GINTARĖ IVAŠKIENĖ

Beletristinis rašinys, laimėjęs 1963-1964 m. konkurso antrąją premiją (kartu su pereitame nr. tilpusiu straipsniu)

Kokį noriu matyti kunigą?

     Tik tokį, kokiu ir kiekvienas geras žmogus turėtų būti. Leidžiu jam rūkyti, jei vėžio nebijo. Gali ir su jaunomis, gražiomis poniomis kalbėti, jei ir vyresnes užkalbina. Svarbu yra pastarųjų nesupykinti. Automobiliu važinėti taip pat leidžiu. Gal geriau būtų, kad ne Cadillacu ar Thunderbird. Žinote, kaip jautrūs yra tie, kurie tokių pat automobilių nepajėgia įsigyti. Taurelę vieną kitą nulenkti taip pat leisiu, tik su saiku!

     Daug leidau, o dabar paprašysiu. Paprašysiu, kad nenustotų skaitęs teologijos, psichologijos, sociologijos knygų; kad studijuotų jaunimo, vedybinio gyvenimo ir tarpreligines problemas. Kad būtų šių laikų žmogus. Prašau, labai prašau, kunige, nenuskęskite parapijinio darbo smulkmenose!

     Ir taip, sakykime — Falconu, važiuoja kunigas per didmiestį. Vargais, negalais susiranda kur pastatyti automobilį ir skubiais žingsniais atsiranda mažojoj auditorijoj. Pavėlavo. Tik truputį. Ant pakilimo pliekia Dixieland džazą penki suprakaitavę vyrai. Saliukė sausakimša studentų. Yra ir tokių, kurie jau senokai baigę mokslus.

     —    Hi, Father — pamojuoja vienas.

     Kunigas Paulius susiranda vietą ir paskęsta vis greitėjančio ritmo sūkury. Po kiek laiko:

     —    Tikėsi, Viešpatie, to negro trompetės išvedžiojimuose girdžiu Tavo balsą. Žiūrėk, Viešpatie, kaip jie klausosi!

     Apstulbusi publika staiga atsileidžia ir pasipila plojimas. Trompetei.

     —    Kad tai Tavo žodis juos taip surakintų. — Ir kunigas Paulius nepajunta pradėjęs entuziastingai ploti. Trompetei.

     —    Ei, Padre, ar Jums tikrai patinka?

     Ir, gavęs kunigo patvirtinimą, kaimynas numykia:

     —    Keistų charakterių po jūsų tais kalnieriukais slypi. Bet sakau, Pats — tvarkoj.

*   *   *

     —    Per pertrauką prie jo prisiiria Tomas ir Lilė.

     —    Tėve, esame Jums neapsakomai dėkingi, kad atėjote. Tikimės, kad išlaikysite iki galo... O gal jau dabar einame? — prideda Lilė.

     —    Ach, ne, mielieji. Man čia visai Įdomu. Su kiekvienu kontrabaso dunktelėjimu vis giliau lendu į studentišką kailį.

     —    Tad pasimatysime vėliau. Kaip gaila, kad kartu negalime sėdėti.

*  *  *

     —    O, Padre, Jūs dar neišėjote? Buvau tikras, kad neiškęsite, -— sutinka kunigą jo kaimynas.

     —    Priešingai, priešingai, jaunikaiti. Jaučiuosi, lyg kažką atradęs.

     Instrumentus čiupinėja šį sykį trio. Ir vėl kunigas Paulius kartu su studentais nugrimzta džazan.

     —    Klausykit, Po. Aš noriu su Jumis pasikalbėti.

     —    Dabar?

     —    Palaukim, kol pasibaigs.

     —    Esu susitaręs su savo pažįstamais...

     —    Žmogau, ar nenori kalbėt su nuklydusiu avinu?

     —    Jei avinas, ir dar paklydęs — visuomet. Tik žiūrėk, nesibadyk smarkiai.

     Vyrukas prunkšteli.

*   *   *

     Lilė su Tomu nueina artimon kavinėn palaukti kunigo.

     Barzdotas vyrukas ir kunigas Paulius žingsniuoja šnarančiais parko lapais. Paklydęs avinas taikliai ir ilgai badosi. Bado Visagalį, duria Bažnyčion, dunksnoja ir kunigą Paulių.

     —    Vyruti mielas, Spinoza ir Sartre tau net per ausis lenda,— neiškenčia kunigas.

     Barzdyla kalba, kaip prisuktas. Rodos, kažkas jame lūžta ir byra, ir rieda. Nusivylimas su neapykanta.

     —    Gaila, bet ilgiau tikrai nebegaliu čia būti.

     —    Padre, aš dar norėčiau...

     —    Gal vėl susitiksime kokioj nors džazo sesijoj?

     —    Ateinantį mėnesį gros Mėlynam Kampe. Ateisit, Padre?

     —    O tu, paskaitysi Marcel ir Maritainą? — Kunigas jaučia, kad vyruko užkietėjęs kevalas trūkęs.

     —    Sutarta, Tėvuk.

     Ir jis sparčiai dingsta parko šešėliuose.

*   *   *

     Iš už mirksinčios žvakės liepsnelės į jį žiūri laimingos akys.

     —    Matau, judviem visai nenusibodo manęs laukti. Ir rankų, atrodo, nenušalote, — nusijuokia Tėvas Paulius, pamatęs ant staliuko sunirusias rankas.

     —    Kunige, Tomo tezė beveik baigta! — pasigiria Lilė.

     —    Sveikinimai, vyruk. Ir tau, Lile, — už įkvėpimą, — vis juokauja kunigas Paulius.

     —    Bet, Tėve, Jūs dar nesuprantate?

     —    Kad norite vesti?... Užtenka tik į abudu pažiūrėti.

     —    Norim. Negalim nuspręsti. Tomas dar žada doktoratą...

     —    Tikrai, kunige. Sąlygos šiuo metu labai palankios. Bet bijau, kad Lilė per tą laiką nepabėgtų. — mirkteli merginai Tomas.

     —    Kas čia per baimė? Veskit, ir egzistuokit visi trys: tu, Lilė ir Laboratorija... Vėliau pridėkit kokį Algiuką su Rimute.

     —    Vėliau?

     —    Vėliau. Po doktorato.

     —    Tai nesipyksit judvi su Laboratorija dėl manęs, Lile?

     —    Metus, kitus, dalinsimės. Paskui aš pradėsiu pavydėt, — šypteli mergina.

     —    Na, Kunige Pauliau, niekur nevažiuokite per Kalėdų atostogas!

     —    Nei paatostogauti žmogui neįeisite? — suploja broliškai vyrukui per petį, — Rimtai. Man tai bus didelė privilegija.

*   *   *

     Nors jau po dvyliktos, kunigo Pauliaus kambaryje sukasi plokštelė ir lieja Poulenc vargonų koncertą. Ir taria jis Rouault Kristui:

     — Garbinu Tave, Viešpatie, drauge su šiais vargonais ir džazine trompete, nes per Tavo malonę pažinau pasaulį. Leisk man dar giliau pažinti, suprasti ir užjausti žmogų. Apšviesk mane, Šventoji Dvasia, kad visuomet tinkamai patarčiau ir padėčiau.