Spausdinti

VACLOVAS KLEIZA

     Keista kalbėti apie neturtą ir vargą, kuomet visa būtis aplink mus alsuoja progresu, aukštu gyvenimo lygiu ir neišpasakytu prekių gausumu. JAV-ių ekonomija žydi ir plečiasi. Bedarbių skaičius laikosi maždaug tame pačiame lygyje. Automobilių pramonė gyvena aukso dienas. Jei prieš 10 metų 7 milijonai mašinų, pagamintų per metus, buvo tik svajonė ir siekimas, tai šiandien jau realybė ir ekspertai pradeda kalbėti apie 8 milijonus. Turėti vieną mašiną namuose beveik būtinybė. Gi dvi mašinos jau nebesidaro prabanga ir pranašaujama, jog kelių metų bėgyje trys mašinos nebus retenybė.

     Krautuvių langai lūžte lūžta nuo prekių gausumo. Rekordiniai pirkinių skaičiai švelniai kutena biznierių pinigines. Laikraščių ekonominių skyrių antraštės šviečia džiaugsmu ir pasitenkinimu.

     Bet tuo pačiu metu, kai šio krašto milijonai gyventojų sėdi prie gausiais valgiais ir gėrimais apkrautų stalų nuosavuose namuose, kai prie namo durų stovi apynaujė, o gal ir truputį padėvėta mašina, kai draugai lankosi pas draugus ir kelia tostus tolimesniam pasisekimui, kai salėse ir pasilinksminimų vietose knibžda masės žmogiškų vabalų, kai prekybininkai skuba į bankus padėti surinktus skatikus, tuo pačiu metu šiame aukso krašte, mūsų tarpe yra tarp 35 ir 50 milijonų beturčių ir vargšų, kurie sėda prie stalo, ne-lūžtančio nuo gėrybių, bet vos pajėgiančio apginti nuo bado. Tačiau jų rytojus neaiškus ir blankus. Jiems bus sunku ištarti padėkos žodžius, nes nėra daug, už ką dėkoti, nebent tik už gyvenimą ir skurdžią egzistenciją. Jie daugiau prašys, negu dėkos. Jie prašys duonos kąsnio sau ir savo šeimoms, rūbų kūnui pridengti, ir pastogės galvai priglausti nuo šalčio ir lietaus. Jie neprašys naujos mašinos ar gražių žaislų. Jiems mažai rūpi pasilinksminimų salės ir juokas. Jie bando išbristi iš skurdo, į kurį juos gyvenimas nubloškė. Jie diena iš dienos kovoja už egzistenciją.

     Tai milijonai tų, kurie neturi darbo, kurie yra paliegę, kuriuos slegia ilgų metų eilė. Tai nematomi šio krašto gyventojai. Juos tiksliai apibūdina Ben Bagdikian:

VACLOVAS KLEIZA dirba Cook apskr. Valstybinės Pašalpos Departamente. Anksčiau pelnęs psichologijos bakalaureatą Illinois Universitete, šiemet įsigijo magistro laipsnį socialinio darbo (social work) srityje.

     “Šio krašto viduje yra pasaulis, kuriame Amerikos sapnas miršta. Tai pasaulis, kur kiekvienas gyventojas keliasi iš savo lovos vidurnaktį ir ją traukia kiton vieton, kad lietus neužlytų. Tai pasaulis, kuriame nėra elektros šviesos; tačiau šaldytuvas yra labai vertinamas, nes jis apsaugoja maistą nuo žiurkių. Tai pasaulis, kuriame kiekvieno mėnesio gale ištisos šeimos maitinasi tik duona ir laukinėmis uogomis. Tai pasaulis, kuriame žiemos metu vaikai ir kūdikiai miega ant grindų bulviniuose maišuose ir kur vaikų plaučiai rentgeno spindulių šviesoje atrodo kaip seno žmogaus plaučiai. Tai pasaulis, kuriame mokiniai sėdi mokyklos suole alkani ir apatiški gyvenimui. Tai pasaulis, kuriame žmonės miršta 10, 20 ar net 30 metų anksčiau, negu jų kiti bendraamžiai. Jie yra neturtingieji. Jie nėra vien psichologiškai pažeisti ir jie nesiriboja vien tik kuria nors vietove ar didmiesčiu. Jų rasime kiekviename šio krašto kampelyje. Kai kuriose vietose mes nieko daugiau nerasime kaip tik neturtinguosius” (“Saturday Evening Post”, 1963, gruodis).

