Kodėl Pijus XII kategoriškai nepasmerkė nacių už žydų žudymą? - Jis buvo įsitikinęs, kad žydams viešu protestu labiau pakenktų.

Miela Ponia,

     Jūsų laiške yra ne vienas, bet keli opūs klausimai, į kuriuos Jūs norėtumėte gauti įtikinantį atsakymą. Pasistengsiu atsakyti į pirmąjį Jūsų klausimą, kurį nagrinėja, rodos, viso pasaulio spauda, būtent, kodėl Pijus XII nepasmerkė aiškiai ir nedviprasmiškai žydų skerdynių.

     Mano nuomone, Jūs pati radote teisingą atsakymą, sakydama, kad “Hitleris buvo manijakas - despotas ir, kaipo toks, nieko neklausė,” bet ir negerbė savo paties žodžio. Jis sulaužė visas tarptautines sutartis, kurias pats laisva valia buvo sudaręs. Hitleris respektavo tik brutalią jėgą ir norėjo savo valią diktuoti visam pasauliui.

     Didžiausią vokiečių tautos ir net žmonijos priešą jis matė žydų tautoje. Savo knygoje, vardu “Mein Kampf”, Hitleris vadina žydus žmonijos parazitais, velnio personifikacija, kraugeriais, siekiančiais pasaulio valdžios per kapitalą, masonus, darbininkų unijas ir net per komunizmą, kurio autorius yra Karolis Marx, Vokietijos žydas. Kai skaitai vienuoliktą “Mein Kampf” skyrių, matai, kokią gyvulišką neapykantą Hitleris turėjo žydų tautai ir tarsi jauti jo norą sutraiškyti tuos tariamus žmonijos parazitus.

     Užėmęs Lenkiją ir Prancūziją, Hitleris tikėjo esąs nenugalimas ir pradėjo masiniu būdu naikinti tą tariamai didžiausią žmonijos priešą. Jis naikino ir lenkų tautą, norėdamas paruošti Vokietijai taip vadinamą “gyvenimo erdvę” — “Lebensraum”.

     Būdamas anais laikais Romoje ir išgirdęs, kaip vokiečiai elgiasi Lenkijoje, nuėjau pas tėv. Robertą Leiber, S. J., artimą Pijaus XII bendradarbį ir pradėjau išmetinėti, kodėl popiežius nesmerkia nacių darbo. Jis man atsakė, kad Pijus XII norėjęs tai padaryti per Lenkijos vyskupus, bet šie tam planui buvę priešingi, nes manė, jog nacių pasmerkimas sukels dar didesnį nacių šėlimą ir dar labiau pakenks lenkams bei žydams. Pagal tėv. Leiber, Pijus XII visų pirma paprašęs lenkų vyskupų parašyti bendrą ganytojišką laišką, smerkiantį nacių darbus, ir paskelbti jį visose Lenkijos bažnyčiose. Bet Lenkijos vyskupai atsisakę tai padaryti.

     Tuokart Pijus XII pats parašęs arkivyskupui Sapiegai laišką ir paprašęs jo pasirūpinti, kad tas popiežiaus laiškas būtų perskaitytas Lenkijos bažnyčiose. Bet arkivyskupas Sapiega, bijodamas dar didesnių nacių represijų, to laiško nepaskelbęs ir pranešęs Šv. Tėvui kodėl negalįs išpildyti jo prašymo. Kaip šiandien atsimenu tėv. Leiber žodžius, pasakytus man ana proga: “Tėve, arkivyskupas Sapiega yra drąsus vyskupas, bet, jei jis mano, kad popiežiaus laiškas dar labiau pakenktų lenkams ir žydams, reikia juo — arkivyskupu — pasitikėti”.

     1950 metais, atvykęs pirmą kartą į JAV, skaičiau Čikagos ateitininkams sendraugiams paskaitą apie Vatikaną Vyčių salėje ir esu jiems paminėjęs šį faktą. Tuokart nebuvo jokios kontroversijos apie Pijų XII ir nebuvo jokio reikalo jo ginti. Iškeldamas tą faktą, nenorėjau daryti jokių priekaištų Lenkijos vyskupams, jog jie manė, kad nacių pasmerkimas būtų iššaukęs dar didesnį Hitlerio kerštą. Negaliu taip pat tvirtinti, kad Lenkijos vyskupų nuomonė būtų nulėmusi Pijaus XII laikyseną. Tačiau, pasiskaitęs šiomis dienomis Rolf Hochhuth sukeltą kontroversiją, galiu bet kur paliudyti, kad mano žiniomis, gautomis iš tėv. Leiber, Pijus XII buvo įsitikinęs, jog nacių darbų pasmerkimas būtų atnešęs dar didesnę nelaimę.

