ŽVILGSNIAI į Vatikano Suvažiavimą
Kad suprastume įvykius Bažnyčios Susirinkime, turime susipažinti su pirmąja ir antrąja sesija. Vasaros pradžioje pasirodė kelios knygos anglų kalba, kurių geriausia yra Michael Novak “The Open Church” (New York: Macmillan Company, 1964. 370 psl., kaina 6.50 dol.). Autorius gerai pažįstamas žurnalo “The Commonweal" skaitytojams savo straipsniais. Novak žvelgia į Suvažiavimą su tam žurnalui būdingu žvilgsniu: Čia veikėjai yra žmonės ir idėjos, ne politika ar ekonomija. Pagal jį, Susirinkimo drama kyla iš dviejų teologinių srovių susikryžiavimo. Pirmoji yra išsivystymo, Bažnyčios augimo istorijoje, teologija, kurią atstovauja Prancūzijos ir Vokietijos mintytojai. Antroji srovė Bažnyčią stato už istorijos, į ją žvelgia teisininko, ne biologo žvilgsniu. Pirmoji srovė remiasi Šv. Rašto tyrinėjimais, o ne scholastika — tuo ji yra kur kas senesnė už antrąją, legalistinę srovę; todėl Novak tiksliai atsisako “pažangiųjų” ir “konservatorių” terminų.
Bažnyčios Susirinkimo antroji sesija judėjo kur kas pamažiau, negu pirmoji, nors dabar jau buvo aišku, kad istorijon orientuota teologija turėjo daugumos dalyvių pritarimą. Gerai organizuota mažuma procedūrine manipuliacija sutrukdė Susirinkimo eigą. Antroji sesija baigėsi nusivylimu, nes nepadaryta nutarimų, kurie įgyvendintų vyskupų kolegiškumą Bažnyčios valdžioje, nebalsuota už religinės laisvės ir santykio su žydais deklaracijas.
Knyga detaliai apibūdina antrosios sesijos įvykius ir veikėjus. Įdėtos kalbų ištraukos, aprašomi svarbieji veikėjai: skaitytojas jausis lyg buvęs posėdžių salėje. Aiškios autoriaus simpatijos, tačiau Susirinkimo įvykiuose jis nemato gerųjų ir piktųjų: įvertina kardinolo Ottaviani drąsą, pastebi kardinolo Doepfner gan kietą elgesį su vienuolių atstovais. Taikli įvykių analizė — štai liturginė konstitucija įvedė istorinio reikšmingumo principą: “Ji yra atviras dokumentas. Ji nebando pramatyti užbaigtą maldos formą, kuri būtų visų naudojama dabartyje ir ateityje” (318 psl.). Knygą vertėtų skaityti dėl autoriaus šviežio žvilgsnio į žmogaus ryšį su Dievu: “Surasdami savo tapatybę, mes Jį surandame. Jis arčiau mūsų, negu mes esame patys sau” (243 psl.); taip pat — į Bažnyčios santykį su dienos pasauliu: “Kartais atrodo, kad jei katalikai būtų suplanavę apgauti pasaulį (apie krikščionybę), jie to nebūtų galėję tobuliau atlikti, negu dabar” (359 psl.).
Dar dvi kitos knygos vertos dėmesio. Dramatiškąją pirmąją Susirinkimo sesiją aprašė Xavier Rynne nepamainomoj knygoj “Letters from Vatican City” (žr. “L. L.”, 1963, lapkritis, 337 psl.). Prieš porą mėnesių pasirodė jo antroji knyga — “The Second Session” (New York: Farrar, Straus and Co., 1964. 390 psl., 4.95 dol.). Knyga kur kas nuobodesnė už pirmąją — gal dėl to, kad apie antrąją sesiją kulkas daugiau iš laikraščių žinojome. Kruopščiai surašomi Susirinkimo debatai diena iš dienos: kiekvieno skyriaus gale yra surašyta savaitės debatų dalyviai su temom, apie kurias jie kalbėjo. Knygos priede — popiežiaus Pauliaus VI kalbos Romos Kurijai, sesijos atidarymui ir uždarymui.
Kas nori pajusti naująją srovę Suvažiavime, turėtų perskaityti kuklaus formato kišeninę “Council Speeches of Vatican II”, kurią redagavo Hans Kueng, Yves Congar, O.P., Daniel O’Hanlon, S.J., (Gien Rock, N. J.: Paulist Press, 1964. 288 psl., 1.25 dol.). Čia skaitytojas ras kardinolo Suenens kalbą apie Šventosios Dvasios dovanas Bažnyčioje, vyskupo Primeau — apie pasauliečio laisvę, kardinolo Gracias — apie tarnavimą beturčiams, kardinolo Leger — apie laisvę ir įvairumą, vyskupo De Smedt — apie religinę laisvę, kardinolo Bea — apie katalikus ir žydus, vyskupo Leven atsakymą “Ar ekumenizmas pavojingas?” ir kitas kalbas.