MILIJONAI

     Bent 40 milijonų JAV-ių gyventojų randasi sąlygose, kurios yra žemiau priimto gyvenimo standarto. Jie neturi pakankamai maisto, neturi žmoniškos pastogės ir ligos atveju jiems nėra suteikiama tinkama mediciniška pagalba. Nuostabu, bet jie mažai skiriasi nuo kitų žmonių ir gatvėje jų gal net neatpažintume skubančioje masėje. Tačiau juos likimas nuskriaudė. Nuskriaudė, nes jie gimė neturtingoje aplinkoje. Mokslas jiems buvo sunkiai prieinamas ir jie turėjo anksti išeiti iš mokyklos suolo užsidirbti duoną sau ir savo broliams. Gal būt, jų kūno oda yra juoda. O gal jie yra ligonys. Nekartą jie yra virš 40 metų ir buvo atleisti iš darbo — per jauni mirti arba gauti pensiją ir per seni rasti kitą darbą. O gal jie yra maži ūkininkai ir savo gyvenimu yra atsilikę nuo atominio amžiaus.

     Tačiau užteks spėlioti. Sustokime ir pažvelkime į tuos milijonus iš arčiau.

     Pirmiausia, kodėl teigiame, jog šiame krašte yra tarp 35 ir 50 milijonų neturtingųjų? Kas apsprendžia neturtingojo būvi?

     Pagal 1960 metų J.A.V-bių gyventojų surašymo duomenis, 4 asmenų pajamų vidurkis buvo 6800 dol. Bet statistika visuomet gali būti apgauli. Teisingiau būtų teigti, kad pusė visų šeimų šiame krašte turėjo mažiau negu 5600 dol. pajamų per metus; vienas trečdalis — mažiau negu 4000 dol.; 22% uždirbo mažiau negu 3000; 13% — mažiau negu 2000 ir 5% — mažiau negu 1000.

          Jei pripažinsime, kad aukščiau minėtai šeimai (4 asmenys) pragyventi reikia bent 3000 dol. per metus, o pavieniui asmeniui 1000 dol., tai tuomet šiame krašte mes turime 36 mil. neturtingų. Gi jei tuos skaičius pakelsime ligi 4000 ir 2000 dol., tai tuomet turime 54 mil. beturčių.

Jei apsistosime prie 36 mil. skaičiaus, tai jie bus pasidalinę maždaug sekančiomis grupėmis. Apie 8 mil. gyvena kaimuose. Kiti 8 mil. yra virš 65 metų amžiaus; apie 7 mil. — be ypatingo amato, pvz. lėkščių plovėjai, ligoninių aptarnautojai ir t. t. Apie 500.000 Amerikos indėnų papuola neturtingųjų kategorijon, Liku-šieji 12,5 mil. sudaro tuos, kurie šiuo metu yra be darbo, nes jų pramonės užsidarė arba sumodernėjo. Šios grupės atstovai kartais dirba, bet didesnę metų dali būna bedarbiais.

     Tur būt, labiausiai tarp visų neturtingųjų pastebimi negrai. Jie anksčiau buvo pietuose, bet dabar bent du trečdaliai šių neturčių yra susispietę didžiuosiuose miestuose. Daugelis iš jų emigravo iš pietų į miestus po antrojo pasaulinio karo ir po Korėjos konflikto. Tuo metu buvo didelis darbo jėgos pareikalavimas. Bet, kadangi jie buvo paskutiniai pasamdyti, kai darbai atslūgo, jie buvo pirmutiniai atleidžiami. Kai fabrikai sumodernėjo, kas pirmieji tai pajuto, jei ne juodieji šio krašto gyventojai? Jie sudaro maždaug 22% visų Amerikos beturčių. įdomu tai, kad šitai yra dvigubai daugiau negu jų proporcija visam gyventojų skaičiui. Nors kai kam atrodo ir keistai, bet skaičių atžvilgiu didumą neturtingųjų šiame krašte sudaro baltieji.

     Reikia sutikti su faktu, kad Amerikos neturtingųjų negalime lyginti su kitų kraštų neturtingaisiais, nes kiekvienas kraštas turi skirtingą gyvenimo standartą. Kai kalbame apie neturtą šiame krašte, tai lyginame jį proporcingai šio krašto gyvenimo lygiui. Jei, pavyzdžiui, kurioje nors Azijos ar Afrikos valstybėje asmeniui vieno mėnesio pragyvenimas kainuoja 10 dol., tai to negalėtume pasakyti apie Amerikos gyventoją. Bet tas situacijos nepakeičia.

