ALFONSAS GRAUSLYS
Pajutęs apaštalavimo pareigą ir įsisąmoninęs jo reikalingumą, kiekvienas tikintysis savęs paklausia: ką turiu daryti ir kaip elgtis, kad mano buvimas ir gyvenimas virstų apštalavimu? Jam reikia tad susirūpinti apaštalavimo būdais, priemonėmis ir nuotaikomis, t. y. viskuo, kas sudaro apaštalavimo turinį.
MALDOS APAŠTALAVIMAS
Pirmasis, visiems lengvai prieinamas gėrio skleidimo būdas yra maldos apaštalavimas, kai meldžiamasi už kitus. Į šitokią maldą jau kvietė Šv. Povilas: “Aš visų pirma raginu melstis, prašyti, užtarti,... kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim. 2, 1. 4.). Ypač tokios maldos reikia už tuos, kuriuos papiktinome ir tuo būdu į pikta pastūmėjome ar blogyje sustiprinome. Tokios maldos reikia už savuosius ir artimiausius, nes tai giliausias artimo meilės pasireiškimas.
Maldos apaštalavimo pavyzdys — Šv. Monika besimeldžianti už sūnaus Augustino atsivertimą. Savo “Išpažinimuose”, tasai šventasis kalba apie “motinos akių upelius, kuriais ji kasdien vilgė žemę po savo veidu”, maldaudama už sūnų!
APAŠTALAVIMAS KANČIA
Prieinamas visiems yra ir kitas apaštalavimas, kai savo ligą ar kurį kitą kentėjimą aukojame už nusidėjėlių atsivertimą ar kitus Bažnyčios numatytus tikslus. Kančios apaštalavimas yra giliausias skausmo įprasminimas. “Aš džiaugiuosi kentėjimais už jus ir ko Kristaus kančioms netenka, tai aš papildau savo kūne jo kūnui, tai yra Bažnyčiai” (Kol. 1, 24). Anot šv. Povilo, kentėdami, mes įjungiame savo kančią į Kristaus kančią ir tuo būdu Kristus kenčia per mus ir mumyse. Todėl šitokia kančia yra naudinga visai Bažnyčiai ir gelbsti pasaulį. Kitur tas pats apaštalas sako: “Aš pakenčiu visa dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą” (2 Tim. 2, 10). Kančios apaštalavimas, gali įprasminti ir regis nenaudingiausią ilgamečio ligonio gulėjimą lovoje! Tasai tariamas ligonio pasyvumas gali virsti stipriausiu ir sėkmingiausiu aktyvumu, nes juk ir Kristaus veikimo viršūnė yra Jo kančia!
Šis produktyvaus ir ilgamečio "Laiškų Lietuviams" bendradarbio kun. Alfonso Grauslio straipsnis yra šimtasis. Autorius rašo žurnalui nuo 1955 m., kartais Igno Naujoko slapyvardžiu. Jo daugelio skaitytojų mėgiamų straipsnių temos liečia žmogų ir jo gyvenimo nuolatinius palydovus: grožį, meilę, kančią, šeimą, vienatvę, mirtį. Dauguma jų išpinti ryškiomis minčių citatomis; kai kurie — biografiniai, atveriantys didžių žmonių vidaus gelmes.
"Žmogaus vidaus pasaulis", sako kun. A. Grauslys, "yra įdomiausias studijų objektas".
GERO PAVYZDŽIO APAŠTALAVIMAS
Tolimesnis apaštalavimo būdas — tai gero pavyzdžio apaštalavimas. Už pavyzdingo, tuo labiau švento gyvenimo stovi antgamtinė tikrovė, t. y. Dievo malonė, be kurios, toks gyvenimas nebūtų įmanomas. Čia, tam tikra prasme, prisimintini ir Kristaus žodžiai: “kas mane mato, mato ir Tėvą” (Jon. 14, 9). Visa Kristaus sekimo apaštališka prasmė ir glūdi tame, kad į Jį pana-šėdami, Jį žmonėms primintume ir duotume nujausti. Neveltui sakoma, kad “pavyzdžiai patraukia”, nes jie duoda pajusti dvasines vertybes, padeda jas pamilti ir išsilaisvinti iš miniažmogiškumo, nes ir geru šviečiantieji pavyzdžiai yra visa galva minią praaugę. Čia turime galvoje ne vien atskirus gerus veiksmus, bet dar labiau patrauklią asmenybę, nes tik tokios pamiltos asmenybės geri pavyzdžiai padaro kitiems gilią įtaką.
