KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE VISIT
Nuo 1956 m. šveicarų dramaturgo Friedrich Duerrenmatt drama “The Visit” yra susilaukusi apčiuopiamo tarptautinio pasisekimo scenoje. Šių metų Cannes tarptautiniame filmų festivalyje Vokietijos filmų gamybą atstovavo to paties vardo filmas, pagamintas pagal minėtą romaną ir surežisuotas Bernhard Wicki. Tiek dramoje, tiek filme aštriai paliečiama žmonių godumo, tarpusavio žiaurumo bei keršto problemos. Vidurio Europos miestelis pasmerktas skurdui ir žuvimui, nes jo įmonės kieno tai paslaptingai superkamos ir uždaromos. Po kiek laiko pasirodžiusi turtinga moteriškė nuotaikingai ir viltingai sutinkama, kaipo ankstesnė šio miestelio gyventoja. Ji kaip tik ir buvo ta paslaptinga pirkėja, pasiryžusi atkeršyti miesteliui ir jo vadovui už jos išmetimą už jaunystės klaidas. Ji sutinka pagelbėti miesteliui finansiškai, bet tik įtakingo Serge gyvybės kaina. Miestelėnai, kiek suabejoję, pagaliau nebeišlaiko ir pasiduoda godumo aistrai. Ingrid Bergman, pasirodydama tikrai neįprastame vaidmenyje, savo rolę atlieka pasigėrėtinai, nors ne visada pajėgia nuslėpti jos kituose filmuose pasireiškiantį kilnumą ir švelnumą. Anthony Quinn, kaip vyriškis, kurį ji yra pasiryžusi sunaikinti, pasirodo gana blankiai ir lyg pasimetęs. Šalutines roles atlieka smulkesnio masto artistai. Filmas, pavaizduodamas, kaip miestelėnai sutartinai ir masiškai pasiduoda godumo vilionėms, gali sudaryti gana abejotiną žmonijos bendro veikimo vertinimą. Tik pilnai subrendusiems žiūrovams.
ONE POTATO, TWO POTATO
Šis filmas šių metų Cannes tarptautiniame filmų festivalyje sulaukė ypatingo dėmesio, kaip jauno amerikiečio režisoriaus Larry Peerce pirmasis kūrinys. Turinyje svarstoma viena iš aštriausių dabarties problemų Amerikoje — rasių klausimas. Pristatant įvykius su nuoširdumu ir švelniame stiliuje, vis dėlto neišvengta ir trūkumų, ypač pačiame filmo tekste. Jauna, persiskyrusi su savo vyru balta moteriškė gyvena vieniša be draugų vien tik su savo šešiamete dukrele. Laikui bėgant, susidraugauja su toje pačioje įmonėje dirbančiu negru. Nors juodvlejų draugystė susilaukia kitų nepalankumo, abu nusprendžia vestis ir persikelia gyventi į jo tėvų ūkį. Iš tolimų kelionių grįžęs pirmasis vyras per teismą išreikalauja, kad dukrelė būtų pavesta jo globai. Jis negalįs pernešti, jog mažytė būtų auklėjama negrų aplinkoje. Su žymia sentimentalizmo priemaiša gamintojai pajėgia išgauti žiūrovo užuojautą, bet klausimą palieka neišspręstą. Neįtikinančios ir kai kurios scenos, pav., kai negras šaltai atmeta ankstesnių bendradarbių rodomą nuoširdumą. Nežiūrint menkesnių trūkumų, šis pirmasis režisoriaus bandymas vertas palankaus dėmesio. Ypatingo pagyrimo nusipelno pagrindinių artistų — Barbara Barrie ir Bernie Hamilton — nuoširdi ir įsijausta vaidyba. Filmas tinkamas suaugusiems ir vyresniam jaunimui.
