“Laisvė enciklikos Pacem in terris šviesoje”, prof. Antano Musteikio paskaita politinių ir socialinių mokslų sekcijoje

Prelegentas svarstė, ar, palyginus “Pacem in terris” enciklikoje apibrėžtą laisvę su komunistų praktikuojama “priverstine laisve”, yra įmanomas dialogas tarp krikščionijos ir komunistinių kraštų. Nagrinėjant jautrią problemą, beveik neišvengiamai tenka pasirinkti arba neutralų, objektyvų, bet dažnai ir naivų atokųjį priėjimą, arba subjektyvų, intymų, gilesnį, bet kartu ir šališkesnj pergyvenusio dalyvio ketvirtojo matavimo vertinimą. “Pacem in terris” enciklikoje daugiau naudotasi atokiuoju žvilgsniu. Ten daromas skirtumas tarp teorijos ir praktikos, tarp filosofinio mokslo ir jo iššaukto istorinio sąjūdžio. Bažnyčiai šiuo metu einant inkarnacine linkme, t. y. stengiantis bendravimu dalyvauti kultūroje, dėl kai kurių praktinių tikslų santykių palaikymas tarp Sovietų Sąjungos ir Vatikano gali būti rastas patogus ar naudingas. Tačiau ar šioje konkrečioje dabartyje toks dialogas yra įmanomas? Į šį klausimą prof. Ant. Musteikis atsako savo paskaitos išvadinėmis mintimis.

KAIP MŪSŲ DUOMENYS religinės laisvės bei varžymų rėmuose rodo, popiežiaus Jono XXIII išskyrimas teorijos ir praktikos yra tvirtai pagrįstas. Tokį išskyrimą rasime ir kitose srityse, pvz. ekonominėje, kur vietoj laukiamo atlyginimo “kiekvienam pagal reikalą” (Sovietų Sąjungoje — Red.) įsivyravo toks skurdas, kad masės žmonių privalo “kombinuoti” (užsidirbti naktimis, įsivelti į juodąją rinką ar nuolat graibstyti vadinamą valstybinį turtą). Jei teoriniai marksizmo postulatai, kaip jie yra komunistinių ideologų formuluojami, neturi nieko bendro su Vakaruose suvokiama laisve, tai praktiškosios laisvės apraiškos, atrodo, privalėtų vesti į Rytų-Vakarų dialogą.

Mums rūpi vaisingas dialogas. Minimalios tokio dialogo sąlygos nėra įmanomos be tam tikro “viešojo susitarimo” (public consensus), ir šis turėtų būti bendras abiems dialogo partneriams. Tokį “viešąjį susitarimą” John Courtney Murray, S. J., suvokia kaip “nesąlygotą principą, kuris pajėgia apspręsti dalykus, susietus su tikslais, o taip pat ir su priemonėmis” (“We hold these truths”, 108 psl.). Kadangi galutiniai komunistinio marksizmo ir krikščionybės tikslai yra išskirtinai prieštaraują, tenka siekti kokių nors ribotų, konkrečių problemų sureguliavimo, pvz. nustatant bent dalines tolerancijos ribas tarp valstybės ir Bažnyčios už geležinės uždangos. Tačiau ir čia esminė tokio dialogo sąlyga reikalauja bendrų priemonių pripažinimo, t. y. užtikrinimo, kad abi šalys vienodai suvokia ir įsipareigoja vykdyti bendras “žaidimo taisykles”. Anksčiau iškelti duomenys apie konkrečius religinės laisvės pavidalus masėse bei žemuosiuose pareigūnuose implikuoja “viešojo sutarimo” tarp dalies Rytų ir Vakarų galiojimą. Bet tokio sutarimo kaip tik pasigendame tarp kitos Rytų dalies, oficialiųjų bei aukštesniųjų pareigūnų atstovaujamos, kuri pagrindinai ir apsprendžia kiekvieną svarbesnę situaciją. Čia susiduria dvi moralės: viena pagrįsta tuo, kas bet kokiu būdu padeda stiprėti komunistų partijai, kita — daugiau ar mažiau atremta į prigimties teisę. Tad ir galimas dialogas, paremtas dvejopos moralės, dvejopos laisvės ir kt. sąvokomis, negali atnešti pastovesnių vaisių. Charakteringas tokio dialogo pavyzdys įvyko pereitais Bažnyčios Visuotinio Susirinkimo metais. Kaip minėjom, vienas aukščiausių ir oficialiausių Sovietų Sąjungos atstovų apsilankė pas popiežių Vatikane — matyti, tikslu išspręsti kokią nors aprėžto dydžio problemą — ir tais pat metais atsiuntė į Susirinkimą vadinamų “Lietuvos katalikų” delegaciją iš aštuonių asmenų, kai tik vienas dvasininkas iš tikro turėjo atstovavimo teisę. O ketvirtojo matavimo stebėtojas tų atstovų tarpe aiškiausiai juto Didžiojo Brolio fatališką priežiūrą, sukaustančią bet kokį spontaniškos laisvės pasireiškimą. Jau pats audiencijos paskyrimo Aleksandrui Adžubiejui faktas to stebėtojo akimis reiškė beveik susitaikymą su status quo arba bent linkimą į tai. Tuo tarpu atokiojo priėjimo stebėtojas privalėjo rinktis vieną iš dviejų blogybių, kuri mažiau atneštų žalos. Panašaus pobūdžio pasirinkimą turėjo pasidaryti ir popiežius Pijus XII, kai, gelbėdamas nacizmo aukas — katalikus ir žydus, atsiribojo nuo tiesioginio Hitlerio pasmerkimo. Kontroversinius to sprendimo atgarsius neseniai sukėlė Rolf Hochhuto drama “Vietininkas”. Atrodo, kad popiežiaus Pijaus XII pasirinkimas “mažesniojo blogio” išgelbėjo daugiau katalikų ir žydų. Ar popiežiaus Jono XXIII bandymas rinktis “mažesnį blogį” davė geresnių vaisių, abejotina, nors tam patvirtinti reikia ilgesnio laiko perspektyvos.