Pirmiausia reikia susirūpinti nieko pikto neįnešti į pasaulį. “Aš turiu stengtis nieko pikto į pasaulį neįnešti, per mane neturi būti ta nuodėminga atmosfera dar labiau užnuodyta” (Graef). Bet, kadangi žmonės patys linkę į pikta, taip linksta viską piktai aiškinti, reikia persisunkti atsakomybės jausmu už visą savo buvimą, žodžius ir pasireiškimus, kad toms piktoms aiškinimo galimybėms duoti mažiausia progos. Šiuo atžvilgiu labai įsidėmėtini E. Heilo žodžiai: “Nustebtų žmogus, jei jam kuris užburtas veidrodis staiga parodytų jo žvilgsnio tolimą atspaudą, jo žodžių aidą ir jo gyvenimo spinduliavimą. Žinome, kaip amžius (t. y. laiko dvasia — A. G.) mūsų žodžius, darbus panaudoja; tas amžius, apie kurį Tacitas sakė: gadinti ir būti gadinamam — tai amžiaus dvasia”.
ŽMONIŠKAS ELGESYS gali sužmoninti net ir tą, kuriame Dievo paveikslas yra jau seniai išblėsęs. Feodor Dostojevskij
Bet neužtenka vien “nieko pikto i pasaulį neįnešti” ir savo tamsiu gyvenimu pasaulio netemdinti; reikia dar ir skaidriu gyvenimu šviesti, gerais ir tobulais darbais reikštis, nes “jei aš truputį save pašventinsiu, iš to turės naudos visas pasaulis” (Graef).
Pavyzdingas gyvenimas apaštalauja, nes jis palengvina žmonėms įtikėti į Dievą. Žmonės tada pajunta Dievą iš mūsų gyvenimo. Jau patsai pastovus buvimas Dievo malonėje, glaudžiame ryšyje su Dievu, negali neveikti teigiamai aplinką. Matomi pavyzdžiai labiau įtikina, negu girdimi žodžiai, nes labiau tikima vienai akiai, negu dviem ausim.
Neturime tačiau manyti, kad tik dideli nepaprasti darbai turi teigiamos įtakos, nes nekartą ir regis nereikšmingi pasielgimai apaštalauja.
“Aš mačiau lopšyje kūdikį, ėjo pro šalį vyras ir nuvaikė muses. Iš tikrųjų, tas menkniekis yra vertesnis negu visos kalbos ir rėkavimai aikštėse ir salėse. Jei kas klaustų jus: kur yra Dievas? — tai sakykite: Čia! ir padarykite bet kokį gerą darbą” (F. Herwig).
KAIP REIKIA APAŠTALAUTI?
Šis klausimas ypač keltinas, kai susiduriame su žodžio apaštalavimu, kai reikia kurį nors mūsų pasaulėžiūrai priešingą žmogų žodžiu įtikinti, paveikti. Tarp kitko, Čia reikia pastebėti, kad apaštalavimui žodžiu labai nedaugelis tinka, nes čia reikia daug psichologinės nuojautos, daug meilės žmogui ir ypač didelio takto, kurs sugeba kitų įsitikinimų žmogų suprasti ir jo įsitikinimus nuo jo paties skirti.