LOS TARANTOS
Kliudomos ir persekiojamos Romeo ir Julijos meilės legenda yra įkvėpusi eilę įvairaus žanro meno kūrinių. Filmų srityje prieš keletą metų stebėjome amerikietišką “West Side Story”, gi dabar susilaukta ir ispaniško pastatymo. Ispanų režisorius Rovia-Beleta, prisidėjęs ir prie filmo teksto paruošimo, perkelia klasikinę tragediją į modernų Barcelonos miestą ir čigonų apgyventus priemiesčius. Per kelias kartas besitęsianti kova tarp dviejų priešingų čigonų genčių pareikalauja nemaža aukų. Pajūrio kalvose silpnesnė ir vargingesnė Taranto gentis leidžia linksmą ir nerūpestingą gyvenimą, visus kasdienybės įvykius paįvairindama flamenco šokiais ir dainomis. Turtingesnė Zorongo gentis mieste prekiauja arkliais ir ieško progų įžeisti ir nuskriausti savo priešininkus. Kai Taranto giminės jaunuolis Rafaelis įsimyli į Zorongo giminės Juaną, šios tėvas griežčiausiai pasipriešina vedyboms. Nežiūrint nuoširdaus Rafaelio motinos maldavimo susitaikyti, senis Zoron-go pašalina dukrą iš Barcelonos ir pažada ją grubiam bendradarbiui Curro. Šis, nepajėgdamas Juanos perkalbėti nuo Rafaelio meilės, juos abu nužudo. Šalia Barcelonos ir apylinkių puikios spalvotos fotografijos, ypatingo įvertinimo nusipelno Carmen Amaya vaidyba Rafaelio motinos rolėje. Ši 1963 m. lapkričio mėn. mirusi ispanų flamenco šokių puoselėtoja ir tobula perdavėja, šiame filme parodė ir gilius dramatinius sugebėjimus. Įvairias dvasines nuotaikas ji puikiai perduoda ne tik veido ir balso išraiškomis, bet taip pat ir šokio formomis. Kaipo gabūs artistai ir šokėjai pasirodo ir Sara Lezana bei Antonio Gades, su savo trupe demonstruojąs flamenco šokius Ispanijos paviljone Niujorko pasaulinėje parodoje. Dėl eilės dvikovų, žudynių, bei pačios keršto minties šis filmas laikytinas tinkamu tik suaugusiems.
CARTOUCHE
Sklandžioje komedijoje “That Man From Rio” prancūzų režisorius Philippe de Broca bandė pasijuokti iš įvairių moderniųjų filmų žanrų. Nors anksčiau pagamintas, Amerikos ekranus vėliau pasiekė jo filmas “Cartouche”, kur taip pat komedijos stiliuje pristatomas šimtmečio prancūzų legendarinis pramuštgalvis. Iš eilinio kišenvagio tapęs visos gaujos vadu, Cartouche, panašiai kaip Robin Hood, apiplėšia turtinguosius, kartais sušelpdamas vargšus. Šalia eilės veiksmingų nuotykių įmaišoma ir romantinių momentų. Tikrai gaivia spalvota fotografija bandoma pavaizduoti tuometinio Paryžiaus ir apylinkių vaizdai ir žmonių gyvenimo sąlygos. Jean-Paul Belmondo vikriai ir gabiai pasirodo pagrindinėje rolėje. Claudia Cardinale jam talkininkauja mylinčios čigonės vaidmeny. Nors visa pristatoma komedijos dvasioje, bet dėl keletos brutalių scenų bei laisvoko dialogo filmas rezervuotinas tik suaugusiems.
