“Veiksniai nulėmę katalikybės atgimimą Lietuvoje”, kun. Rapolo Krasausko paskaita istorijos mokslų sekcijoje
16 amž. ir 17 šimtmečio pirmoje pusėje katalikų Bažnyčios “tarnai”, dažniausiai tik jos beneficijomis besinaudoję, nepasiruošę, neišsimokslinę, apsileidę, neretai net be kunigystės šventimų, ją privedė prie religinės katastrofos. Tokia padėtis padėjo protestantizmui iš Vakarų Europos plisti Lietuvoje. Tik po Tridentino Suvažiavimo prasidėjusios reformos dėka katalikybė Lietuvoje atsigavo. Sekanti ištrauka suglaustai paduota kun. R. Krasausko nuomonę, kas labiausiai paveikė katalikišką atgimimą 17 amž. Lietuvoje.
POTRIDENTINIO laikotarpio Lietuvos episkopatas buvo svarbiausias vadovaująs veiksnys katalikybės atgimimo raidoje. Arčiausiai jų stovėjo jų pagelbininkai vyskupai — sufraganai, talkinę jiems administracinio ir pastoracinio darbo srityse bei pavadavę juos, kai jie išvykdavo iš diecezijos ribų ilgesniam laikui. Vyskupų žinioje ir vadovybėje buvo katedrų kapitulos, prelatai ir kanauninkai, kurie, pritaikius Tridento susirinkimo nuostatus, tapo sudrausminti, privalėjo reziduoti savo pareigavietėse, priimti kunigystės šventimus ir eiti kunigiškas pareigas, o ne tik imti naudą iš bažnytinių beneficijų. Vyskupų žinioje ir vadovybėje diecezijose dirbo šiuo metu žymiai paskaitlingėjusi dvasiškija, parengta savose seminarijose... Naujas veiksnys, didele dalimi laimėjęs religini Lietuvos atgimimą, yra vienuolijos... Popiežiai, nuncijai, episkopatas ir dvasiškija, vienuolijos, mokyklos, kolegijos, akademija, seminarijos, sodalicijos ir brolijos, — dėka jų katalikybė Lietuvoje išėjo iš ūkanų ir sutemų į saulėtą rytmetį, išaušusį jai 17 amž. pirmoj pusėj.
Kun. lic. Rapolas Krasauskas