Apaštalaujant žodžiu, o ir iš viso kiekvienos rūšies apaštalavime, reikia elgtis taip, kaip Kristus elgėsi. Kristus žmones mylėjo. Jei jis ką smerkė, tai tik piktą valią, kurios ne taip dažnai ir ne tiek daug žmonėse yra. Tad ir apaštalaujant, kad ir nekenčiant netiesos ir nuodėmės, reikia mylėti nusidėjėli ir klystantį. Mylėti — tai nepravardžiuoti, neužgaulioti, nekeikti ir nesmerkti, bet... tik gailėtis. Kas yra dvasiniai liguistesnis, tam labiau reikia mūsų meilės vaisto. Štai kodėl į netikinčius žmones E. Leseur kreipdavosi žodžiais: “Mylimieji netikintieji”...
Pirma reikia sielas mylėti tokias, kokios jos yra. Joms neįprastu nauju keliu jos seks tik tokį, kuris jas myli. Tiesa atpažįstama ir priimama, kai ji užsivelka meilės rūbą.
Tuo tarpu kaip dažnai mes, kovodami už tiesą ir gėrį, prarandame meilę. Kovodami už krikščionybę, kovojame nekrikščioniškai. Kaip čia reikia visiems įsidėmėti N. Berdiajevo įspėjimą: “Labai sunku žmogui, kuris kovoja su piktu, pačiam pasilikti gėryje ir neužsikrėsti piktu... Netiktai įniršimas prieš gėrį, bet ir įniršimas prieš pikta, griauna žmogaus dvasinį pasaulį.” Nekrikščioniška kova prieš blogį jį labiau paskleidžia. “Jei mes būtume krikščioniškai kovoję su įvairiomis klaidomis Bažnyčios istorijoje, tada jos nebūtų atsimetusios nuo mūsų” (J. H. Newman). Stoka meilės ir neapykanta negali sukelti nieko kito kaip tik neapykantą.
Mylėdamas žmones, Dievo Sūnus įsikūnijo, ir taip priartėjo prie jų. Panašiai ir apaštalaujantieji turi artėti prie žmonių ir, apaštalo žodžiais tariant, “visiems visa pasidaryti — visus išgelbėti” (1 Kor. 9, 20).
Norint žmogų savai pasaulėžiūrai laimėti, reikia ieškoti jame ir pabrėžti tai, kas mus su juo jungia, o ne skiria. Ne tiek dėl esamų griovių įspėti, kiek jungiančius tiltus rodyti. Ne tiek priekaištauti dėl to, kas jame pagoniška ir nuodėminga, bet labiau pabrėžti tai, kas jame dar krikščioniška ir Dievo šaukiasi. Vienu žodžiu, “visame ieškoti tiesos dalelės, kuri ten glūdi įvystyta” (E. Leseur). Nepamirškime, kad kiekvienoje klaidoje esama ir dalis tiesos. Gal kaip tik dėl tos tiesos, į ją įsižiūrėjęs, kai kas ir laikosi tos klaidos. Todėl, artėjant į žmogų, reikia mokėti tos tiesos dalį matyti ir ją pagerbti. Juk aukso trupinys, nutrupėjęs nuo aukso gabalo, lieka auksu.
Tapdamas žmogumi ir priartėdamas prie žmonių, Dievo Sūnus nusižemino. Negalime artėti prie kitaip manančio, galvodami, kad esame neklaidingi tiesos atstovai, šventi, vertesni už jį. Tokia mūsų nuotaika užgautų jį. Reikia, kad jis pajustų tą nuolankią mūsų nuotaiką, kad visi esame nusidėjėliai, visi esame tik tiesos tarnai ir todėl bendrom jėgom turime kilti ir tiesos ieškoti. Mūsų “aš” turi pasislėpti ir vien tik pati tiesa pasirodyti. Nepamirškime įspėjimo: “Nekartą kitas būtų pasiruošęs priimti tiesą, bet jis atsisako tavo tiesos. Kam monopolizuoji tiesą? Ji gyvuoja nepriklausomai nuo tavęs” (M. Quoist). Vietoj prikaišiojus kam nors klaidą (o kiekvienam priekaište glūdi daugiau ar mažiau užgaulaus išdidumo), ar negeriau būtų pabrėžti tą tiesos dalį, kurią jame randame, dar pažadinti jame norą pilnutinę tiesą laimėti?