Ketvirtojo matavimo tyrinėtojai pasipiktino buvusio prezidento D. D. Eisenhowerio pakvietimu diktatoriaus N. Chruščiovo į viešnagę Amerikoj; jų dialogas beveik jokių konkrečių vaisių nedavė. Jis tik priminė George Orwellio gyvulių farmos epizodą, kur naivūs žmonės pasikviečia kiaules kortoms lošti prie to paties stalo, ir stebėtojas pagaliau neatskiria, kur čia kiaulės, o kur žmonės... Popiežius Jonas XXIII to išvengė, iš karto pareikšdamas, kad tokiam dialogui laikas nėra pribrendęs. Tūkstančiai ketvirtojo matavimo stebėtojai tokią nuomonę senokai pareiškė, tik jų laikysena, kaip žinom, nėra objektyvi, nes sąlygota jų ir jųjų giminių bei tautiečių kančių ir pralieto kraujo, kuris dar nėra nuplautas... Jų nuomonė yra mažumos nuomonė, tačiau tiesa nebūtinai slypi daugumos pusėje. Tokia mažuma visuomet laukia tiesesnio žodžio iš aukščiausio dvasinio ganytojo nei iš pasaulietiško vadovo, dažniau sąlygoto veiksmingumo diplomatijos. Kad tas žodis nuvestų krikščionį okupuotoje Lietuvoje į gilesnes katakombas, neatrodo.

Neigiamai atsakant į klausimą, ar yra pribrendęs laikas vaisingam Rytų-Vakarų dialogui, tenka taip pat reliatyviai žiūrėti į vakariečių suvoktą dvejopą šaltojo karo sprendimų būdą. Tuo tarpu nėra vaisingas nei branduolinis karas, nei derybos. Kokie yra kiti keliai, jau bus sunkiau atsakyti, tik tai jau nė šio tyrinėjimo uždavinys.

Prof. Antanas Musteikis

Suvažiavimo programoje buvo visa eilė kitų vertingų paskaitų: prof. A. Salio “Lietuvių kalbos raida dabartinėje Lietuvoje”, prof. A. Senno “Neišspręsti lietuvių kalbotyros klausimai” (neskaityta), A. Vaičiulaičio “Dabartinės lietuvių literatūros problemos”, dr. Z. Danilevičiaus “Vėžio etiologija”, dr. A. Griniaus “Hormonai modernioj terapijoj ir patologijoj”, dr. D. Jasaičio “Raudonasis ir rudasis genocidas Lietuvoje”, dr. K. Matulaičio, M.I.C., “Arkivyskupas P. Karevičius”, prof. R. Zalubo “Retųjų žemių spektrai ir jų atominė struktūra”, prof. R. Kontrimo “Epitaksinis kristalų ir transistorių augimas”, dr. J. Gylio “Eksperimentiniai vaistų terapijos aspektai prieš psichines ligas”, dr. J. Genio “Augalų genetika”, prof. B. Kazio “Krikščioniškos valstybės ir visuomenės sąvokos raida”, dr. P. Brazio, M.I.C., “Psichoanalizė katalikų mokslo šviesoje” ir prof. A. Liuimos, S. J., “Gyvosios dvasios uždaviniai materializmo akivaizdoje”. Jų ištraukos dėl jųjų specifiškų temų ar kitų priežasčių čia netalpinamos, tačiau kiekviena jų praturtino Mokslo Akademijos suvažiavimą. Laukiame visų paskaitų pasirodant L.K.M. Akademijos “Suvažiavimo darbuose”.