Spausdinti

STASYS YLA

     Šiais metais “Draugas” premijavo du veikalus — romaną iš mindauginių laikų “Mindaugo nužudymas” ir poezijos rinkinį “Sidabrinės kamanos”. Kaip J. Kralikausko romanas, taip K. Bradūno poezijos knyga braunasi į tolimos praeities gelmes ir kartu atliepia dabartin. Skirtingas abiejų žanras, vaizdavimo ir pergyvenimo būdas, bet artima dvasia. Abiejuose randame tas pačias problemas, tebeslypinčias žmogaus ir tautos dvasioj. Iš tų problemų ryškiai iškyla pagonybės ir krikščionybės sluoksniai primityvinės didybės ir civilizacijos lūžių pėdsakai. Abu veikalai liudija prasiveržimą iš kasdienybės bei iprastinumo mūsų literatūroje.

     K. Bradūnas šiuo savo posūkiu žinomas jau iš anksčiau, ypač nuo “Morenų ugnies”; naujasis rinkinys yra lyg tęsinys minėtojo. Panašiai J. Kralikauskas tęsia, ką buvo pradėjęs su “Titnago ugnimi”.

     Abiejų įkvėpimo elementai atrodo panašūs. J. Kralikauskas naudoja istoriją, mitologiją, tautosaką, kalbotyrą. Panašiai pas K. Bradūną gali apčiuopti liaudies dainų, pasakų, padavimų, liaudinio gamtos pergyvenimo, gal būt, net archeologijos ir preistorijos pradmenų.

     Šiem dviem veikalam, tur būt, ne atsitiktinai buvo parinktas viršelių iliustratorius Viktoras Petravičius, bene labiausiai iš mūsų dailininkų išsiskiriąs savo liaudiniu primityvumu bei intuityviškumu.

     Tie versminiai elementai, kuriuos minėjome, tiek pas vieną, tiek pas antrą autorių yra giliai paslėpti, perkeisti, tartum organiškai išaugę iš įvairiopų studijų, pergyvenimų, iš gilaus įsijautimo. Nei pas vieną, nei pas antrą nejausti persverenčio romantikų žavesio, liečiant praeitį.

     Romantinis žavesys, ypač poezijoj, paprastai išsiskleidžia dideliu žodingumu ir vaizdingumu. Tuo tarpu pas K. Bradūną žodis ir vaizdas labai taupus, vedamas ne žavesio, o įsijautimo ir prasmės žvilgsnio. Romantikas Maironis, apdainuodamas Trakų pilį, verkia nykstančios praeities, žadina jos didybę. K. Bradūnas, stabtelėjęs ties Vorutos pilimi, ją medituoja dabarties žvilgsniu ir ieško žmogiško ryšio su ja.

     Kitiem autoriam praeitis yra buvus lyg kažkas atbaigta ir užsklęsta ir tik tiek brangi, kiek žadina, jaudina savo kontrastu dabarties pergyvenimą. K. Bradūnui jinai tebėra gyva, tęsiama, įsiliejusi į mus ir tebeviešianti. Ji tebekalba mumyse, mus veikdina sunkiai suvokiamu, bet tikru būdu. Šitoks tautos praeities ir dabarties suvokimas ar pergyvenimas nepalyginti artimesnis tikrovei, nes organiškai išaugęs ir suaugęs su tautos vystymosi prigimtim.

     Abu minėti autoriai ateina mūsų literatūron išsilaisvinusiu žvilgsniu; išsilaisvinusiu iš romantinio pagonybės žavesio ir pozityviškai nuspalvinto krikščionybės nemėgimo. Vienas ir antras nebejaučia baimės, kad, braudamiesi į pagoniškosios praeities gelmes, galėtų pažeisti savąjį ar savo tautos krikščioniškąjį jutimą. Skirtumas natūraliai išnyksta, kai autorius ima žmogų ar tautą dvasinio brendimo, dvasinės rungties plotmėj, prašokdamas laiką ar savęs neribodamas laikinumu. Primityvinė kultūra, kaip ir primityvinė religija tokiem autoriam nebėra esminė prieštarybė naujų laikų kultūrai ir religijai. Tai tik atrama naujai pakopai, tik gelminė banga naujų dvasinių bangavimų tęsinyje.

     Šiedu premijuotieji veikalai, arba šių dviejų autorių nauja linkmė turės įtakos gilesniam žvilgsniui mūsų istorijon, mūsų lietuviškon buitin, mūsų literatūron.