JEI ATPIRKTIEJI panašiau į atpirktuosius gyventų, būtų lengviau tikėti į Atpirkėją. Friedrich Nietzsche
Apaštalaujant žodžiu ir atsimenant Kristaus nuolankumą, reikia vengti ginčų, nes besiginčijant beveik neįmanoma išvengti prarąją didinančių užgavimų ir tos išdidžios pranašumo sąmonės, kuri besiginčijant kyla. Ginčais nedaug tiesos atrandama, nes tiesa ne tiek įrodoma, kiek labiau įteigiama, kadangi tiesai į žmogaus sielą įžengti dažniausiai kliudo ne žmogaus protas, bet kiti veiksniai. Juk ir Šv. Pranciškus Asyžietis nugalėjo katarų klaidatikybę ne ginčais ir užsipuldinėjimais, o savo gyvenimo kilniu pranašumu. O jei kartais į ginčus įsiveliama ar paaiškinimų prašoma, nereikia tokiais atvejais baltinti to, kas yra buvę juoda Bažnyčios gyvenime. “Dievui nereikia mūsų melo,” taip sakė Leonas XIII, kuris atidarė pasaulio istorikams visus Vatikano archyvus. Tiesai geriausiai patarnaujama, kai piktas vadinamas piktu, nors jo ir būtų pas mus. Ar tokiais atvejais neturėtume mus puolantiems ramiai paaiškinti, kad blogybės ir Kristaus Bažnyčioje neišvengiamos, nes joje yra ne tik dieviško, bet ir žmogiško prado, o pagaliau juk ir patsai Bažnyčios steigėjas yra sakęs, kad Jo kviečių lauke bus ir piktžolių. Tokiu aiškinimu pakertamos piktinimosi šaknys.
PLAČIOS PAŽIŪROS
O kaip dėl apaštalavimo žodžiu turinio? Nemanykime, kad visada reikia kalbėti tik apie Dievą. Kas iš to, jei kuris nuolat apie Dievą kalba, Jo bausmėmis grasina, kai tasai Dievas nei kiek nejaučiamas jo gyvenime! Tokiam būtų galima pasakyti: “Netark Viešpaties vardo be reikalo”. Juk galima žmogų vesti į Dievą, nekalbant apie Jį, kai tuo tarpu per dažnai, per daug ir netaktiškai Dievu grasinant, galima žmogų atstumti nuo Dievo. Todėl neretai siaurai religingų tėvų vaikai virsta bedieviais. Kad nevykusiai siūloma prekė, anot patarlės, nevirstų pigi, reikia religija nejučiom skiepyti.
Apaštalauti — tai neretai tas pats siekimas visokeriopu grožiu ir kilnumu sudominti žmogų, nes grožis yra religinė sąvoka. Kas šiandien susižavi muzika, daile, literatūra, tas rytoj pats, be mūsų įkalbėjimo atsiklaups ir prieš Grožio Šaltinį. Susirūpinę religijos ateitimi, turi suprasti, kad į Dievą yra daug kelių ir kad daugelis sielų ateina į Jį joms tik vienoms žinomais takais.
Apaštalaujant, gėrį skleidžiant, reikia būti plačių pažiūrų, nes “kas ne prieš jus, tas už jus” (Luk. 9, 50). Todėl nereikia matyti bedievybės ten, kur jos nėra, nors ir nekartą kurio nors abejojimų ir aiškinimosi lydimas kelias į tiesą ir būtų maištingas ir, regis, dvelktų neigimu. Nereikia lengva širdim skirstyti ir rūšiuoti žmones, nereikia norėti įrėminti visus žmones į tuos pačius mums patinkamus rėmus, nes gali būti įvairių tipų katalikų, įvairių pamaldumo stilių. Nekartą tariamame abejojime, taigi neigime, gali būti daugiau teigimo, negu regisi įsitikinusiam teigime. Bandyti suprasti visus — tai plačių pažiūrų tikinčiojo nuotaika.
