Liepos numeryje talpinome Betty Friedan naujas pažiūras į moters darbą: neužsiimti vien motinos, virėjos ir skalbėjos pareigomis, bet dirbti ir specialioj mėgiamoj profesijoj (žr. 234 psl.). Pereitame numeryje G. Ivaškienė kritiškai vertino tą pažiūrą (žr. 217 psl.). Dabar tuo pačiu klausimu pasisako B. Mažeikienė.
Amerikiečiams labai charakteringa kiekvieną naujesnę ir originalesnę minti pasisavinti per naktį, kaip absoliučią teisybę. Taip atsitiko ir su “The Feminine Mystique”. Nors autorė labai taikliai ir įtikinančiai iškėlė kai kuriuos faktus ir pasakė daug tiesos, tačiau jos galutinis siūlomas “happy ending” — laimė pabaigoj — yra labai naivus. Tas problemas, kurios slegia tiek modernų vyrą, tiek moterį nagrinėja ir socialiniai, ir mediciniški, ir psichoanalytiniai mokslai, tačiau jiems galutinės diagnozės surast dar nepavyko. Autorė tuo tarpu išganymą randa pasiūlyme: susikurk profesiją ir dirbk.
Pirmiausia, tokių moterų, apie kurias kalba autorė, mūsų visuomenėj yra labai maža dalis, kaip rašytojų, menininkių, mokslininkių. Ir tos daugumoje savo srityse jau dirba, atseit, turėtų būt laimingos ir be jokių problemų. Faktas gi yra tas, kad jei yra koks nepasitenkinimas, tai jis vyrauja tų vidutinių moterų tarpe be jokių ypatingų gabumų ar užsimojimų. Ar jos “suras save”, palikusios namus ir nuėjusios rašyti rašoma mašinėle ar barškindamos per dieną komptometrą? Arba sekretorės, biznio didelių departamentų viršininkės, mokytojos ir kt.? Ar bet koks darbas ir profesija nėra rutina? Net gydytojo, inžinieriaus ir kitų profesijų žmonių darbas per eilę metų irgi pasidaro rutina. Didesnė rutina, negu ta amžinai neįdomi virtuvė. Šiais laikais išvirti košę kartais būna įdomiau, negu būti didelės kompanijos vykdomuoju viršininku, nes, verdant košę, gali į ją pridėti prieskonių, kokių tik nori, ir, ją maišydama, gali galvoti mintis tokias, kokias tik tavo fantazija išneša. Tuo tarpu, būdamas departamento viršininku, tu esi įstatytas į kompanijos griežtai išdirbtus rėmus. Tu turi būti apsirengęs, turi kalbėti, galvoti ir visą savo gyvenimą taip tvarkyti, kad reprezentuotum muilą ar kokį kitą stabą, iš kurio tu valgai duoną.
Rimti mokslininkai visas problemas kaip tik ir kildina iš darbo ir profesijų, kurios pasidarė labai specializuotos, nekūrybingos ir kuriose žmogus nustoja savo asmenybės ir virsta iškamša, nes jis nesirenka draugų pagal savo skonį, bet pagal tai, koks jo socialinis statusas, jis ir jo žmona yra priversti bendrauti su žmonėmis tokia forma ir pagal tokį etiketą, kokio reikalauja korporacija, žaisti tokius žaidimus ir pramogauti taip, kaip daro dauguma, ar jam tai patinka, ar ne.
Atrodo, kad vyras dažnai pavydi moteriai jos gero gyvenimo namuose, nes ji turi laiko ir pasiskaityti, ir, jei turi pinigų, jai durys atviros į visus gyvenimo malonumus. Vyras tuo tarpu neturi laiko net knygos perskaityti. Jei moteris, aptvarkius namus ir vaikus, neranda ką veikti, nuobodžiauja arba per dienas trina ir taip jau labai blizgančias grindis ir nemoka išnaudoti tų visų kultūrinių galimybių, kurioms ji turi pakankamai laiko, tai čia jau bėda su jos psichiniu mentalitetu. Ji greičiausiai labai patenkinta tas grindis trindama.
Iš moterų visi laukia tik pasiaukojimo, atsidavimo kitiems ir visai niekas nepaiso jos žmogiškų aspiracijų, sako autorė. O kas gi nesiaukoja? Ar vyras, dirbdamas šeimai nuo ryto iki vakaro, nesiaukoja ir jam nelieka tikrai tiek daug laiko “žmogiškoms aspiracijoms”, kaip žmonai. Ar nesiaukoja vaikai mokydamiesi, iš kurių mes laukiame ateity ir sau paramos? Aukojasi visi, moteris gal kai kur daugiau negu kiti, bet jai nuo tos aukos ir lieka daugiau laiko sau, jei ji neturi profesijos ir nedirba.
Tos, kurios viską turi ir nebežino, ko nori, mažiausiai nori įsigyti profesiją ir užsikraut sau ant galvos tokią sunkią rutiną. Su jomis bėda yra ta pati, kaip ir su visais amerikiečiais. Jos nori turėti absoliučią laimę šioj žemėj ir galvoja, kad pinigas ir amerikietiškos formulės turėtų ją sukurti. Jei jos neranda absoliučios laimės ir meilės šeimoj, jos skiriasi ar jaučiasi labai nelaimingos. Mes, europiečiai, daugiau ar mažiau esame užauginti tokiose pažiūrose, kad nieko žemėje nėra tobulo, kad žemė yra bausmės vieta ir tik rojuj žmogus galės būti visai laimingas, ir žiūrime į vedybas, šeimą ir gyvenimą bendrai, kaip į kovą su visais nusivilimais, kaip į prisitaikymą. Amerikiečiai gi yra įsitikinę, kad reikia tik surasti atitinkamas formules ir gyvensime laimingai “for ever and ever”. Tos formulės ir dygsta viena po kitos ir vėl miršta, o galutinėj išvadoj lieka geriausia ta pati sena doktrina, kurią mokė Kristus: negalvok taip daug apie save, prisimink dažniau savo artimą ir turėk prieš akis ne trumpalaikę, netikrą ir nepastovią laimę žemėj, bet gyvenk taip, kad nebijotum mirti.
B. Mažeikienė