Spausdinti

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

Spausdiname G. Ivaškienės kritišką vertinimą B. Friedan knygos "The Feminine Mystique" (Dell, 75 c.), sukėlusios audrą JAV (ir. tos knygos santrauką pereitame nr.). Laukiame skaitytojų pasisakymų.

     —    Ji nori mums ligą įkalbėti, — piktinasi skaitytoja.

     —    Mano namai nėra koncentracijos stovykla, kaip Betty Friedan mane nori įtikinti!
     —    Aš esu visai laiminga, tarp savo vyro, vaikų ir puodų.
     —    Džiaugiuosi, kad man nereikia daryti svarbių sprendimų ir kovoti už savo būvį tarnybos arenoje.
     —    Visa bėda su jumis, moterys, yra ta, kad kai tik pradedate apie savo skriaudas kalbėti, tampate karingos, perdedate ir nusifilosofuojate, — taria vyrai.

KAIP GAILA...

     Kaip gaila, kad “The Feminine Mystique” knygą, apdūmojančią liūdną moters likimą, parašė moteris! Jei vyras būtų ją parašęs, moterys džiaugtųsi sakydamos: “Žiūrėkit, koks suprantantis žmogus! Jei jau ir vyrai pastebi, tai tikrai mūsų, vargšių, gyvenimas turi būti nuobodus”. O vyrai, kraipydami ūsus, galvotų: “Ką gi pasakysite, atsirado moterims riteris. Nagi, pažiūrėkime, ką jis ten rašo”. Ir taip šia moterų problema susirūpintų visi.

Šeimyninė operacija

     Deja, knygą parašė moteris. Jos aprašomas moterų nepasitenkinimas vyruose automatiškai iššaukia šypsnį. Tokį pat šypsnį, kurio negalėtų sulaikyti moteris, perskaičius vyro rašytą skundą dėl jo prarastos viengungystės. Kiek jis būtų chemikalų išradęs, lėktuvais priskridęs, primedžlojęs!

     Ar ne idealu būtų, jei mes, moterys, savo straipsniuose gailėtumės vyrų dėl jų prarastų progų kokį tigrą Bengale sumedžioti, o jie — išeitų kovon prieš tą nelemtą virtuvę, kurioje mes dienų dienas pratrepsime? Tada daugiau vyrų skaitytų moterų straipsnius, o moterys domėtųsi vyrų rašytaisiais. Ir būtų pasiektas visuotinis abiejų lyčių sutarimas.

     Visgi, grįžkime prie “The Feminine Mystique”.

AUTORĖ PERSISTENGIA

     Sąmoningai ar nesąmoningai Betty Friedan persistengia savo įrodinėjimais. Skaitant jos knygą, sunku tikėti, kad visos moterys nepatenkintos, kad jų nepasitenkinimas tokiame stipriame laipsnyje ir kad jo pasėkos tokios sukrečiančios.

     Suprantama, kad, norint viešumon išnešti kurią nors problemą, ji daug daugiau susilaukia dėmesio, jei pristatoma kiek paaštrintoje formoje. Norint skaitytojus ištraukti iš apatijos, reikia juos supurtyti. Tada jie ir galvoti pradės. Atrodo, kad Betty Friedan tą pramatė, ir nutarė žmones išjudinti. Kad jai pavyko, matosi iš įvairiuose žurnaluose tilpusių laiškų. Skaitytojų, dauguma moterų, pasisakymai, didele dalimi yra stipriai emocingi, purkštaujantys, dažnai puolantys vieną kurį neesminį autorės pasisakymą.

     Galimas daiktas kad, būdama psichologe, autorė per daug remiasi klinikiniais pavyzdžiais. Tos moterys, gal visai kitų priežasčių paveiktos, yra nelaimingos, apsėda vaikus ir savo persekiojančia meile troškina vyrus.

MUMS NEPATINKA, jei kas mus klausinėja, kas mes norim būti. Nė viena is mūsų nežino. Nė vienai nepatinka net apie tai pagalvoti. Laimingos tos, kurios ruošiasi tuoj pat ištekėti. Joms nė nereikia apie tai pagalvoti.

