“Piratu sužadėtinės Jenny” (B. Brechto “Trijų grašių opera”) pirmasis teksto lapas.
POVILAS RĖKLAITIS
ŽIBUNTAS MIKŠYS yra atstovas vidurinės karo metu užsienin pasitraukusios lietuvių generacijos, kurią kai kas vadina žuvusiąja. Ji savo brendimą gerokai įpusėjo tėvynėje, kurios aplinka ir išgyvenimas įaugo jos prigimtin. Tėvynę ji suvokia ne iš lituanistinių pamokų, bet semia iš gausių autentiškų atsiminimų ir reiškia visa savąja būtimi. Vis dėlto šios generacijos žmonės tėvynę paliko dar jauni, pilnai nesusiformavę. Krašte jie buvo jaunuoliai be visuomeninės padėties. Išblokšti užsienin, jie pateko į žiaurią izoliaciją. Tėvynė yra brangus turtas, gyvas jų sąmonėje, bet sykium sunki našta svetur. Nebūdami dar seni, jie negalėjo svetimosios aplinkos įspūdžių visiškai ignoruoti, kaip tai padarė senieji, sukūrę uždarus tremtinių sambūrius, bet dar mažiau jie gali įsilieti į naujos aplinkos gyvenimą, kaip tai natūraliai daro jauniausieji. Todėl ši generacija pasmerkta užsienyje daug kentėti, žūti benamiškumo kartume. Jos problematika ryškiausiai matyti iš kūrybinių pasireiškimų. Lyrikoje šios generacijos tipiškas reprezentantas yra Vladas Šlaitas, grafikoje — 2. Mikšys.
2. Mikšio kūrybinė tėvynė yra Kauno miestas. Kauno teatras, Meno Mokykla, Universitetas, Čiurlionio Galerija, Laisvės Alėja, Miesto Sodas sudarė nepriklausomybės metais atmosferą, neturėjusią nieko provinciško. Petrapilio mokykla, kurios auklėtiniai formavo Kauno teatrą ir Meno Mokyklą, pasižymėjo aukštu kultivuotumo laipsniu, atvirumu Vakarų kūrybinėms apraiškoms, nerusišku europietiškumu, santūrumu. Dobužinskis, Dubeneckis, Šklėris, Glinskis, Pilka, Vienožinskis, Galaunė, Tumas-Vaižgantas ir kt. buvo viršūnės didelio būrio jautrios sielos žmonių, formavusių Kauno kultūrą. Kauną pasiekė ir prancūzų kultūros fascinacija. Pavyzdžių ir praturtinimo nestigo ir vietoje. Kas ištyrė ir įvertino mūsų žydų, lenkų, rusų ir vokiečių įnašą Kauno centro charakteriui, kalbai, lietuvių kauniečių kultūros tipui? Ar tai nebuvo ir autentiškoji Lietuva, ne vien anas sentimentaliai apdainuotasis mūsų sodžius?
2. Mikšys yra miestietis savo kilme ir nusistatymu kaunietis, Kaune praleidęs savo jaunystės metus. Lietuviškai išmokusių vokiečių jėzuitų įsteigta bei tėvo Kippo vadovaujama Kauno Tėvų Jėzuitų gimnazija davė neeilinius intelektualinio ir internacionalinio auklėjimo — gilesne etine prasme — pagrindus, pažinimą europinių kalbų, kurios 2. Mikšiui tapo antrąja tėvyne. Iš motinos, aktorės ir režisorės, jis paveldėjo meilę menui ir ypač teatrui. 2. Mikšio grafika gimė ir pasiliko intymiš-kame kontakte su teatru ir poetiniu žodžiu. Rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, lietuvių literatūros klasikus Ž. Mikšys studijuoja nuo jaunystės dienų. Šekspyro tragedijų personažai buvo vienas iš pirmųjų jo grafikos darbų. Jo grafika yra teatras: grafiškai išreikšta drama vienišojo žmogaus, kuris rezignuoja, nueina, sudūžta, neprarasdamas garbingumo ir laikysenos. Pasaka apie "Mergaitę, kuri negalėjo šokti" (Das Mädchen, das nicht tanzen konnte"), dramatinių personažų serija komedijai "Leonce ir Lena", "Baladė apie praėjusių laikų moteris" ("Ballade des dames du temps jadis"), piratų sužadėtinės Jenny daina ("Jenny, die Seeräuberbraut oder Träume eines Küchenmädchens") yra grafikos ciklai, kurie juoda-balta priemonėmis išsiklosto, kurių pasakojamieji momentai susipina ir išsiriša, kaip dramatinis veiksmas. Kalbančios raidės ir tylintieji veidai yra veikėjai Ž. Mikšio grafikoje, kurios nuotaika yra susimąstęs liūdesys. Šitoji grafika teatro neiliustruja, bet jį kuria.
Ž. Mikšys nuolat gilinasi į žmogaus sielos gelmes. Jo meninių pastangų centre stovi etinis turinys, ne nužmogintoji forma: konfliktai tarp žmogaus prigimties ir likimo, tarp idealo ir kreatūriškojo ribotumo yra jo temos. Ž. Mikšio kūryba yra nesibaigiantis protestas prieš konformizmą ar konformišką tariamąjį non-konformizmą, prieš bedaiktiškumo madą mene, kaip ir prieš idėjinį realizmą ir bet kurios rūšies propagandą, prieš valstybinę, institucinę, visuomeninę diktatūrą. Ž. Mikšio grafika per 25 metus evoliucionavo, padarė techniškos pažangos (linoleumo raižiniai, litografijos, vario raižiniai), bet iš esmės ji liko tos pačios krypties, kokia ji buvo anuomet Kaune: prisunkta etinio humanizmo, artistiškos elegancijos ir gilios psichologijos, kuri kaip seismografas nervingu jautrumu kalba iš jo grafinės faktūros, iš jo raštų grafologijos, jo tipų ir veidų raukšlelių mimikos ir fiziognomikos.
Ž. Mikšio grafikos pagrindinė meninė priemonė yra žodis, kuris jam nėra socialinė funkcija, bet vidinis sielos monologas. Ž. Mikšio grafika yra vaisius ilgo darbo, kurio svoris guli dvasinėje asketikoje, mažiau technikos treniruotėje. Šioji kūryba yra galutinė fazė kasdieninio ruošimosi, kurio metodika prasideda anksti rytą, garsiai skaitant prancūzų ir vokiečių poezijos veikalus, meno istorijos ir teatro kritikos studijomis, detalių muziejų ir bibliotekų turinio peržiūromis visur atidžiai ieškant tikrojo žodžio, kuris prabyla grynu etiniu turiniu iš sielos į sielą. Po šio intensyvaus vienišojo darbo pastangų rastoji tiesa spontaniškai manifestuojasi regimu grafikos kūriniu, grafiškai raiškiu veidu, judesiu, kalbančiąja raide.
ŽIBUNTAS MIKŠYS. LINOLEUMO RAIŽINIAI
266 psl. — Galva.
269 psl. — “Le roi a fait battre tambour”.
270 psl. — “Skrido vanags”. Lietuvių liaudies daina,