NETURTO PRIEŽASTYS

     Kodėl mes turime tiek daug beturčių krašte, kuris turi aukščiausią bet kada turėtą gyvenimo lygį visame pasaulyje? Kokios yra šio reiškinio priežastys?

     Jų yra daug. Kitos dar ir šiandien nežinomos ar nejaučiamos. Sunku būtų atrasti kurią nors vieną pagrindinę priežastį šiam neturtui. Nėra reikalo aiškinti, jog kiekvienas asmuo yra atsakingas už savo veiksmus ir tuo pačiu dažnai už savo pasisekimą ar skurdą. Nors žmogus ir yra savo laimės kalvis, bet, prieš pradedant kalviauti, reikia turėti įrankius ir žinoti ką daryti.

     Viena iš svarbiausių priežasčių yra nepaprastai greita technikos pažanga. Su pažanga ateina ir nauji reikalavimai. Tai, kas buvo tinkama ir gera vakar, šiandien jau yra pasenę ir turi užleisti vietą naujoms idėjoms ir naujiems žmonėms. Beveik kiekvieną dieną skaitome apie naujus išradimus ir patobulinimus. Kokią svarbą tai turi mūsų diskutuojamam klausimui? Su technikos pažanga sumažėja ir reikalingų darbininkų skaičius. Mašina pakeičia žmogų.

     Viename fabrike Philadelphijoje prie vieno gaminio dirbo 100 darbininkų. Prieš du metus buvo suprojektuotos naujos mašinos tam darbui atlikti. Šiandien ten pat dirba tik... 3 žmonės. O kas atsitiko su likusiais 97?

     Arba kitas pavyzdys. Willie McGee, 42 metų juodukas dirbo Čikagos skerdyklose kaip vilnų traukėjas ir odų rūšiuotojas. Jis baigė 2 pradžios mokyklos skyrius Mississippi. Šis 6 vaikų tėvas buvo stiprus ir raumeningas. Skerdyklose jis buvo gerbiamas savo draugų ir vyresniųjų, nes pasižymėjo tvarkingumu, pastovumu ir geru darbo atlikimu. Jis buvo skaitomas vienu iš geriausių darbininkų ir jo atlyginimas dažnai siekdavo 295 dol. per savaitę. Bet kompanija tobulėjo ir vilnų traukimą bei odų rūšiavimą pradėjo atlikinėti naujos mašinos. Mūsų Willie McGee buvo atleistas iš darbo. Kurį laiką gyveno iš bedarbio kompensacijos, bet ir ta pasibaigė. Pagaliau jis kreipėsi i valdžią, prašydamas pašalpos, kuri jam buvo suteikta.

     Su technikos pažanga atsirado ir didelė specializacija. Beveik kiekviena specializacija reikalauja mokslo. Gi daugelis, ypatingai vyresnio amžiaus žmonių, mokslo stokojo, nes praeityje jam nebuvo teikiama tiek daug reikšmės. Užteko, kad turėjai stiprius raumenis, ir darbas garantuotas. Šiandien padėtis pasikeitė. Protas ir mašinos pakeitė raumenis. Dar viena statistika. Pagal neseniai valdžios paskelbtus duomenis, šiame krašte yra 11 milijonų suaugusių asmenų beraščių. Be to, 23 mil. nėra baigę daugiau kaip 7 pradžios mokyklos skyrius. Išvados aiškios.

     Susieta su technine pažanga yra smarki ir gausi spraustis į didmiesčius. Žmogus yra tiesiog stumiamas iš kaimo miestan, kuris spindi ir žiba gražiomis spalvomis ir savo triukšmu nustelbia bet kokią iniciatyvą. Ir kodėl ne? Miestas atstovauja geresnę būti ir gyvenimas įgauna platesnes išraiškas.