A. L.
ŠYPSENOS Apie Vatikano Suvažiavimą
Ir rimti dalykai turi savo linksmąją puse. Toks yra ir didelės istorinės svarbos Vatikano Susirinkimas. Ir jame pasitaiko juokingų momentų, o jei ju trūktų, jie būtu sukurti.
Apačioje talpiname keletą jų iš tą Suvažiavimą oficialiai stebėjusio nekataliko R. Me Affee Brown knygos “Observer in Rome”, kurią tėv. D. R. Campion, S. J., apibūdino kaip “maloniai sąmojingą, teologiškai įžvalgią ir šiltai krikščionišką”.
Į antrąją Suvažiavimo sesiją vykti besiruošiantieji nekatalikai stebėtojai gavo visą eilę patarimų iš čia buvusiųjų pirmoje sesijoje. Pirmiausia, ko stebėtojas turi nedaryti: 1) jei jis yra vedęs, 2) turi atsivežęs žmoną ir 3) nešioja kunigišką apykaklę, tai jis nevaikščioja Romos gatvėmis parankėje su savo žmona, nes tai piktina tikinčiuosius, kurie mano, kad jis yra Romos katalikų kunigas.
* * *
Kitas patarimas: visuomet su savim nešioti pasą.
Nuo Via della Concilazione galo iki stebėtojų tribūnos yra bent keturios patikrinimo sargybos, pro kurias praleidžia tik vyskupų rūbais apsirengusius arba turinčius atitinkamus dokumentus.
Pasakojama apie žurnalistą, kuris norėjo kaip nors patekti į slaptą Suvažiavimo sesiją. Jis pasiskolino sutaną ir kunigišką apykaklę, prisistatė vienam vyskupui kaipo kunigas, trokšte trokštąs praleisti bent vieną dieną susirinkime. Vyskupas jį įsivedė į susirinkimo salę kaip savo oficialų palydovą. Po Mišių, prieš prasidedant posėdžiui, reporterio sąžinė ėmė graužti. Pagaliau jis tarė: “Ekscelencija, turiu prisipažinti, kad aš iš tikrųjų nesu kunigas. Aš esu laikraščio reporteris”.
Į tai jo kompanijonas atsakė: “Na, vienas prisipažinimas užsitarnauja kito. Aš iš tikrųjų nesu vyskupas. Aš irgi esu laikraščio reporteris”.
KAS TEN DEDASI?
Šiuo metu pasauliečių klausytojų Komunija Suvažiavime yra jau įprastas dalykas. Tačiau, kai ji buvo dalinama pirmą kartą, kai kurie vyskupai salės gale negalėjo matyti, kas dedasi priekyje. Vienas vyskupas paklausė kito: “Kas ten dedasi?”
“Aš pats nelabai gerai galiu matyti,” atsakė šis, “bet man atrodo, kad kai kurie jaunesnieji vyskupai priima savo pirmąją Komuniją”.
* * *
Kai pereitų metų sesijoje Mišios buvo aukojamos Etiopijos ritualu, būgnams pradėjus dundėti, vienas vyskupas paklausė šalia sėdinčiojo: “Kas ten dedasi?”
“Man sunku matyti,” atsakė užklaustasis, “bet atrodo, kad jie ruošiasi virti kardinolą”.
EKUMENINIS GESTAS
Stebėtojų susirinkime įvyko gražus ekumeninis gestas. Buvo pasiūlyta baigiant pokalbį kartu sukalbėti “Tėve mūsų”.
Kaip visi žinome, katalikų versija baigiasi “bet gelbėk mus nuo pikto”, o protestantų versija dar turi “nes Tavo yra karalystė, ir galia, ir garbė per amžius”.
Šį kartą įvyko netikėtas dalykas. Protestantai po posakio “bet gelbėk mus nuo pikto” sustojo, katalikai gi toliau meldėsi: “nes Tavo yra karalystė, ir galia, ir garbė per amžius”.
Tai ryškiai parodė abiejų grupių norą vieni kitiems padėti pasijusti savųjų tarpe.
Vėliau amerikietis teologas tėv. Weigel komentavo: “Kodėl mes neturėtume sakyti “Tavo yra karalystė, ir galia, ir garbė per amžius”? Juk tai tik katalikų įdėtas priedas originaliam tekstui?”
DALYVIAI
Gal niekada nepaaiškės paslaptis, kodėl vienas vyskupas visuomet balsuoja “placet jux-ta modum” (pritariu su tam tikrom rezervacijom). Dabar gi pasakojama, kad esąs toks vyskupas, kuris ir į savo dalyvio kortelę užrašo ne “adsum” (esu čia), bet “adsum juxta modum” (esu čia su tam tikrom rezervacijom).
* * *
Kartą buvo pasiteirauta, kuo skiriasi vyskupas augziliaras (kito vyskupo padėjėjas, neturįs jo pareigų paveldėjimo teisės), nuo vyskupo koadjutoriaus (kuris paveldi savo vyresniojo pareigas).
Atsakymas šitaip skambėjo: “Augziliaras, rytą sutikęs savo vyresnįjį, sako: “Ką mes šiandien dirbsime?” Bet kai koadjutorius sveikina savo viršininką, jis klausia: “Kaip jūs jaučiatės šį rytą?”