Visatos, žmonijos ir kiekvieno mūsų Viešpats yra gailestingas ir kantrus, daugiau negu žmogaus protas gali tai suprasti. Tas pats Viešpats kartu yra ir teisingas. Kaip nebūdamas visagaliu, visažinančiu, meile, Dievas nebūtų Dievas, taip Jo visiškas tobulumas reikalauja Jį būti ir teisingu. Dievas nebūtų teisingas, atlygindamas tik už gerus darbus, o palikęs neatlygintus bloguosius. Atskirų asmenų darbai vieni atlyginami šiame gyvenime, kiti amžinybėje. Gi bendri tautų ar kitokių bendruomenių darbai atlyginami žemiškame gyvenime.

     Tautos ir valstybės mini žygdarbius ir laimėjimus, stropiai nutylėdamos klaidas ir nusikaltimus. Kiek kartų atsitiko praeityje ir mūsų laikais, kad, negalėdami savo nusikaltimo paslėpti, kurios nors tautos žmonės kėsinasi kaltę kitiems primesti. Tokiu būdu tačiau negalima išsiteisinti ir savo kaltes išpirkti pas Dievą. Senovėje pranašai pasakydavo, o dabar ir patiems reikia suprasti, kad už daugeli dalykų Dievas viešai baudžia ar atlygina, kad pamokius ir kaltuosius, ir įspėjus būsimas kartas.

     Nereikia smulkiai priminti, ką šiandien kenčia didelė krikščionijos dalis, jos tarpe ir mūsų tauta. Ne mums čia smulkiai teisti, kas, už ką ir kiek kaltas, bet šiandien Europos tautas plaka rykštė, kuri išaugo jų tarpe. Mums turi rūpėti, kad ta rykštė kuo greičiausiai liautųsi plakusi žmoniją ir mūsų tautą, kad jos blogi vaisiai nepasiektų toliau.

     Mąstydami apie savo tautą, turime prisiminti, kad mūsų laikais atskira tauta savo likimo jau nesprendžia. Visų tautų likimas vis daugiau ir daugiau priklauso nuo visos žmonijos sprendimo. Net dėl šios grynai žemiškos priežasties kiekvienam sąmoningam žmogui turi vis labiau rūpėti, kokia šiandien yra žmonija. Gerai darome nuolat primindami pasauliui mūsų tautos ir tėvynės kančias ir jai padarytą neteisybę, apeliuodami i žmonijos sąžinę ir teisingą sprendimą. Laukdami užuojautos ir pagalbos, turime tačiau pagalvoti, kokia šiandien ta žmonija. Jeigu žmonija nemąstys ir negyvens Dievo ir žmogaus meilės ir teisybės dėsniais, į ką tada apeliuoti ir ko tikėtis? Laukti ar netikėti tautų ginkluoti konfliktai iki šiol mūsų tautai ir tėvynei ne ką davė. Per juos iš didelės ir galingos valstybės likome viena iš mažųjų šalių ir tautų. Dievo nepaisanti vieša žmonijos opinija tyli, matydama mūsų ir kitų senų tautų naikinimą.

     Kiek daug dar trūksta žmonijos protams ir širdims, kad ji visur elgtųsi tik teisingai ir garbingai. Kas nori geresniu laikų, tas privalo turėti drąsos ryžtis keisti žmonijos dvasią. Viso pasaulio katalikai tam tikslui skiria ypatingu būdu gegužės 13 dieną. Ir mes, lietuviai, ne vien pamaldieji, o kiekvienas, kuris tikime Dievą esant ir trokštame matyti daugiau jo palaimos mūsų Lietuvai, sau patiems ir visai žmonijai, junkimės malda, apsimarinimais, auka, gerais darbais į visos Bažnyčios bendrą šauksmą, kad permaldavus Dievo teisingumą, kad savyje ir kituose pažadinus didesnį norą kuo nors prisidėti apšviesti aplink mus gyvenančius, Kristaus šviesos dar nesupratusias tautas. Visą gegužį, bet ypatingai 13-ją dieną maldaukime būti užtarėja pas teisingąjį Viešpatį Švenčiausią Mariją, tą Mariją, kuri žmonių klaidų ir nelaimių verkė mūsų Šiluvoje, kuri per nekaltus vaikelius šaukė žmoniją atgailon Liurde ir Fatimoje.

     Trokštame, kad mūsų tauta galėtų kuo greičiau įsijungti į laisvų tautų šeimą, laukiame pagalbos iš kitų tautų, tad savomis maldomis ir atgaila junkimės dabar kartu su visais geros valios krikščionimis, kad sutaikius su Dievu visus žmones, kad visus išmokius ir patraukus spręsti ir tvarkyti visus reikalus Dievo ir žmogaus meilės, teisybės šviesoje.

Vyskupas V. Brizgys