     Kad Pijus XII buvo tos nuomonės, liudija ir kiti šaltiniai. Šių metų balandžio 3 d. JAV laikraštis, vardu “The Commonweal”, taip rašo apie Vatikano laikyseną žydų atžvilgiu: “1942 m. rugs. 26 d. Taylor (asmeninis prezidento Roosevelto atstovas prie Šv. Sosto — B. K.) įteikė kardinolui Maglione memorandumą apie žydų žudymą su prašymu patikrinti tuos faktus. Spalio 6 d. Harold Tittmann, Taylor padėjėjas, parašė valstybės sekretoriui Hull: “Atrodo, kad Šv. Sostas dar vis yra įsitikinęs, jog, popiežiui tiesiog pasmerkus žiaurius nacių darbus, bent kiek tai liečia Lenkiją, būtų išžudyta dar daugiau žmonių”. Į rugsėjo 26 d. parašytą memorandumą Taylor gavo raštu atsakymą spalio 10 d. Jame konstatuota, kad iki to laiko nebuvo įmanoma patikrinti memorandume pateiktų kaltinimų tikslumo. Tačiau toliau pareiškiama, kad “yra gerai žinoma, jog Šv. Sostas naudoja kiekvieną galimybę sumažinti nearijų kančias”. Tada Taylor parašė Hull’ui: “Maždaug nuvokiu, kad (Vatikane) manoma, jog yra mažai vilties sustabdyti barbariškus nacių darbus bet kokiu kitu būdu, kaip tik fizine jėga iš lauko”.

     Kad Pijus XII buvo įsitikinęs, jog nacių pasmerkimas būtų sukėlęs dar didesnį žydų persekiojimą, apie tai liudija ir buvęs Milano arkivyskupas Montini, dabartinis popiežius Povilas VI. Savo laiške, rašytame “Tablet” laikraščiui, 1963 m. birželio 21 d., jis pats kategoriškai tvirtina, kad nacių pasmerkimas ne tik kad nebūtų nieko žydams padėjęs, bet, atvirkščiai, būtų jiems pakenkęs (žr. “The Commonweal”, Feb. 28, 1964, 652 p.). Pagal jį, R. Hochhuth nesupranta psichologinės, politinės ir istorinės padėties, kurioje vystėsi žydų drama.

     Arkivyskupas Montini tą patį dalyką svarsto ir iš kitos pusės. Jei Pijus XII būtų pasmerkęs nacių žiaurumus ir tuo būtų iššaukęs dar didesnį nacių siautėjimą, tuokart tas pats R. Hochhuth būtų galėjęs apkaltinti popiežių politiniu ekshibicionizmu ir psichologiška trumparegyste. Trumpai, kaip Pijus XII bebūtų pasielgęs, vistiek jį būtų galima kuo nors apkaltinti.

     R. Hochhuth nuomone, Pijus XII nutylėjęs nacių žiaurumus dėl trijų priežasčių: pirma, kad norėjęs pasipelnyti iš karo; antra, kad naciai kovojo prieš bedievišką komunizmą, ir trečia, kad popiežius, išlaikęs neutralumą, galėtų tarpininkauti tarp kariaujančių partijų.

     Norint apkaltinti bet kokį žmogų kokiu nors nusikaltimu, reikia pateikti rimtų ir nesugriaunamų įrodymų. Popiežiaus Pijaus XII atžvilgiu reikia įrodyti, kada, kiek ir kokių būdu jis pasipelnė iš karo arba bent kokiu būdu jis norėjo pasipelnyti. Rašytojo fantazija nėra popiežiaus kaltės įrodymas. Jei R. Hochhuth yra garbingas ir tiesą mylįs žmogus, tegul jis pateikia popiežių inkriminuojančius dokumentus. Kol R. Hochhuth nepateiks jokių popiežiaus kaltės įrodymų, jis pats bus kaltas nekalto žmogaus šmeižimu. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad popiežius būtų pritaręs ar norėjęs Rusijos invazijos. Ir šis R. Hochhuth tvirtinimas remiasi tik jo paties fantazija. O jei popiežius norėjo tarpininkauti tarp kovojančių partijų, kad būtų sustabdytas arba bent susiaurintas beprasmis konfliktas, už tai mes jį turime pagirti. Savo laiku tėv. R. Leiber man yra sakęs, kad Pijus XII tiesioginiu ir netiesioginiu būdu net 11 kartų yra kreipęsis j Italijos vyriausybę, prašydamas, kad ji neįsiveltų i karą. Bet Mussolini nepaklausė Pijaus XII prašymo, ir pats buvo palaidotas po karo griuvėsiais.

