ALFONSAS GRAUSLYS
E. LESEUR 50 METŲ MIRIMO SUKAKTIES PROGA
Moteris paaukojo savo kančią už vyrą —
Vyras jo dienoraščiu nuskaidrino pasauli.
Paryžiaus Montmartre kapinėse randame kapą Elisabeth Leseur, 47 metų amžiaus paryžietės, mirusios 1914 m. gegužės 3 d. Sekant jos pačios posakiu, kuriuo šį straipsnį įvardiname, ji kaip tik ir buvo toji siela, kuri vis aukščiau dvasiniai kildama, šventėdama, veikė į savo aplinką, ją kilnindama. Jai mirus, jos religinių raštų dėka, jos asmenybė dar plačiau pradėjo veikti pasaulį. Tada prasidėjo tos aukštos kultūros pasaulietės tikrasis apaštalavimas.
GYVENIMAS
Elzbieta gimė (1866 m. spalio 6 d.) ir augo Paryžiuje. Jos tėvas advokatas A. Arrighi pasižymėjo ypatingu širdies gerumu. Iš savo motinos ji gavo labai gerą religinį auklėjimą. Arrighi šeimoje augo vienas sūnus ir keturios dukterys, kurių Elzbieta buvo pirmoji. Einant jai 23 metus, netikėtai miršta jos tėvas. Sulaukusi 23 metus, ji išteka už žurnalisto, visuomeninko Felikso Leseur. Tasai, skaitydamas ateistinę literatūrą ir bestudijuodamas universitete, nustojo tikėjimo. Be to, susidaręs gana gausią priešreliginių knygų biblioteką ir rašydamas į antiklerikalinius laikraščius, persisunkęs kovojimo nuotaika prieš religiją, jis per visą jų moterystės gyvenimo laikotarpį persekiojo žmonos religinius įsitikinimus.
Prie šio moralinio skausmo, kuris ją lydėjo visą gyvenimą, prisijungia jos dviejų mylimų seserų mirtis. Dar prieš vedybas miršta jos jauniausioji sesuo Marija, dėl kurios Elzbieta visą gyvenimą kenčia. 1905 m. miršta jai ypatingai savo dvasia ir nuotaikomis gimininga antroji sesuo Julija. Dėl jos sunkios ligos ir mirties artėjimo Elzbietos širdis drebėjo. “Sunkiausia kančia — tai kančia tų, kuriuos mylime; Ir aš iš tos taurės geriu”, taip rašė ji tuo laiku vienam laiške. Mirusią Juliją ir jos kančias E. Leseur aprašė knygoje “Une ame” (Siela).
Netrukus po vedybų, sunki ir skaudi vidurių liga, virtusi chroniška, pradeda ją kankinti ir tveria visą gyvenimą. Paskutinius 7-8 gyvenimo metus ji sunkiai kenčia dėl chroniškos kepenų uždegimo ligos. Ji susirašinėja su viena vienuole kančios klausimais. Po jos mirties tie laiškai išleidžiami knyga, pavadinta “Let-tres sur la Souffrances” (Laiškai apie kančią).
1911 m. jai padaroma išorinio skaudulio operacija ir netrukus po to dešinėje rankoje atsiranda skausmingas kraujo indų uždegimas. Truputį sveikatai pagerėjus, 1912 m. ji keliauja Liurdan padėkoti Dievui už pagerėjimą. Po tos kelionės ji savo draugei vienuolei pasisakė, ką jau ir vyrui buvo sakiusi, kad ji greit mirs ir kad jos vyras atsivers ir įstos vienuolynan. 1913 m. jos sveikatos stovis labai pablogėjo. Paskutinius gyvenimo metus beveik ištisai išgulėjusi lovoje ir nepaprastai sunkias kančias kentėdama, 1914 m. gegužės 3 d. ji miršta nuo vėžio.
Eidami, sekime idėjas, žodžius ir troškimus, nesižvalgydami, kas juos surinks. Tiek daug yra žmonių, kurie ilgisi idealo!
Nesuinteresuotas grožio ieškojimas, aistringas susirūpinimas teisybe, meilė tiesai — tai keliai į Dievą. E. Lescur
DVASINĖ KULTŪRA
E. Leseur buvo aukštos kultūros asmenybė. Tai liudija ir tasai intelektualinis pažinimo alkis, kuris ją vertė svetimas kalbas mokytis. Turėdama 26 m. amžiaus, ji pradeda gilinti savo lotynų kalbos mokėjimą ir po pustrečių metų ji jau skaito lotynų klasikus. Žavėdamasi rusų klasikais, kuriuos skaitydavo prancūzų vertime, ji pasiryžta išmokti rusų kalbą, kad galėtų skaityti juos originale. Dviejų metų bėgyje ji išmoksta tą kalbą žodžiu ir raštu. Pusėtinai gerai ji mokėjo angliškai ir itališkai.
