galite dvasia atkurti labai garbingą savo istorijos dalį. Įeidami į baziliką, matėm Konstantino Didžiojo ir Karolio Didžiojo 176 paminklus. Tie du imperatoriai buvo ir krikščionybės šulai. Karolis Didysis, jūsų karalius, atvyko į Romą ne kariauti, bet pasimelsti prie šv. Petro karsto ir pagerbti jo įpėdinį. Senų romėnų palikuoniai jį paskelbė imperatorium. Jei jis nebūtų gerbęs popiežiaus, tikrai nebūtų tapęs Romos imperatorium. Kaip ten bebūtų, Karolio Didžiojo sukurta imperija suklestėjo labiausiai, rodos, Otono II laikais. Ir šis jūsų imperatorius buvo atvykęs į Romą pagerbti popiežių — apaštalų kunigaikštį. Otonas II, užsivilkęs diakono rūbais, asistavo popiežiui per Mišias, džiaugiantis visiems maldininkams: vokiečiams, italams, prancūzams, anglams ir kitiems. To imperatoriaus karstas guli šios bazilikos kriptoj, netoli tos vietos, kur buvo palaidotas šv. Petras.

     “Kai kas sako, kad anie laikai buvo tamsūs. Bet aš, prisiminęs anų laikų dvasinę bei politinę Europos tautų vienybę ir palyginęs ją su dabartine Europos padėtimi, esu sužavėtas senais laikais ir tais žmonėmis, kurie tą vienybę sukūrė. Anie jūsų imperatoriai, pripažinę Dievo autoritetą, gerbė Kristaus vietininką žemėje ir buvo patys visų Europos tautų gerbiami. Kažkas yra pasakęs, kad “tarnauti Dievui reiškia karaliauti”. Draugai, tų žodžių išmintį aš supratau čia, Romoje, žiūrėdamas į Bažnyčios ir jūsų tautos istoriją”.

     Mačiau, kad mano žodžiai veikė vokiečius, kaip elektros srovė. Jie buvo pripompuoti nacių ideologijos apie vokiečių tautos didybę, o čia pamatė, kuo iš tiesų rėmėsi toji didybė.

     Kai išėjau iš šv. Petro Bazilikos, vienas kareivis pasisiūlė mane palydėti namo. Tai buvo tas pats Josef Sipel.

     Jis buvo gimęs Niurenberge, turėjo brolį kunigą, kažkaip pateko į S.S. (Sturm Scharen) ir buvo atrinktas į Hitlerio asmeninės sargybos dalinį. Tačiau, nenorėdamas išsižadėti katalikų tikėjimo, jis turėjo iš S.S. pasitraukti. Pasižymėjęs nepaprastu narsumu Rusijos fronte, jis gavo atostogų, o paskui buvo perkeltas į Anzio- Nettuno frontą. Maždaug du kartus į mėnesį jis ateidavo pas mane išsiblaškyti ir atsigauti dvasioje.

     Man buvo labai įdomūs jo pasakojimai apie Aprilijos mūšio eigą, apie kareivių psichologiją ir apie įvairias karines operacijas. Bet dar įdomesnis buvo jo vidaus pasaulis. Mačiau, kad tas šaunus kareivis gyveno tomis pačiomis mintimis, kurias iškelda-vau vokiečių kareiviams šv. Petro Bazilikoje. Deja, kad ir nepritardamas nacių idėjoms bei jų režimui, jis buvo priverstas kovoti už tai, ką pats smerkė. Čia buvo jo gyvenimo tragedija. Gal tokia buvo ir visos Europos tragedija.

     Praėjus 3 ar 4 metams, Josef Sipel kapą atsitiktinai radau netoli Ceprano miesto, Frosinonės apskrityje. Jis, matyt, žuvo prie Montecassino tada, kai aš jau buvau Cesano stovykloje.

-

Sekančiame numeryje

AMŽINŲ KOVŲ LAUKUOSE

-