Spausdinti

■ LIETUVIŲ KALBA ŠV. MIŠIOSE

     Šių metų kovo 4 d. vyskupas V. Brizgys raštu paprašė Šv. Liturgijos Konstitucijos Vykdomosios Tarybos Romoje, kad ji laikinai patvirtintų lietuvišką kun. F. Bartkaus "Būk mums malonus" maldaknygės tekstą už Lietuvos gyvenantiems lietuviams Mišiose viešai sekmadieniais ir šventomis dienomis vartoti. Kovo 20 d. Taryba prašymą patvirtino, leisdama laikinai vartoti šį tekstą, iki bus paruoštas ir patvirtintas oficialus tekstas.

     Vysk. Brizgys šį leidimą paaiškina sekančiai: raštas liečia lietuvių kalbos vartojimą tose šv. Mišių dalyse, kurias dalyvaujantieji garsiai kalba visi kartu; lietuviai gali vartoti savo kalbą šv. Mišiose arba savo bažnyčiose, arba jiems skirtose šv. Mišiose svetimoje bažnyčioje, kur savos nėra; lietuvių kalbą šv. Mišiose galima vartoti tik ten, kur vietos vyskupų tarybos jau leista vartoti vietinė kalba, arba tada, kai bus leista; kiek kuriame krašte lietuvių kalbos šv. Mišiose ir kitose liturginėse apeigose bus galima naudoti, priklausys nuo to krašto vyskupų tarybos nutarimų, liečiančių vietinės kalbos naudojimą.

     Raštas mums lietuviams yra labai svarbus. Turime pilną laisvę melstis lietuviškai šv. Mišiose. Kur vietos vyskupų leidžiama ar bus leista Mišiose vartoti vietinę kalbą to krašto gyventojams, ten šiuo raštu leidžiama ir mums naudoti savo gimtąją kalbą. Kiek pasinaudosime, priklausys nuo mūsų pačių — nuo ruošiančiųjų ir dalyvaujančiųjų: nuo ruošiančiųjų — jas įvedant parapijose ir kiekvienoje lietuvių kolonijoje; ir nuo dalyvaujančiųjų — jose gausiai atsilankant ir aktyviai įsijungiant.

■ ŽALIOJOJ LANKELĖJ BEPYPKIAUJANT

     "Tokio šlamšto niekada dar nebuvau matęs". — "Nieko negalima suprasti". — "Tik viena moteris ir ta visai nešneka — nesąmonė". — "Ateini žmogus iš darbo pavargęs begalvodamas, o čia tau dar pakiša mįslę".

     Po šių metų balandžio 11-12 d. K. Ostrausko "Pypkės" ir "Žaliojoj lankelėj" spektaklių Čikagoje girdėjosi tokie ir panašūs atsiliepimai... Ne vieni, ne... Buvo ir kitokių, teigiamai įvertinančių balsų, kaip "problematiškos temos", "nauji keliai lietuviškame teatre" ir t. t. Pastarųjų tarpe buvo mėginama aiškintis vaidinimų paslėptos minties.

     Iš kur tas skirtumas? Vien skonio ar pomėgio dalykas? Vargiai... Simboliams ir prasmei atpažinti reikia nuojautos. Kiekvienas žmogus jos užuomazgą turi, nes tai žmogiška galia. Bet tik vartojant ji vystosi, o tam ne visi turi palinkimo. Taip ir atsiranda skirtumas.

     Tačiau, jei vystoma, ji priklauso prie bręstančio žmogaus kraičio, padėdama jam giliau žvelgti į jį supančią tikrovę.

     Pypkė yra pypkė, bet ne visada vien ją tereiškia. Namas yra namas, bet namas, begeidžiančiam benamiui reiškia kur kas daugiau. Taip pat — sutaupytos banke tūkstantinės, kuriom savininkas jaučiasi užsitikrinęs rytojų...; ar išsvajota, idealizuojama tėvynė nepripratusiam svetimame krašte...; ar paauglės dukters riečiama nosis prieš tėvus, rodanti gal tik jaunystės kaprizus, bet gal ir gilų, nors ir nevykusiai išreikštą nusivylimą tėvais.

     Paviršius daug slepia nuo to, kas paviršių temato. Gilesnis žvilgsnis atveria platesnės prasmės horizontus — ne tik teatre ar bendrai mene, bet taip pat bandant save, kitus ir gyvenimą suprasti.