Baigianti kolegiją

apie save ir savo drauges

LAISVĖ savo gyvenimą vesti ir planuoti yra gąsdinanti, jei su ja nesusiduriama anksčiau. Moteris išsigąsta, pagaliau supratusi, jog klausimui, "kas aš esu?” nėra kito atsakymo, kaip balsas jos pačios viduje.

Betty Friedan

BET... VERTA DĖMESIO

     Tačiau pagrindinė knygos mintis verta stipraus dėmesio. Turime visi nuoširdžiai, atvirai pasvarstyti, ar moteris tikrai yra varžoma žmonos - motinos pareigų. Ar šiais moderniais laikais, kai namų ruoša yra daugelio prietaisų palengvinama, moteris negalėtų skleistis ir už šeimos ribų?

     Per stipriai sudramatina autorė savimi nepasitenkinimo problemą, pristatydama ją, lyg ji egzistuotų vien moteryse. Tai visuotinis reiškinys, randamas dirbančiuose, ir vyruose, ir moteryse, kurių pareigos iš jų nereikalauja didelių pastangų. Vyrai taip pat nori tobulėti. Taigi, ne vien moterys gali būti nelaimingos.

     Pats Tvėrėjas įdiegė žmogui, taigi ir moteriai, nepasitenkinimo gyslelę, kad jos dėka netaptų visišku gyvenimo smulkmenų vergu, o siektų ir nenustotų siekęs. Žmogaus prigimtis negali ilgai būti nusistovėjimo stadijoje. Ji nori tobulėti, kilti aukštyn, artyn prie Dievo. Nenuostabu, kad pradėdama bodėtis nereikšmingomis, protavimo nereikalaujančiomis pareigomis.

     Klysta autorė, nustatydama taisyklę, kad visoms moterims vienodai atsibosta šeimyninio gyvenimo smulkmenos. Ji pamiršta, kad moterys viena nuo kitos skiriasi savo gabumais, polinkiais, sugebėjimu koncentruotis kurioje vienoje srityje. Geros orientacijos moteriai greitai pavyksta daryti sprendimus, juos šeimos ribose vykdyti, ir tai jos nevargina. Netaip gabiai moteriškei prisieina tikrai galvą pasukti, kol nutaria kurio nors įvykio eigą. Taigi, pirmoji ieškos daugiau progų savo protą naudoti, o antroji džiaugtis, kai tų progų mažiau pasitaikys. Viena moteris trokšta kurti, tapydama ar net chemijos laboratorijoje tyrimus vesdama; antrajai pilnai pakaks kūrybos, pasiuvant gražias užuolaidas ar įdomią suknelę.

IŠSILAVINIMAS

     Išsilavinimas turi reikšmės. Išlavinti talentai ir protas jaučia gilesnį nepasitenkinimą kasdieninėmis šeimininkavimo pareigomis, nei mažiau išlavinti sugebėjimai. Tačiau autorė, siūlydama, kad visos moterys turinčios siekti profesinio laipsnio, pamiršta, jog kai kurios tiesiog negali susikoncentruoti kuriai nors vienai sričiai. Yra ir vyrų, ir moterų, kurie, rodos, viskuo po truputį domisi, o nei vienoje srityje negali ištesėti. Atrodo, kad tai kategorijai priklausančios moterys turėtų būti pačios laimingiausios šeimos gyvenime. Moters pareigos šeimoje tikrai apima daug sričių.

     Knygoje susiduriame su kaltinimais, skirtais visuomenei už moters dvasios pasaulio žlugdymą. Kai vaikas nuo kūdikystės laikų yra nuobodžiaujančios motinos lepinamas, už jį daromi visi nutarimai, jis užauga silpno charakterio. Jei dar tas vaikas yra mergaitė, ir jai nuo mažens draudžiama žaisti su arkliais, laivais (žaislais) ar rinkti akmenėlių kolekciją, kadangi tai yra berniukiški užsiėmimai, jos natūralus palinkimas į zoologiją, statybą ar geologiją užslopinamas, ir tada ji lieka nesugebanti pasirinkti savo srities. Tikimasi, kad tokia ji bus laiminga ir gera šeimos gyvenime.