NOTHING BUT THE BEST
Su gausia satyros doze šis filmas skverbiasi į anglų aukštesniosios klasės gyvenimą ir karjerizmą. Panašiai kaip ankstesniuose anglų filmuose “Room at the Top”, “Saturday Night and Sunday Morning” ar “This Sporting Life”, taip ir šio filmo veržlus jaunuolis pareiškia nepasitenkinimo užimama kuklia vieta įžymioje firmoje. Pramatydamas, kad neužtenka vien žinių ir gabumų, abejotinos moralės herojus nesiskaito su priemonėmis, kad tik galėtų pasiekti viršūnę. Tam tikslui panaudoja savo draugus, bendradarbius, o ypač dėl savo apgavysčių iš aukštesnės klasės išmestą vyriškį. Šis veržlųjį jaunuolį išmoko stilingo apsiėjimo aukštesniuose sluoksniuose. Iki čia viskas vyksta sklandžios komedijos formoje. Tačiau kai mokinys nutaria atsikratyti savo mokytojo, filmo eiga pereina į šaltą dirbtinumą. Paskutinės minutės įneša nepramatytų netikėtumų, tačiau galutinėje išvadoje pačiam žiūrovui tenka susidaryti nuomonę, ar iškilęs jaunuolis liks nubaustas už savo nusikaltimus. Alan Bates šiame filme turi gausių progų parodyti savo komiškus gabumus, bet visų artistų vaidybą viršija Denholm Elliott alkoholiko ir pažeminto aristokrato rolėje. Filmas aštrokai pakritikuoja moralines vertybes atmetusią visuomenę, bet butų klaidinga spręsti tai esant visuotina padėtimi. Filmas toleruotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.
OF HUMAN BONDAGE
Šių metų Berlyno filmų festivalyje Angliją atstovavęs filmas, pastatytas pagal Somerset Maughan romaną. Žiūrovus patrauks nebent filmo pavadinimas ir knygos autoriaus bei Kim Novak vardai. Pagal minėtą romaną jau buvo pastatyti du filmai: 1934 m. su Leslie Howard ir Bette Davis bei 1946 m. su Paul Henried ir Eleanor Parker. Visas tris laidas palyginant, neabejotinai geriausia yra pirmoji, kurioje Bette Davis turėjo progos iškilti kaip didesnio masto artistė. Užsidaręs medicinos studentas, vėliau tapęs gydytoju Londone, vis neatsispiria nepastovios ir neištikimos padavėjos vilionėms bei žavesiui. Ji daktarą pameta, grįžta prie jo ir vėl pameta, kol po jos mirties gydytojas priima rimtos ir užjaučiančios rašytojos meilę. Pagrindiniame vaidmenyje pasirodo Laurence Harvey (joniškietis Laruška Miša Skikne). Su gausia dirbtinumo doze jis neįtikinamai blaškosi įvairiose situacijose, neišnaudodamas puikios dramatinės rolės. Iš kitos gi pusės, Kim Novak keletoje progų parodo nelaukto ir jai neįprasto įsijautimo. Pats filmas dėl pigaus sensacijų ieškojimo sudaro moralinių priekaištų bet kuriai žiūrovų kategorijai.
ZULU
Pasiremiant istoriniais daviniais, šiame filme pavaizduojama, kaip 1879 m. sausio 22 d. Rorke Drift vietovėje Pietų Afrikoje 105 anglų kariai atsilaikė prieš 4000 Zulu karių puolimą. Išgirdus apie laukiniu artėjimą, pasiryžtama gintis, nors buvo pranešta, kad net ir galingesnis fortas žlugo. Narsaus leitenanto vadovaujami, anglai atlaiko masinį puolimą ir po ilgo mūšio priešai pasitraukia. Autentiškumui sustiprinti įpinama laukinių tautelių gyvenimo iškarpos. Visiems įvykiams teikia foną įspūdingi ir autentiški Afrikos gamtovaizdžiai, pateikiami spalvotame “super technora-ma 70” fone. Puikus Stanley Baker vadovaujančio karininko rolėje. Dar paminėtini Michael Caine ir Jack Hawkins. Filme iškeliant karinį heroizmą, iš neigiamos pusės pažymėtinas naivus protestantų misijonieriaus pristatymas. Dėl karinių žiaurumų ir kai kurių laukinių tautelių papročių pavaizdavimo, filmas rezervuotinas tik suaugusiems.