     Problema ne tame, kad keliamasi į miestus, bet tame, kad tie, kurie atsikelia, dažniausiai nėra pasiruošę ir nėra paruošti miesto gyvenimui. Kaime ir mažame miestelyje visai kita aplinka. Ten dienos bėga ramesne vaga, šeimos gyvenimas pastovesnis, ir pats žmogus labiau jaučia moralinę paramą ir uždedamas ribas jo veiksmams. Gi didmiestyje tai visa dingsta. Šeima nebėra pagrindinis atramos punktas. Darbo ieškojimas ir gavimas komplikuotesnis. Visa rieda dideliu greičiu ir niekas nesustoja ir netaria raminančio žodžio. Dažnai naujai atvykęs finansiniai nėra pajėgus gyventi geresniame rajone ir turi pasitenkinti tuo, kas pigiausia. Bet čia, greičiausiai, laikosi ir jo anksčiau atvykę draugai. Ir taip žmogus pasijunta įtrauktas į neišnarpliojamą tinklą. Vienas pavyzdys. Prieš porą metų atsidarė Calumet uostas. Paskelbta, kad bus 1 milijonas darbų, o iš tikro buvo tik apie 25.000.

     Rasinė diskriminacija šiame akligatvyje vaidina svarbią rolę. Ji neturtinguosius gimdo kiekvieną minutę. Jau anksčiau buvo minėta, jog negras yra paskutinis samdomas ir pirmutinis atleidžiamas. To išvadoje yra gana sunku nesutikti su teigimu, kad negrų šeimos gyvenimas yra labai nepastovus, nes negras sunkiai gauna darbą su geru atlyginimu, įgalinančiu jį išlaikyti savo šeimą. Todėl šeima dažnai lieka be tėvo, nes desperacijoje žmogus palieka savo vaikus ir tikisi, jog kas nors jais pasirūpins. Ir taip tik didėja neturtingųjų skaičius

     Liga ir senatvė — tai dar dvi nemažos vargo priežastys. Daug šiuo metu yra kalbama apie socialinį draudimą ir paramą gydymuisi (medicare). Tai atskira tema, bet čia verta tik paminėti, nes ligos atveju ne vienas ir turtingesnis tampa beturčiu.

     Nors JAV yra pirmaujantis progreso kraštas pasaulyje, tačiau socialinių reformų srityje jis yra atsilikęs bent 50 metų. Kai 1935 metais buvo priimtas socialinio draudimo įstatymas (Social Security Act), jo tikslas buvo apimti visus krašto gyventojus, turtingus ir vargšus. Deja, taip neįvyko. Laikui bėgant ir dolerio vertei krintant, socialinės pensijos Čekis nepajėgia padengti net pagrindinių pragyvenimo išlaidų. Šiek tiek pasiturintieji dažnai pajėgia pensijos čekį papildyti savo asmeninėmis santaupomis, bet skurduolis to negali padaryti. To išvadoje, ligoniai ir pensijon išėję seneliai gyvena skurdžias dienas ir, atrodo, lyg savo vargu apmoka tą nepakeičiamą gyvenimo dėsnį — senatvę. O gal tai patvirtina puritonų dėsnį, kad neturtas yra baudos užsitraukiamas ant savęs už blogus darbus. Atseit, jei esi turtingas, tai tuo pačiu pelnai ir dangaus karalystę.

     Dar vertėtu paminėti vieną svarbią priežastį, kuri dažnai būna pamirštama. Tai nepakankamas dėmesio ir svarbos kreipimas į šeimos gyvenimą. Jei tautoje atsispindi šeimos moralė, tai šiame krašte dažnai tektų rimtai susimąstyti. Tiesa, per spaudą, radiją ir televiziją yra pabrėžiama šeimos gyvenimo svarba ir religijos įtaka žmogui. Juk virš 90% visų amerikiečių sekmadieniais eina į bažnyčią. Bet kyla klausimas. Ar bažnyčios lankymas įrodo religijos svarbą? O gal tai tik socialinės klasės reiškinys?

     Daugeliu atvejų pakrikęs šeimos gyvenimas veda neturtan ir nusivyliman. Kodėl mes turime 8 milijonus senelių, gyvenančių varge? Argi jų visi vaikai irgi vargingai gyvena? O gal tie vaikai nejaučia jokios pareigos savo tėvams senatvėje suteikti pastogę? Deja, šitais klausimais mažai pasisakoma, nes, amerikiečių išsireiškimu, “it’s too close to home” — per arti savų namų. Nejaugi kitų kraštų gyventojai yra kitokie, kad jie pajėgia savo tėvus senatvėje išlaikyti?

MES JŲ NEMATOME...