     Betgi mergaitės nuo kūdikystės dienų sūpuoja lėles ir ruošiasi motinystės rolei!

     Ne visos. Kai kurios tik labai mažą savo vaikystės tarpą praleidžia su lėlėmis. Yra mergaičių, kurioms daug įdomiau auginti ir stebėti žuvis, roplius ar net vabalus. Kitos dienų dienas praleidžia skaitydamos ar piešdamos. Ar tai jos ne mergaitės?

     Dažnai sakoma, kad tokia “nemoteriška” mergaitė turinti likti netekėjusi. Bet ar galima iš jos reikalauti, kad ji atsisakytų tekėti už mylimo ir ją pamilusio vyruko? Žinoma, kiekviena kūrėjos, mokslininkės tipo mergaitė turi prieš tekėdama savęs paklausti, ar ji pasiruošus atsisakyti savo pamėgtosios profesijos bent tol, kol jos jauniausias vaikas pradės lankyti mokyklą. Turi ir vyras suprasti savo busimosios žmonos nusistatymą ir nuspręsti, ar jis galės tai toleruoti. Jei abu sutaria, jie savo vedybiniame gyvenime gali būti daug laimingesni nei iš vedybų darantieji karjerą.

     Autorė, žinoma, ir vėl pertempia profesijos klausimą. Gali atrodyti, jog vien dėl to, kad supykintų moteriškumo šalininkus, ji gėrisi fizikės, filosofės, architektės ar inžinierės profesijomis. Iš tikrųjų, palyginus su vyrais, nedaug mergaičių jaučia toms profesijoms gabumų. Bet pasiskaičiusios šią knygą mokytojos ar sociologės gali pagalvoti, kad tik anų profesijų moterims yra pilnai pavykę atsipalaiduoti nuo “silpnos” moters etiketės. Tai gali pereiti ir į kitą kraštutinumą — mergaičių veržimąsi jėga į anas profesijas. Betty Friedan ignoruoja mokytojos, bibliotekininkės, gailestingosios sesers profesijas vien todėl, kad jos visuomenės laikomos moteriškomis. O tačiau jos savo darbo valandų lankstumu kaip tik geriausiai suderinamos su motinos role.

O KUR PASIAUKOJIMAS?

     Kategoriškai pasisakoma prieš moters asmenybę nepapildančias tarnybas, kaip sekretorės, padavėjos ar pardavėjos. Knyga taikoma tik pasiturinčioms moterims. Joms nėra reikalo dirbti dėl pinigo. Tačiau negerai, kad autorė visai pamiršta tas šeimas, kur profesionalė moteris, negaudama savo srityje darbo, turi vistiek tarnauti, kad papildytų šeimos iždą. Kai reikia vaikus universitetan leisti, o už tai pinigą mokėti, dažna motina ar tai gyvenamos vietovės dėka, ar grynai darbų stokos sumetimais atsiranda krautuvės pardavėjos rolėje.

     Tai yra pasiaukojimas. O “The Feminine Mystique” knygoje ta sąvoka nesutinkama. Pagal ją, jei moteris nelaiminga, ji turi beveik “bėgti ir rėkti”. Tokiu būdu prieiname prie didelio knygos trūkumo, žiūrint tikinčiųjų akimis. Nežinia kokie autorės religiniai įsitikinimai. Tačiau, jei knygoje būtų buvusi įvesta Dievo malonė, kaip žmonių stiprintoja ir guodėja, knygos moteris nebūtų išėjusi tokia egoistiška. Tada būtų atsiradę ir tokie žodžiai, kaip malda, kantrybė ir pasiaukojimas. Bet autorė stengiasi grynai moksliniais daviniais paremti knygą. Jos cituojami pavyzdžiai neturi jokio antgamtinio atramos taško. Ir, jei ta knyga taikoma tokioms moterims, kurios pačios netiki į Dievą, ji savo uždavinį pilnai atlieka. Kaip tokioms moterims turi būti sunku, kai pačios turi save paguosti ir sau stiprybės suteikti!