Jos kultūrinį akiratį labai praplėtė kelionės po pasaulį. Jos labai įdomūs kelionių užrašai, regis, dar iki šiol nėra pasirodę spaudoje. Ji su vyru aplanko beveik visus Europos kraštus, net Graikiją, Turkiją ir Rusiją. Pakeliauja ir po Afriką.
Mylėdama įvairiopą meną, ji sekė muziką, dailę, literatūrą, teatrą. Ji lankė didžiuosius Paryžiaus teatrus, klasinius vaidinimus ir operas. Būdama Vokietijos Bayreuthe, ji net tris sykius išklausė Wagnerio “Parsifalį”. Muzikos klausimais tiek nusimanė, kad galėjo ištisas valandas kalbėti su muzikais ir kompozitoriais. Jos dvasios kultūrą liudija ir daugelis jos išlikusių laiškų.
Tarp kitko, ypatingai gilus ir dvasingas buvo jos ilgas susirašinėjimas su dailininku Du-vent, kuris 1900 m. yra nutapęs jos paveikslą.
RELIGINGUMAS
Gavusi labai gerą religinį išauklėjimą, E. Leseur jau ankstyvoje jaunystėje pradeda mąstyti religinėmis temomis.
Nors moterystės pradžioje jos netikintis vyras ir buvo žadėjęs gerbti jos religinius įsitikinimus, tačiau vėliau, to pažado nesilaikydamas, pradėjo kurstyti joje religines abejones. Jo planingo veikimo, o taip pat pasaulietiško, gausiai pramogomis užpildyto Paryžiaus gyvenimo paveikta, ji pamažu pradėjo atvėsti religiniam gyvenimui.
Tačiau įvyksta tai, ko vyras negalėjo numatyti. Kai 1898 m. jis įbruko jai į rankas Renano “Jėzaus Gyvenimą” (kuris ne vienam buvo užgesinęs tikėjimą į Jėzaus dieviškumą), ji po gražiais to rašytojo žodžiais pajunta turinio lėkštumą, pradeda pati studijuoti Evangelijas, ir nuo to prasideda jos grįžimas į Dievą. Nuo 1899 m. rugsėjo 11 d. jos dienoraštis jau rodo dvasinę permainą.
Jos pirmasis rūpestis tapo ryžtu gilinti krikščionybės pažinimą. Ji ypač pradeda studijuoti Naująjį Testamentą, studijuoja Bažnyčios Tėvus, Šv. Tomą Akvinietį, mistikus ir kitus didžiuosius religinius rašytojus.
Jos religingumas buvo gilus ir todėl ji rašė: “Religijos srityje galioja tik tas, kas kyla iš širdies gelmių”. Jos religinio gyvenimo pastatas rėmėsi kertiniais stulpais, tai dieviškomis tikėjimo, vilties, meilės dorybėmis ir nuolankumu. Savo dvasios gyvenimą ji maitino ypač kasdienio mąstymo malda. Jos vyras pastebėjo, kad ji reguliariai kasdien nuo vienos valandos iki pusantros užsidarydavo kambary mąstymui. Dvasiniam skaitymui ir religinio gyvenimo studijoms ji dar atskirai paaukodavo laiką.
Jos laikysena bažnyčioje, religinių pratybų metu, buvo pilna nuostabaus susitelkimo, dvasingumo, kad net kai kurie nesijausdavo verti būti tuo metu arti jos. Anot dvasiškių, kurie jai komuniją duodavo, Dievas spindėjo iš jos juntamai. O tačiau, jos dievotumas buvo taip paprastas, perdaug iš kitų neišsiskiriantis, kad iš pirmo pažvelgimo negalima buvo jo pastebėti.
DORYBIŲ KELIAIS
Jos visas gyvenimas — tai gilaus tikėjimo vaisius. Neveltui jos dienoraštyje randame: “Tikėjimas — tai mano visas gyvenimas”.
Iš jos gyvo tikėjimo pasireiškiančio gilia malda, kilo jos meilė žmogui. Joje nebuvo jokio neigiamo nusiteikimo jokiam žmogui. Neapykanta ar net antipatija jai buvo svetimi jausmai.
Tasai karštas teisybės ilgesys, toji mumyse esanti gėrio liepsna, ta gili meilė visoms žmonijos kančioms ir dejonėms— visa tai yra ne kas kita, kaip nesąmoningas veržimasis į tą Meilę, į tą begalinę Teisybę, i tą Aukščiausiąjį Gėrį, kuris yra Dievas. E. Leseur
Toji meilė apimdama visą žmogų, taigi ir jo sielą negalėjo nevirsti apaštalavimu. Visą išmąstytą maldoje dvasinį maistą ji pateikdavo artimui, jo dvasią maitindama. Ji žinojo ir mėgo kitiems kartoti vyskupo Bossueto žodžius: “Vargas nevaisingam pažinimui, kuris nevirsta meile”.