     Kalbame apie neturtinguosius. Bet kad mes jų nematome, pasakys ne vienas. Kur jie yra. Gi Čikagoje tai tikrai beturčių daug negali būti, nes čia didžiausias darbų pasirinkimas ir aukštas gyvenimo lygis. Tai tiesa, bet mes dažnai neturtingųjų nematome.

     Pirmiausia. Amerikoje mes randame geriausiai apsirengusius vargšus visame pasaulyje. Čia, atrodo, yra daug lengviau apsirengti, negu pavalgyti. Be to, neturtingieji iš paskutiniųjų stengiasi padoriai rengtis, nes jie nenori būti išskirti iš gyvenimo. Geriau bus alkanas, bet bent tik žmoniškai apsirengęs.

     Antra. Kur neturtingieji didmiesčiuose būna daugiausiai susispietę? Centrinėje arba netoli centrinės miesto dalies. Tuos kvartalus matome tik į darbą važiuodami. Pagrindinėse gatvėse skurdo mažai matosi. Be to, naujieji ekspresiniai keliai tą vargą dar labiau paslepia. Argi be reikalo pastebima masinė emigracija į priemiesčius? Miestas paliekamas neturtingiesiems, o laimingieji kraustosi toliau.

     Trečia. Daugelis iš skurduolių nėra pajėgūs išeiti iš savo keturių kambario sienų. Čia turime galvoje ligonius ir senelius. Jų net kaimynai nemato.

     Ketvirta. Jei kam teko pervažiuoti per Pennsylvaniją, W. Virginiją ar Alabamą, tas gal ir turėjo progos pamatyti skurdą. Tai kadaise buvę anglių kasyklų centrai, kur gyvenimas klestėjo. Pasibaigė anglių aruodai, jaunimas išskrido kitur laimės ieškoti, ir miestai liko tušti.

.. . BET JIE NETOLI MŪSŲ

     Neseniai viename lietuvių laikraštyje buvo rašyta apie garsiojo Shenandoah slėnio vieną miestelį. Jame prieš 20 metų buvo 40,000 gyventojų, didelė dalis lietuvių. Šiandien ten beliko tik 10,000 ir tie patys daugiausia gyvena iš santaupų arba valdžios pašalpos. Ten namai parsiduoda po 1 dol., bet... nėra pirkėjų. Ir ta istorija kartojasi šimtus kartų. Šiandien mes važiuojame puikiais keliais ir skrendame lėktuvais. Matom tik prabangą ir progresą. Vargas ir neturtas susigėdo ir pasislėpė. Bet jis netoli, jis aplink mus. Sustokime kada nors ir pasukime mašinos vairą į mažuosius Amerikos kelius. Ten pamatysime antrąją Ameriką ir visai kitą veidą, kuris išvagotas skausmu, neviltimi ir apatija. Ieškoti toli nereikia. Kad ir Čikagoje — pavažiuokime ligi 135 ir Kedzie gatvių. Tai Robbins miestelis. Jame 99% negrų. Mes čia atrasime ištisus blokus, kur lietuviškos bakūžės primins rūmus, palyginus su namais, susigūžusiais šiame miestelyje. Daugelis namų neturi jokio vandentekio ir elektros. Ir tai ne Pennsylvania ar Alabama. Tai vienas iš artimiausių Čikagos priemiesčių. O jų yra ir daugiau.

*   *   *

     Neseniai žuvęs prezidentas Kennedy, kuriam šios problemos buvo labai arti prie širdies ir kurio pradėtas darbas paliks gilius pėdsakus socialinių reformų srityje, kartą yra išsireiškęs, jog neturtas šiame krašte yra paradoksas, kurio mes neturime lengvai praleisti pro pirštus.

     Vatikano Visuotiniame Suvažiavime Ispanijos kardinolas De Arriba stipriai iškėlė socialinį momentą, kalbėdamas, jog reikia daryti pastangų varguomenės padėtį gerinti: “Joks tikras Dievo šeimos narys negali niekam leisti kentėti, juo labiau mirti iš bado. Tačiau vien pagalbos neužtenka. Yra rimta pareiga iš viso pagerinti socialinę padėtį. Mes negalime palikti marksistams neturtėlių masių padėties gerinimo. Kristaus paskelbtasis meilės įsakymas reikalauja, kad mes domėtumėmės neturtingaisiais, ir tas yra ne patarimas, o įsakymas. Neturtingųjų klasių padėties pagerinimas yra deganti pareiga”.