SU VAIKAIS

     Autorė tikrai per daug žavisi moterimi, darančia profesijoje karjerą. Rodos, visi — ir vyras, ir vaikai turi jos talentams giliai nusilenkti ir jokiu būdu jai neužkliūti. Knygos puslapiuose galima įskaityti apgailestavimų, kad Amerikoje nėra daugiau vaikų lopšelių, kur savo profesijoje dirbančios moterys galėtų palikti kūdikius. Kaipo teigiamą pavyzdį duoda — Rusiją!

     Priešmokyklinio amžiaus vaikų motina gali dirbti tik tokiu atveju, jei susidarytų rimta finansinė būtinybė. Kūdikiui nėra sveika būti atskirtam nuo motinos. Kaip jau anksčiau buvo minėta, net ir mokslininkė, tekėdama, turi būti pasiruošusi keletą metų pagyventi šalia savo profesijos.

     Kaip autorė bežiūrėtų, nėra gerai, kai pradžios mokyklos vaikai, grįžę namo, neranda nei tėvų, nei kurio kito suaugusio žmogaus. Prasideda įvairūs pokštai, negerovės ir nelaimės. Žinodami, kad tėvų dar kelias valandas nebus namie, net ir geriausi vaikai sunkiai atsispiria pagundoms nusikalsti.

     Prileiskime, kad moteris yra sveika, energinga, dirba savo profesijoje, bet grįžta namo drauge su vaikais. Tokiu atveju, tiesa, kad ji daug greičiau atliks namu ruošos darbus. Būdama patenkinta, prasiblaškiusi nuo šeimininkavimo pareigų, ji ir valkais, ir virtuve labiau domėsis. Tokiu atveju, nei vaikams, nei vyrui nebus žalos, kad motina ir žmona dirba.

     Neturi ir priešmokyklinio amžiaus vaikų motina sėdėti rankas sudėjus. To amžiaus vaikai, jei tėvai juos iš pat pradžių yra pripratinę, eina miegoti apie 7 val. vakaro.

TAM TIKRA PRASME — ne tiek perdėta, kaip atrodo moterys, "prisitaikančios” (savo namų) šeimininkės rolei ar užaugusios su noru vien būti tokiom seimininkėm, yra panašiam pavojuj, kaip milijonai žengusių į savo mirtį koncentracijos stovyklose ir kaip dar daugiau milijonų atsisakiusių tikėti, kad yra koncentracijos stovyklų.

(sic!) Betty Friedan

KAS GI ŽINO meilės galimybes, kada vyrai ir moterys dalinsis ne vien vaikais, namais ir sodu, ne vien biologiškų rolių išpildymu, bet atsakingumu ir aspiracijomis darbo, kuriančio žmonijos ateitį ir pilną savo pačių pažinimą.

Betty Friedan

     Motinai lieka keletas gerų valandų laisvo laiko. Gerai susiorganizavusi laisvalaikį, ji gali vakarais studijuoti. Vaikams lankant mokyklą, jei piniginės šeimos sąlygos yra geros, ji gali ir dienos metu klausyti kursų. Tai net ir vaikams išeitų į naudą, nes matydami, kad motina ruošiasi kursams, ir jie stropiau ruoštų pamokas.

DARBAI MOTERIMS

     Autorė visai teisingai siūlo, kad motina, užauginusi vaikus, atrastų sau įdomų užsiėmimą. To amžiaus moteriai yra ypatingai svarbu turėti kitų interesų, svarbių pareigų. Tuomet, kai pati gamta iš jos reikalauja stiprios vidinės kovos, tos šalutinės pareigos gali tapti išsigelbėjimo ratu. Tokia moteris nei pati nesijaus prislėgta, nekankins savo vaikų nei vyro, kai žinos, kad dar ir kitiems uždaviniams yra reikalinga.