■ AMERIKON IŠ SIBIRO SUGRĮŽUS

     "Kai kada aš jaučiuosi nejaukiai", pasakoja tėv. Walter Ciszek, jėzuitas, prieš kelis mėnesius grįžęs Amerikon po 24 metų Šiauriniame Sibire... "Kai aš aplankau namus, aš vis dar dažnai jaučiuosi nejaukiai... Įsivaizduokit tik — viena šeima užima šešis, septynis ar aštuonis kambarius... Namai su keturiais kambariais buvo didžiausia prabanga Sibire... Čia, Amerikoje, mačiau motinas virtuvėje po pietų išmetant daugiau maisto — ir geresnio maisto — negu būčiau valgęs Rusijoje pusę savaitės".

     "Pirmu žvilgsniu, — tęsia jis toliau, — religija čia atrodo beveik kaip formalumas, kaip pareiga, kurią galima praleisti, jei užsibuvai kur vėliau pereitą naktį. Sibire, kai laikydavau Mišias, žmonės eidavo mylias, rizikuodavo būti suimti, prarasti darbą...; čia gi jie nieko nerizikuoja; ir tai ne visada ateina".

     Tėv. W. Ciszek, Amerikos pilietis, 1940 metais nuvyko į Rusiją apaštalavimo tikslais. Už tą darbą buvo suimtas ir nuteistas sunkių darbų koncentracijos stovyklon. Paleistas 1955 m., Ameriką pasiekė prieš kelis mėnesius. "Čia jaučiuosi beveik svetimas", pastebėjo jis po kiek laiko.

■ JAUNIMAS MŪSŲ DĖMESY

     Džiaugiamės,kad Lietuvių Fondo 1963 m. nuošimčių pelno didelė dalis buvo paskirta jaunimo reikalams, jų tarpe 500 dol. jaunimo grožinei literatūrai premijuoti.

     Čikagoslituanistinės mokyklos ir vaikų ansambliai Lietuvių Bendruomenės globoje ruošia jaunimo pavasario šventę gegužės 24 d.

     Kanadoslietuvių mokyklinio amžiaus jaunimo kongresas įvyks birželio 27 d. Woodbridge vietovėje netoli Toronto. Šitokie kongresai ruošiami Kanados lietuvių parapijų, kviečiant lietuviškas mokyklas bei jaunimo organizacijas.

     Lietuvių Studentų Sąjungakartu su A-merikos Lietuvių Taryba ruošia išvyką į Washingtona birželio 27-28 d. Studentai susipažins su kongresininkais ir jiems pristatys Lietuvos bylą.

■ LEISKIT Į STOVYKLA

     Birželio mėnesį prasideda stovyklavimo sezonas. Šalia atostoginio poilsio stovyklos turi ir didelę auklėjančią vertę. Jose mūsų jaunimas gali pagyventi kelias savaites lietuviškoj, giliau krikščioniškoj aplinkoj. Čia vaikas tampa savarankiškesnis, pajunta reikalą bendram darbui, užmezga naujas draugystes, praplečia savo minties akiratį. Stovykloje jaunuolis pamato, kad lietuviškas gyvenimas yra platesnis, negu jo kolonija. Nėra tikslo laukti senyvos jaunystės vaiką siųsti stovyklon — jei stovykla bus svetima moksleiviui, tai juo labiau studentui.

GAL IRGI RIMTA, BET NE TRAGIŠKA

■ DAR NEIŠRADO TOBULOS ŠEIMININKĖS

     Visus vyrus, ypač viengungius, pradžiugino naujiena, kad ką tik Anglijoje yra išrastas elektrinis robotas — šeimininkė, kuri gali šluoti, pakloti lovas, sutvarkyti butą ir net laipioti laiptais.

     "Ot, kad tokią įsigijus,..." ne vienas pagalvojo. "Bent kartą namuose būtų tvarka. Ir kas per taika ir sugyvenimas — jokių barnių, jokių peštynių..."

     Deja, pranešimo pabaigoje skambėjo: "Tik vienas minusas... Nauja šeimininkė nemoka virti, nes tam reikia fantazijos". Perankstyvas džiaugsmas virto nusivylimu. "Imsi tokią — reikės kasdien ne tik pačiam į restoraną eiti, bet dar ir pačią gabenti... Kokios išlaidos!... Tai gal geriau nieko..."

■ KAIP GYVENIME, TAIP IR RAŠTUOSE?

     "Tai gal geriau nieko" — taip skamba paskutiniojo skyrelio išvada. Prie tokios pat išvados priėjo ir vienos lietuvių moterų korporacijos paskelbto konkurso jury komisija, neradusi nė vieno premijuotino romano, vaizduojančio teigiamą moters tipą.

     Kaip gyvenime, taip ir raštuose?... Nejaugi nebėra teigiamo tipo moterų?... O gal greičiau rašančiųjų, teigiamas savybes pastebinčių?...