Prisimenant Kristaus apaštalavimą, čia dar reikia pridėti, kad Kristus kentėjo, mirė ir liko palaidotas. Atrodė, kad ir Jo visam darbui grėsė žuvimas. Nesykį ir apaštalavimo darbą lydės nepasisekimas po nepasisekimo. Tokių didžiulių nepasisekimų pilni mūsų laikai. Matome krikščioniškų tautų tarpe ir tenai už geležinės uždangos radikaliai griaunamą krikščionybę. Matome šiapus uždangos jau nevieną gavusią laisvę Afrikos ar Azijos valstybę išvarant misijo-nierius, juos žudant, nusavinant, pasaulio tikinčiųjų aukomis pastatytas mokyklas ir įstaigas, naikinant šimtmečiais ugdytą krikščionių darbą. Bet juk ir prieš devynioliką šimtmečių buvo liejamas krikščionių kankinių kraujas, virtęs krikščionių sėkla, nes palaidotas Kristus prisikėlė. Ar tad neturime teisės ir šiandien tikėtis, kad naujų kankinių kraujas tuose kraštuose taip pat krikščionybę prikels ir atnaujins?!
MODERNŪS APAŠTALAVIMO BŪDAI
Mūsų optimizmo pagrindai — tai Kristaus Prisikėlimas ir Kristaus pažadėtas per visus amžius pasilikimas savoje Bažnyčioje. Tam optimizmui duoda pagrindo ir mūsų laikais kylančios naujos apaštalavimo įstaigos ir priemonės. Čia turiu galvoje naujas pasauliečių rūbais vilkinčias vienuolijas ir taip vadinamus sekuliarinius institutus, kurių nariai gyvena iš savo rankų darbo, sekdami evangelišką neturtą. Čia taip pat reikia prisiminti artimos praeities prancūzų kunigų bandymą suartėti su darbininkija, tampant fabriko darbininkais. Negalima Čia nepaminėti jaunų katalikų darbininkų, taip vadinamų žosistų, kurie Belgijoje, Prancūzijoje ir kitur drąsiais ir originaliais būdais apaštalauja darbininkijos eilėse. Namų statytojų vienuolija, atsiradusi po šio karo ir jau paplitusi pasaulyje, nemokamai stato namus ten, kur viešpatauja skurdas. Tokie originalūs savo metodais ir priemonėmis judėjimai, kaip “Pro Civitate Christiana” (“Už krikščionišką valstybę”, su centru Asyžiuje, Italijoje), “Už geresnį pasaulį”, “Pax Christi” (“Kristaus taika”), duoda gerų vaisių ir daug žada ateičiai. Čia reikia paminėti ir šiame krašte plintantį “Kristoforų” (Kristaus nešėjų) su virš milijonu narių apaštalavimo sąjūdį, kurio įsitikinimu kiekvienas gali prisidėti prie pasaulio pakeitimo.
O kiek daug įdomių atskirų asmenybių, kurie apaštalauja neįprastais būdais, kaip pav. jėzuitas tėvas Leppich, kuris Vokietijos miestų gatvėse sako labai gyvenimiškus ir originalius pamokslus, ar kitas jėzuitas prancūzas tėvas Duval, kuris gatvėse ar salėse savo sukurtomis dainomis, pritardamas gitara, žmonių širdis artina krikščionybėn.
* * *
Baigiant reikia įsidėmėti, kad mūsų visų uždavinys yra nuolat sėti tiesos ir gėrio sėklas, perdaug nesisielojant dėl to pasėlio likimo, nes augimą duoda ne mes, bet Dievas. Šitaip viltingai sėdami, turime atsiminti ir tai, kad, kaip blogis gimdo blogį, taip gėris gimdo gėrį. Todėl reikia vadovautis dėsniu: kiek tik ir kaip ilgai galime, daryti visa, kas gera ir gražu; o kai nieko negalėsime, tai mūsų paskleistas gėris ir grožis skleisis toliau ir be mūsų.