     Kyla įdomus klausimas: kas būtų, jei knygos paklausiusios, visos moterys staiga imtų darbų ieškoti? Be abejo, įvyktų chaosas, nes tiek darbų — profesinių ar neprofesinių — niekad neatsirastų. Jau dabar bedarbė yra pakankamai didelė. Tos, kurioms nebūtina pelnyti duoną, atimtų uždarbį Iš vyrų, kurie šeimas turi išlaikyti. O tačiau, gal tai paskatintų vyrus pasitempti savo srityse, kad moterys nepajėgtų nukonkuruoti? Vis dėlto, taip niekad neatsitiks, nes moterys nesukils visos kartu, kaip didžiulė banga, ir nepradės varstyti darbdavių durų. Viena skaitytoja įdomiai pastebi, kad tos, kurios nelaimingos namuose, nebūtų laimingos ir tarnybose, nes gi neužtektų visoms tokių darbų, kuriuose galėtų protiniai ir dvasiniai augti.

JI NIEKO PRIEŠ, JEI...

     Betty Friedan stipriai nutarusi prieštarauti visam, kas, jos nuomone, moteriai visuomenės “užkrauta”. Taip iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji principiniai nusistačiusi prieš natūralų vaikų gimdymą, natūralų maitinimą. Tačiau, paskaičius toliau, matyti, kad taip nėra. Ji nieko prieš, jei moteris pati apsisprendžia tai daryti, o ne sutinka su savo dalia vien dėl to, kad iš jos taip tikimasi. Ji yra nusistačiusi prieš posakį “mūsų močiučių močiutės taip darė, tad ir mes būtinai taip turime daryti”.

     Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad autorė visas didesnių šeimų motinas įtaria, kad jos turinčios daug vaikų, nes nuobodžiauja. Ji, tur būt, negali įsivaizduoti, kad yra šeimų, kur vaikai tikrai atneša džiaugsmo ir laimės. Yra tokių šeimų, kur abu tėvai profesionalai, šalia savo “plačiųjų” interesų turi ir noro, ir laiko džiaugtis vaikais. Jei šeima gerai susiorganizavusi ir kiekvienas vykdo savo pareigas, tai įdomus, lavinantis ir dvasiniai praturtinantis gyvenimas yra visai įmanomas. Čia, žinoma, labai daug priklauso nuo stipraus tėvų charakterio. Taigi, ir motina tokioje šeimoje turi būti dvasiniai subrendusi, jei nepasimeta tarp visų rūpesčių.

KONCENTRACIJOS STOVYKLA?

     Galima pyktelėti ant autorės, kad ji ištisame skyriuje įrodinėja, kaip moters šeimininkavimo rolė panaši koncentracijos stovyklai. Čia bene ryškiausiai pasirodo jos sugebėjimas reikalą pertempti. Gi moterų niekas per prievartą nevaro tekėti! Sutinkant, kad visuomenė taip suformuoja mergaitės pažiūras, kad ji turinti ištekėti, ji visgi turi laisvą valią tvarkytis savo šeimos gyvenime. Ir jei ji nepajėgia per savo asmeninį filtrą perkošti visuomenės jai peršamų neesminių įpareigojimų, galima sakyti, kad ji nėra subrendusi savo rolei.

     Knygoje autorė nusikalsta savo pačios teigimui, kad moteris neturi leisti kitiems primesti jai vienos ar kitos rolės. Gi pati Betty Friedan, nustačiusi, kad moterys yra nelaimingos, visoms prirašo tą patį receptą — įsigyti profesinį išsilavinimą ir toje srityje dirbti.

     Kiekviena moteris atskirai turi nutarti kaip savo namų gyvenimą papildyti. Vienai pakaks laisvalaikiu pianinu paskambinti, kitai — knygą paskaityti, trečioji jaus norą dirbti su našlaičiais ar vargšais, o ketvirtoji eis laboratorijon.

DIPLOMATIJA ŠEIMOJ

     Nebūtų tokio stipraus reikalo griežtai nustatyti moteriškumo savybių, jei amerikietės išmoktų savyje suderinti intelektą su švelnumu. Jos kol kas nemoka būti žaviomis ir kartu mokslininkėmis. Svarbu yra išmokti šeimos gyvenime nusileisti vyrui neesminiuose dalykuose, o savo nuomonę taupyti tikrai svarbiems šeimos sprendimams. Vyrai nemėgsta tokių moterų, kurios kiekviename žingsnyje patarinėja. Išsilavinusiai moteriškei “nenukris nuo galvos karūna”, jei savo vyrui nusileis. Visas menas yra taip nejučiomis patarti, kad vyras galvotų, jog jis pats tą nutarimą padarė. Tokia diplomatija labai reikalinga šeimos gyvenime.