Jos apaštalavimas pirmiausiai reiškėsi žavingu simpatingumu, kurio patirdavo visi, kurie su ja susitikdavo. Susitikę su tokia asmenybe žmonės jos visokeriopai įtakai noriai atsiverdavo. Ji mylėjo sielas, kurios, anot jos, yra vertos visų mūsų skausmų, pastangų ir aukų, ir todėl ji nieko nesigailėjo joms laimėti. Į apaštalavimą — tą, kaip ji sakė, ugdymą gėrio kiekio pasaulyje — ji žiūrėjo kaip į absoliutinę kiekvieno krikščionio pareigą.
Jos dorovinės asmenybės ugdymą lydėjo jos nuolatinė kova su savo prigimties silpnybėmis, tasai marinimas savyje to viso, kas gręsia dvasios gyvybei ir jos sveikatai. Bet toji visa kova, tie nuolatiniai kasdieniai nusigalėjimai, atrodo, jai nieko nekainavo, nes žmonės tematė jos šypsnį, kuris visa dengė.
Visi pastebėdavo ir jos kalbų išmintingumą, atsargumą, taktiškumą ir eleganciją, o drauge savojo “aš” slėpimą kuklaus paprastumo šešėlyje. Jos kalbėjimo būdas — tai visada giedraus ūpo išraiška, kuri jaudinimosi ir susinervinimo momentais mokėjo susivaldyti ir kalbamus žodžius šypsnio rūbais apvilkti. Jos tylių žodžių, dvasinio autoriteto lydimų, visi noriai klausydavosi.
Jos gyvenimą ir jos dienų darbą lydėjo tvarka ir tvarkingumas. Ji viską laiku darydavo ir viską rūpestingai ir tobulai atlikdavo. Ji tvarką mylėjo, nes, anot jos, “tvarka padvigubina laiką”, t. y. per tą patį laiką, tvarkingai darydami, dvigubai daugiau padarome.
E. Leseur daug gyvenime kentėjo. Ji giliai suprato ir savo raštais kitiems atskleidė priimto ir Dievui paaukoto skausmo vertę. Jos sąmonę nuolat lydėjo mintis, kad aukščiausias ir vaisingiausias Kristaus darbas kaip tik ir buvo Jo kančia. Todėl krikščionis negali kančios niekinti ir jos nekęsti. Ji iškelia tą mintį, kad “kančia yra taip pat sakramentas”, t. y. tas ženklas, per kurį mums Dievas siunčia savo malonę. Jos skausmus lydintis šypsnys buvo geriausias įrodymas, kad ji kančią priima. Anot vėlyvesnio jos vyro pasisakymo, savo kančias ji aukojo už jo atsivertimą.
POMIRTINĖ ĮTAKA
Po jos mirties atsivertęs vyras įstojo domininkonų vienuolynan, tapo kunigu ir, savo viršininkų raginamas, išleido savo paties parašytą jos gyvenimo aprašymą bei jos svarbiausius raštus. Tada pasaulis plačiau ją pažino ir nuo tada prasidėjo jos pomirtinis apaštalavimas.
Skaitytojai labiausiai susižavėjo jos dienoraščiu, kuriame apsireiškia jos visa siela, jos dvasinio gyvenimo pagrindai, jos apaštališkos sielos liepsna, jos nuostabūs ir subtilūs apaštalavimo būdai. Tas dienoraštis, rašytas su pertraukom iš viso apie 10 m., nebuvo skirtas viešumai. Tai buvo sau pačiai rašoma dvasinio gyvenimo ataskaita. Prieš mirtį ji ruošėsi to dienoraščio rankraštį sudeginti, bet, sesers sulaikyta ir perkalbėta, ji rankraštį paliko, pranašiškai pastebėdama, kad po jos mirties vyras jį paskaitys ir jam daug kas paaiškės. Jos žodžiai išsipildė: to dienoraščio skaitymas nulėmė vyro atsivertimą.
Tasai dienoraštis, jos vyro išleistas šimtais tūkstančių egzempliorių, pasklido po Prancūziją, o, išverstas į daugelį pasaulio kalbų, paplito po pasaulį. Kaip, būdama gyva, ji buvo daugelio sielų dvasios vadovė, taip per savo dienoraštį ji pasidarė daugybės žmonių dvasios motina.
Tūkstančiai padėkos laiškų, kuriuos jos vyras yra gavęs, liudija tą palaimintą įtaką, kurią jos dvasia skleidžia. Jos žodžiai išsipildė jos pačios atžvilgiu: “Kiekviena siela, kuri kyla, kelia pasaulį”.