     R. Hochhuth tvirtina, kad popiežius, pasmerkdamas Hitlerio darbus, būtų išgelbėjęs daug gyvybių. Bet aš nei kiek neabejoju, kad Hitleris geriausiu atveju taip būtų ignoravęs popiežiaus balsą, kaip jis ignoravo krikščionišką dorovę. Kai Hitleris pasiruošė Lenkijos karui, jis nervinosi, kad paskutinę minutę neįsiterptų popiežius ar Amerikos prezidentas, pasisiūlydami tarpininkauti. Ta proga popiežių ir Amerikos prezidentą jis išvadino “Schweinehunde”. Tas žodis pasako, ką Hitleriui reiškė popiežiaus autoritetas, (žr. Edmund A. Walsh, S. J., “Totai Power”, 106 psl. ). 1938 m. Hitleris buvo paruošęs planą nužudyti savo ambasadorių Pragoje, priskirti tą kriminalą Čekoslovakijos valdžiai ir tokiu būdu sudaryti pretekstą Čekoslovakijos užėmimui (žr. ten pat, 104 psl.). To plano Hitleriui neteko vykdyti, nes, užėmęs Sudėtus, jis rado kitą pretekstą Čekoslovakijos užgrobimui. 1939 m. Hitleris įsakė apvilkti kelioliką ar keliasdešimt vokiečių kareivių Lenkijos kareivių uniformomis, juos nužudyti, jų kūnus išbarstyti Lenkijos Vokietijos parūbežyje ir tokiu būdu įrodyti Lenkijos agresyvumą. Tas planas buvo įvykdytas. Kai Niurenbergo teisme generolas Keitei buvo paklaustas, kodėl jis taip pasielgė, jis atsakė vykdęs Hitlerio įsakymą (t. p. 106 psl.). Tačiau kai kurie artimi Hitlerio bendradarbiai suabejojo, ar Hitlerio paruošta propaganda prieš Lenkijos agresyvumą atrodys įtikinanti. Tuokart Hitleris abejojantiems šitaip atsakęs: “Nesvarbu, ar mūsų pateiktos priežastys skambės įtikinančiai, ar neįtikinančiai. Galų gale, kas klaus pergalėtoją, ar jis sakė tiesą? Mes turime pradėti brutališkai. Stipresnysis visuomet yra teisus” (ten pat, 107 psl.). Štai koks žmogus buvo Hitleris, vaizduojamas ne kokio nors rašytojo fantazijos, bet vokiečių dokumentų, rastų sąjungininkų karui pasibaigus. Ir šitoks žmogus, R. Huchhuth nuomone, būtų pabūgęs popiežiaus žodžio!

     Kai Hitleris teriojo Europą, R. Hochhuth tebuvo vaikas. Neatrodo, kad suaugęs jis būtų nuodugniai studijavęs dokumentus, liečiančius anuos laikus. Ne iš kokių nors dokumentų, bet iš savo fantazijos jis sukūrė ir Pijaus XII vaizdą. Toji Hochhuth kūryba man kažkaip primena Hitlerio ir Goebbels kūrybą, su kuria turėjau progos susipažinti Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje nuo 1929 iki 1944 metų. Jei kas nors norėtų plačiau pasiskaityti apie nacių ideologiją ir jų darbus, patarčiau perskaityti bent šiuos veikalus: Adolf Hitler “Mein Kampf”, Alfred Rosenberg “Mythus des XX Jahrhunderts”, G. M. Gilbert “Nuernberg Diary” (artimųjų Hitlerio bendradarbių teismas Nuembergo mieste 1945 m.), Edmund A. Walsh, S. J. “Total Power”, Heinz Guderian “Panzer Leader” (daug geros medžiagos apie paskutiniuosius karo metus ir Hitlerio asmenį).

     Remdamasis tuo, ką pats mačiau, ką girdėjau ir ką skaičiau, aš pilnai pritariu Jūsų nuomonei, būtent, kad “Hitleris buvo despotas ir kaipo toks nieko neklausė, į nieką neatsižvelgė”. Rišdamas tautines ir tarptautines problemas, jis rėmėsi ne tiesa ir ne teisingumu, bet ginklu, grasinimais ir priespauda.

     Kad Pijus XII, smerkdamas nacių darbus, būtų pakenkęs žydams, apie tai liudija ne tik Vokietijos ambasadorius prie Šv. Sosto, bet ir patys žydai (žr. The Commonweal, Feb. 28, 1964, 660-662 psl.). Todėl, negalėdamas padėti žydams savo autoritetu, Pijus XII padėjo jiems kitokiu būdu: šelpdamas juos pinigais, slėpdamas juos Vatikane, įvairių kraštų vienuolynuose ir klebonijose bei padėdamas jiems pabėgti iš nacių okupuotų kraštų. Už tą dosnią ir vieninteliai galimą pagalbą kelios žydų delegacijos pareiškė popiežiui savo dėkingumą- Būdinga yra ir tai, kad vyriausias Romos rabinas, priimdamas katalikų tikėjimą, rodos, 1944 ar 1945 metais, (taigi tada, kada nebebuvo jokios nacių baimės), norėjo būti pakrikštytas Eugenijaus — t. y. Pijaus XII krikšto — vardu.

Br. Krištanavičius,S. ].