ANKSTYVOS VEDYBOS

     Lengva sutikti su Betty Friedan, kai ji kaltina visuomenę ir tėvus už per ankstyvas vedybas. Vedančiųjų amžius vis dar krinta. Tėvais tampa tokie, kuriems dar patiems būtų labai naudinga po tėvų sparnu patupėti. Dažnai taip ir būna, kad vaikai, jauni vedę, jau savo vaikus turėdami, sugrįžta gyventi pas tėvus vien dėl to, kad patys nepajėgia tvarkytis šeimos reikalų. Ar ne motinų kaltė, kad jaunutės mergaitės medžioja vyrukus vedyboms? Motinos joms prikalba, kad jos turinčios greičiau tapti moteriškėmis ir tuojau ištekėti.

UŽBURTAS RATAS

     Prieš šį moters “idealo” užburtą ratą ir išėjo kovon Betty Friedan. Gaila labai, kad visuomenė ir į ją numoja ranka, kaip į anų dienų kovojančią sufražistę. Žmonės labai sunkiai keičia savo įpročius.

     Sakoma, kad kai kunigas pamoksle bara nusidėjėlius, jo žodžiai pasiekia tik nekaltųjų ausis, nes anie į bažnyčią visai nei neateina. Panašiai vyksta ir su Betty Friedan knyga. Tos moterys, kurioms ja pasinaudoti labiausiai reikėtų, neprisirengia tokios ilgos ir nuobodžios knygos skaityti. (Beje, knyga visai nenuobodžiai parašyta.) Gi autorės barami žurnalai perspausdina tas vietas, kurios jiems nekenkia, arba kurios yra taip perdėtos, kad skaitytojuose sukelia pasipiktinimą.

O KAIP LIETUVĖS?

     Pagaliau kyla klausimas, ar ir lietuvėse pastebima toji “bevardė” problema. Ir visgi reikia pripažinti, kad taip. Lietuvėse nepasitenkinimas vien šeimos arena gal nėra toks stiprus kaip amerikietėse, nes mes užaugome su stipresniu pareigos jausmu. Būdama kantresnė, lietuvė ilgiau ištveria nesiskundusi savo dalia. Iš kitos pusės, jos atvirumas tuo klausimu labiau varžomas mūsų tautos stiprių motinos rolę aukštinančių tradicijų.

     Tikrai nedrąsu jaunai lietuvei reikšti bodėjimąsi savo pareigomis, kai prisimena spaudos draudimo ir nepriklausomybės kovų motiną. Tačiau tada moteris šalia savo šeimyninių pareigų turėjo labai kilnų tikslą — išlaikyti lietuvišką raštą savo vaikuose. Daug ko pati atsisakydama, ji prie ratelio mokė vaikus skaityti. Ir jautė ji didį atpildą. Jautėsi esanti svarbi kovotoja prieš savo tautos surusinimą. Tai suteikė jai kantrybės. Arba, paimkime nepriklausomybės kovų motiną. Lengviau ir jai buvo atsižadėti savo privačių norų ir siekimų, kai matė, kad jos pasiaukojimas, jos pastangos bent netiesioginiai artina tautos nepriklausomybę.

     Šių laikų lietuvė moteris, gyvenanti Amerikoje, nejaučia tokio stipraus reikalo save aukoti. Niekas nei kardu, nei šautuvu mūsų neprievartauja. O kur nėra kovos, ten ir pasiaukojimo jausmas atbunka.

     Yra viena svarbi priežastis, kurios dėka bent jau Lietuvoje ištekėjusi moteris nejaučia tokio stipraus nuobodulio šeimininkavimui. Dažniausiai to amžiaus moteris tarnauja. Dirba ne savo profesijoje. Amerikiečiai jai svetimi. Taigi, grįžimas į lietuvišką savo namų aplinką yra malonus, nors ten gal ir laukia lygiai tokios pat šeimininkavimo pareigos, kurios taip slegia amerikietės dvasią. Kadangi lietuvė, dirbanti ne savo profesijoje taip pat jaučia tuštumą, ji dalyvauja lietuviškose organizacijose, mokytojauja šeštadieninėse mokyklose. Visa tai jai yra artima savo dvasia. Lietuvių atžvilgiu negalima sakyti kartu su Betty Friedan, kad neapsimoka eikvoti savo laisvo laiko organizacijoms. Priklausydama savo organizacijoms, klubams ar sambūriams, lietuvė jaučiasi dirbanti lietuvybei naudingą darbą — ar tai svetimtaučių tarpe keldama savo tautos problemas, ar savųjų tarpe ugdydamasi lietuviškoje dvasioje.

     Vyresnės kartos lietuvės inteligentės, Lietuvoje turėjusios namų ruošai pagelbininkių, netapo taip prisirišusios prie šeimininkavimo. Čia galima pamatyti ir kai kurių blogybių, nes ne visos moterys konstruktyviai sunaudodavo tą laisvą laiką, kurį tarnaičių turėjimas joms suteikdavo. Tačiau dabar, užauginus vaikus, joms yra lengviau atsipalaiduoti nuo šeimininkavimo ir įsijungti į lietuviškus darbus.

JAUNOS MOTERYS

     “Bevardė” problema lietuvių tarpe labiausiai pasireiškia jaunose, jau Amerikoje universitetus baigusiose moteryse. Prieš ištekant, jos buvo įsijungusios profesiniu darbu ir asmeninėmis pažintimis amerikietiškan gyveniman. Tuo pačiu jos yra toliau nuo lietuviško gyvenimo nei jų mamos. Taigi, tos jaunos motinos skundžiasi, kad neturinčios su vaikais kantrybės. Galvoja, kad niekam nebenaudingos, nes maži vaikai visai neįvertina jų pastangų. Jaučia, kad jų smegenys tarytum samanomis apaugo per tuos kelerius vedybinius metus.

KUR TIK BUVIMAS yra neužbaigtas, kur jo pilnatvė yra apardyta, ten ateina moteris ir savo meile apsupa nuskriaustuosius, nes meilė yra pagrindinė priemonė negeram buvimui pašalinti,   Dr. Antanas Maceina 282

     Tiesa, jos stengiasi nugalėti savo nekantrumą, atlieka visas namų ruošos pareigas, auklėja vaikus, skaito jiems lietuviškų knygelių. Bet vis norisi kažko daugiau. Ir tenka nekartą nugirsti jauną motiną, savęs klausiančią, ar tik ne lietuvių studentų organizacijos pagadino ją šeimos gyvenimui. Tos organizacijos su savo šūkiais, kad mes turime siekti kuo daugiau mokslo, nes esame elitinis jaunimas, esame gabesni už amerikiečius! Ištekėjus, visi tie aukšti pasinešimai baigiasi ties nešvarių vystyklų viedru. Sunku yra mergaitei, kuri žadėjo atnaujinti, šviesti, tobulinti ir moderninti pasaulį, viso to staiga atsisakyti.

     O vis dėlto, tie idealai, tie šūkiai atnešė jai naudos jau vien dėl to, kad neleidžia ramia sąžine atsiriboti nuo lietuviško gyvenimo — neleidžia ilgam užsidaryti vien savo šeimoje.

     Tinka ir jai pagrindiniai Betty Friedan patarimai. Tačiau šalia profesijos, lietuvė turi kitą labai stiprų ginklą prieš nuobodulį ir nepasitenkinimą savimi. Tas ginklas — jos įsisąmoninimas, kad, augindama ir auklėdama vaikus, ji tiesioginiai pasitarnauja Lietuvai. Juo ji stipriau supras savo pareigą mokyti vaikus lietuvių kalbos ir tradicijų, tuo tas jausmas taps stipresniu ginklu prieš nuobodulį. Ji jausis reikalinga ne tik savo šeimai, bet ir visai lietuvių tautai.